„Carito“ gimtadienis Kėdainiuose suvienijo geros valios žmones

„Negalėtume padaryti tiek prasmingų darbų, jei Kėdainių krašte nebūtų gerų žmonių, kurie turi dosnią ir kitų žmonių sunkumams neabejingą širdį“, – sako Kėdainių Šv. Juozapo parapijos „Carito“ vadovė Lina Zakaravičienė. Ji, padedama savanorių ir kitų geradarių, surengė „Carito“ 34-ojo gimtadienio šventę, kurios akcentu tapo pagalba sergančiam berniukui.

Dalintis gailestingumu ir suteikti pagalbą – tokia yra pagrindinė „Carito“ misija. Lietuvoje ši katalikiška organizacija savo veiklą pradėjo prieš 34-erius metus. Tiek pat metų skaičiuoja ir Kėdainių dekanato „Caritas“.

„Šiuo metu Kėdainių rajone veikia septyni skyriai: Šv. Juozapo ir Šv. Jurgio, taip pat Krakių, Pagirių, Dotnuvos, Paberžės ir Josvainių parapijose. Iš viso caritiečių gretose yra apie 100 savanorių. Daugiausia tai – vyresnio amžiaus žmonės, bet, pvz., Šv. Juozapo parapijos „Carite“ turime daugiau jaunimo. Klausiate, kaip juos priviliojame? Medumi netepame, tiesiog, pakalbiname, ateina ir nemažai jų pasilieka ilgesniam laikui. Pas mus nėra jokios prievartos, klebonas suteikia erdvės ir geranoriškai pritaria mūsų vykdomai labdaringai veiklai.

Šiuo metu turime 7 vyresnes caritietes ir 12 jaunuolių (yra buvę ir dar daugiau). Vyriausiai savanorei 82-eji, o jauniausiam – 14 metų. Yra vaikų, kurie net nuo 11 ar 12 metų savanoriauja. Labai jais visais džiaugiuosi“, – sako Kėdainių Šv. Juozapo parapijos „Carito“ vadovė L. Zakaravičienė.

Žavi jaunimo supratingumas

„Carite“ savanoriauju jau penktus metus. Mokykloje reikėjo surinkti 10 savanoriškos veiklos valandų. Į „Caritą“ mane pakvietė vadovė Lina. Pradėjau lankyti ir man patiko, nes yra gera padėti žmonėms.

Dabar ateinu kiekvieną penktadienį, kai reikia, ir kitomis dienomis. Dalijame nepasiturintiesiems maisto paketus, vyksta susirinkimai, rengiame paramos akcijas, važiuojame į senelių arba nakvynės namus. Ten irgi vežam maisto paketus. Turiu draugių, kurioms gal nemalonu liestis prie senų žmonių, o man visi žmonės yra vienodi, įdomu su jais susitikti, išgirsti jų gyvenimo istorijas. Seneliai mūsų laukia su šypsenomis, nori apsikabinti, jaučiasi jų šiluma.

Savanorystėje aš įgijau daugiau kantrybės, tapau geresnė, labiau supratu kitus žmones, taip pat tapau atviresnė, drąsesnė išsakyti savo nuomonę. Daug patirties įgijame ir bendraudami su vyresnėmis caritietėmis, su jomis tariamės, kokius darbus atliksime.

Net jei mokykloje ir nebereikėtų rinkti tų savanorystės valandų, vis tiek savanoriaučiau. Tai darysiu iki 12-os klasės, nes „Carite“ visi tapome draugais, mus vienija bendri interesai. Norisi padėti žmonėms. Į šią veiklą pakviečiau ir kelias klasiokes“, – pasakoja nuo 11-os metų savanoriaujanti Rugilė Širvinskaitė, viena ištikimiausių savanorių.

„Atėjau į „Caritą“ savanoriauti prieš tris savaites. Manau, reikia, kad jaunimas išbandytų savanorystę, nes taip galima prisidėti prie gerų darbų. Be to, tai gali būti naudinga ir ateityje, pvz., įsidarbinant gal irgi atsižvelgs į tai, kad buvai savanoris.

Kažkodėl, kai kurie mano bendraamžiai galvoja, kad savanorystė yra labiau mergaičių reikalas, jų tikrai daugiau savanoriauja. Aš irgi dabar tai darau ir man tai patinka. Kai nori, gali atrasti laiko ne vien pramogoms, bet ir savanorystei“, – sako 14-metis „Carito“ savanoris Martynas.

Savanoriai – aukso vertės

„Noriu apkabinti visus tėvus ir mokytojus, kurie skatina vaikus dalyvauti savanoriškoje veikloje, taip auginame dvasingų, jautrių žmonių kartą. Jų pagalba labai praverčia dalijant maisto paketus, vykdant aukų rinkimo akcijas, teikiant žmonėms reikalingą pagalbą.

Branginame kiekvieną savanorį, kuris negaili laiko ir jėgų tam, kad padėtų kitiems. Vis laukiame, kol mūsų gretas papildys koks vyras, ypač turintis automobilį, tai būtų didelė paspirtis, nes veiklos turime daug, sulaukiame įvairių pagalbos prašymų. Pavyzdžiui, viena močiutė paprašė ją palydėti į Kauną pas gydytojus, kažkam sudega namai ar ištinka dar kokia nelaimė, tai ir stengiamės pagal išgales padėti.

Netrukus vėl dalyvausime projekte „Mainai: patirtis ir jaunystė informacinių technologijų srityje“. Jauni savanoriai mokys vyresnio amžiaus žmones, padės jiems susidraugauti su šiuolaikinėmis technologijomis. Mokymai vyks Kėdainiuose, planuojame vykti ir į Labūnavą“,  – artimiausiais caritiečių planais dalijasi vadovė L. Zakaravičienė.

Didžiausias ramstis – aukotojai

Kėdainių Šv. Juozapo parapijos „Carito“ vadovė pasakojo, kad jų organizacija negauna nuolatinio finansavimo, tad be aukotojų neišsiverstų.

„Kartais mums padeda ūkininkai, padovanoja kokių daržovių, patys pasiūlo pagalbą arba mes kreipiamės, ir geranoriškai atsiliepia. Gražiai bendradarbiaujame su samariečiais, „Maisto banku“, kitomis organizacijomis. Padeda ir Kauno akivyskupijos, ir Lietuvos „Caritas“. Jei iškyla kokia problema, bandome ieškoti būdų, kaip tai išspręsti. Mes visus darbus darome gerų žmonių dėka. Aišku, savanoriai irgi daug laiko ir pastangų aukoja, pavyzdžiui, pina apyrankes ir dovanoja aukojantiems žmonėms. Galime pripinti šimtus apyrankių, bet jei nebus aukotojų, kokia vertė bus tos apyrankės? Todėl, tikrai nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie savo lėšomis prisideda prie labdaringos veiklos. Už surinktas aukas galime padėti stokojantiems ar įvairių sunkumų užkluptiems žmonėms“, – teigia L. Zakaravičienė.

Gimtadienio akcentas – pagalba sergančiam vaikui

„Carito“ gimtadienis Kėdainiuose šiemet buvo švenčiamas, kviečiant kraštiečius aukoti vaikščioti negalinčiam dvimečiam Jonukui iš Kalnaberžės. Berniukui reikalinga reabilitacija Vokietijoje, kuri kainuoja net 30 000 eurų. Papildomai reikėtų lėšų vieno iš tėvų apgyvendinimui, maitinimui bei kelionės išlaidoms.

„Išgirdę, kad vaikui reikalinga pagalba, mes ėmėme galvoti, kaip jam padėti, juk vaikeliui visas gyvenimas prieš akis. Jei negaus reikiamo gydymo, gali būti, kad jis ir toliau tegalės judėti neįgaliojo vežimėlyje.

Verbų sekmadienį surengėme pirmąją lėšų rinkimo akciją, kurios metu surinkome 430 eurų. Vėliau buvo paaukota dar 100 eurų. Dar vieną akciją surengėme per savo gimtadienį. Kvietėme žmones atnešti nebenaudojamus papuošalus, kuriuos kiti galėtų įsigyti už auką Jonuko gydymui. Pavyko surinkti dar 201 eurą.

Papuošalų dar liko, tad planuojame važiuoti į rajone vyksiančius atlaidus bei į Paberžėje vyksiantį Tėvo Stanislovo atminimo festivalį ir toliau rinkti aukas.

Jei nebus surinkta reikiama suma, Jonuko tėvai net galvoja parduoti namą, kad tik galėtų padėti savo sergančiam sūneliui“, – apie kalnaberžiečių šeimai tekusius išbandymus pasakoja caritietė Lina Zakaravičienė, dėkodama visiems, kurie atvyko į ,,Carito“ gimtadienį ir prisidėjo, kas kuo galėjo (vieni prikepė pyragų, vaišino atvykusiuosius arbata, kiti paskolino staliukus, pūtė balionus, iš svečių sulaukta ir dovanų, ir gražių žodžių).

Dvimečio tėtis Elijus Urbietis yra sakęs, kad į jo sūnaus sąskaitą jau yra paaukota apie 10 000 eurų. Lėšų rinkimas tęsiasi. Kiekvienas norintis gali prisidėti savo auka, pervesdami pinigus į Šiaulių banke Jono Urbiečio vardu atidarytą sąskaitą LT247189900551724494. Būtina įrašyti žodį Parama arba Auka.

Prisidėti prie „Carito“ gerų darbų galite ir skirdami 1,2 proc. nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GMP). Tai reikia atlikti iki gegužės.

Titulinė nuotr.: Tai tik dalis Šv. Juozapo parapijos ,,Carito“ savanorių, kuriuos subūrė vadovė Lina Zakaravičienė (sėdinti dešinėje). (L. Pranckevičiūtės nuotr.)