Search
Pradžia

Per trisdešimt metų užaugo karta, kurią suformavo tų dienų įvykiai, palikę neišdildomą įspūdį ir suvokimą – laisvę reikia branginti ir ginti. Užaugo ir karta, kuri apie 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius žino iš tėvų pasakojimų, vadovėlių ar vaikiškų tos nakties atmosferos, kėlusios baimę, prisiminimų. Jauni žmonės teigia suvokiantys, kad jiems lieka atsakomybė iškovotą ir apgintą laisvę saugoti bei puoselėti.

Esame atsakingi už iškovotą laisvę

Mūsų kartai, nekovojusiai už laisvę, lieka atsakomybė toliau tą laisvę kurti. Nedalyvavau Sausio 13-osios įvykiuose, nes gimiau tik 1994 m., tačiau šios datos reikšmę dar vaikystėje įskiepijo šeima. Mokė, kad privalu žinoti svarbiausias Lietuvos istorijai įtakos turėjusias datas. Neabejoju, kad Lietuvai tai labai svarbi data, nes tada siekta apginti šalies Nepriklausomybę. Įprastai Kėdainių liberalai, didesniu ar mažesniu mastu, paminime šią datą, skyriuje turime ir gyvųjų tų karštų dienų Vilniuje liudininkų, kurie dalijasi prisiminimais, savo ir aplinkinių žmonių išgyvenimais. Mano nuomone, Sausio 13-oji – tai tragedijos, liūdesio ir pagarbos, išreiškiamos žuvusiems už Lietuvos laisvę, tautos sugebėjimą pasipriešinti simbolizuojanti, vienybei telkianti diena. Manau, kad tai reikšminga diena ne tik tiems, kuriems teko ją išgyventi, bet ir tiems, kurie dėl tų įvykių šiandien gali gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.

Sandra Barzdienė

Nebuvo baimės, tik noras apginti laisvę ir vienybės dvasia

Nors laisvė ir užaugo, tačiau tos nakties jausmas ir to laiko įspūdžiai nepamirštami. 1991 m. sausio mėnesį buvau Kaune, vyko egzaminų sesija. Atidžiai sekėme to laiko įvykius, buvo neramu, visi buvome pasiryžę ją apginti. Kai kurie vaikinai vykdavo į Vilnių, prisijungdavo prie budinčių žmonių. Tą vakarą ruošėmės egzaminui, vakarojome. Iš gretimo kambario išėjo išsigandusi kaimynė ir pasakė, kad užimta televizija. Kurį laiką įsivyravo tyla, po to įvykius komentuoti pradėjo radijas Kaune ir pakvietė saugoti svarbų informacijos šaltinį – radijo stotį Sitkūnuose. Buvo paminėta, kad prie savivaldybės atvažiuos autobusai. Taigi greitai išbėgome su drauge į naktį, vedinos didelio ryžto ginti savo šalį. Lauke jau būriavosi daug studentų, visi greitai pajudėjo link miesto centro, kartu su minia kitų žmonių.

Atvykę į Sitkūnus pamatėme susirinkusią minią gynėjų, buvo statomos užtvaros nuo priešo tankų. Visą laiką buvo transliuojamos radijo naujienos, įdėmiai sekėme kiekvieną žodį. Staiga buvo pranešta, kad Sitkūnų pusėn juda tankai. Paprašyta sudaryti gyvą grandinę. Į ją visi stojome kupini ryžto, tuo metu nebuvo jokios baimės, tik noras apginti savo šalį ir vienybės dvasia. Kiekvienas iš ten buvusių buvo pasiruošęs mirti už Tėvynę. Po kurio laiko buvo pranešta, kad tankai pasuko kitu keliu. Įtampa šiek tiek nuslūgo, tačiau išlikome budrūs, nesiskirstėme. Buvo sukurti laužai, dainavome patriotines dainas. Taip bebudint išaušo rytas su nauja viltimi ir liūdesiu dėl žuvusių laisvės gynėjų.

Ir dabar tikiu, kad žmonės prireikus gintų savo Tėvynę, puikus pilietiškumo pavyzdys – praėjusią vasarą įvykęs Baltijos kelias. Taigi budėkime, saugokime ir branginkime savo laisvę, jausdami atsakomybę už kitus.

Vilma Živatkauskienė

Tautos žygdarbis

Man tai – žygdarbis. Žygdarbis tautos, taikių, beginklių žmonių. Tai – įrodymas, kokie mes galime būti susitelkę ir vieningi. Tai – pavyzdys, kaip maža, bet labai drąsi tauta gali apginti savo laisvę. Tai – įpareigojimas niekada nepamiršti ir išsaugoti tai, už ką pasiaukojo mūsų tėvai, broliai ir seserys.

Virmantas Pikelis

Be laisvės – neegzistuoja valstybė

Tada, prieš trisdešimt metų, buvau dar mokinys. Šalia tėvų jaučiausi saugiai, bet buvo baisu per Lietuvos televiziją matyti tankus. Mačiau, kaip šaudo, verkia žmonės. Buvau mažas, bet jaučiau nerimą, o dabar, po trisdešimties metų, prisimenant tai, šiurpuliukai krečia. Girdėjau, kaip žmonės būriuojasi, ruošiasi važiuoti autobusais. Norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi ir mes būtume laisvi.

Su kiekvienais metais vis labiau vertinu Laisvės kainą. Žmonės, nepaisydami sveikatos, saugumo, gyvybės, ėjo prieš geležinius vikšrus. Visada stengsiuosi, kad Sausio 13-osios nepamirštų mano vaikai. Laisvė – tai pats brangiausias dalykas, be jos valstybė neegzistuoja.

Tomas Bičiūnas

Niekas negali atimti iš mūsų atminties

Šiemet, minėdami trisdešimtąsias Sausio 13-osios metines, dėl pandemijos nedeginsime įprastų atminties laužų, nebus dainų, negalėsime susikibti už rankų, bet niekas negali atimti iš mūsų atminties.
Kiekvieną sausį sugrįžta ryškūs tų dienų prisiminimai, daug sumišusių jausmų ir emocijų.

Buvau moksleivė, nuo pat Sąjūdžio pradžios visa šeima labai „sirgome“ dėl Lietuvos, todėl itin atidžiai stebėjau, kas vyksta, ir buvau be galo pikta ant tėvų, kad jie kruvinosios nakties išvakarėse iš vienybe ir Lietuvos meile pulsuojančių televizijos bokšto prieigų parvežė mus namo. Dar pikčiau pasidarė, kai tėtis, pasivadinęs tris kaimynus, šoko atgal į automobilį ir vėl išlėkė į Vilnių. Mačiau, kaip jaudinasi mama, jutau, kaip visoje Lietuvoje auga įtampa, ir pykau, nes negalėjau būti ten, su visais. Visus nakties įvykius sekėme per televiziją, vėliau – radiją. Buvo baisu, nežinojom, kur keturi mūsų vyrai, girdėjom žinias apie žuvusius ir sužeistuosius. Telefonų neturėjom, bet anksti ryte lyg susitarę visų ketverių namų moterys susirinkom kieme – kėlėm „sudėtinę“ vėliavą su gedulo ženklais – vėliava mūsų, juoda juosta – kaimynės ir laukėm tų keturių vyrų sugrįžtant. Jie grįžo – gyvi, sveiki, tik nemigę ir sušalę, sukrėsti tos nakties įvykių. Po to buvo žuvusiųjų didvyrių laidotuvės – ilgiausia kolona, iš lėto slenkanti Antakalnio kapinių link, šalta, ir tik vėliau atėjo suvokimas, kokie mes laimingi, nes visa tai nebuvo perniek. Mes laisvi!

Lina Šlamienė

Žmonės buvo vieningi kaip kumštis

Kiekvienais metais mokykloje ant palangių Sausio 13-ąją degdavome su mokiniais žvakeles ir, susikibę už rankų, giedodavome Lietuvos himnu tapusią „Tautišką giesmę“. Šiais metais prisiminimo ir pagarbos žuvusiems žvakeles degsime su mokiniais ant palangių savo namuose, nesusikibsime už rankų, bet vis tiek drauge giedosime „Tautišką giesmę“. Jaunimas šių įvykių neturi pamiršti.

Tada, prieš 30 metų, kai žmonės grūmėsi prieš tankus, šiltai miegojau savo lovoje. Staiga mamos riksmas supurtė: „Vaida, kelkis, mus puola!” Šokau iš lovos, televizorius jau buvo įjungtas, o žurnalistė Eglė Bučelytė pasakojo, kad kažkas beldžiasi jau ir į jos kabineto duris, gali būti užgrobtas radijo ir televizijos komitetas bei televizijos bokštas. Buvo labai baisu… Bet tada, prieš trisdešimt metų, mums mūsų seneliai, tėvai, broliai ir seserys, iškovojo Laisvę, nes Lietuvos žmonės buvo tvirti ir vieningi kaip kumštis. Vertinkime ir brangime Laisvę ir niekada nepamirškime tų, kurie kovojo ir žuvo.

Vaida Krasauskienė

Dėl jų mes šiandien esame laisvi

Aš esu jau laisvos Lietuvos sūnus, mano asmens dokumentas rodo, kad gimiau laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. 1990 metų Kovas paskelbė pasauliui, kad mes, maža, tačiau didi Pabaltijo tauta, kartu su savo kaimynėmis skelbiame, kad priespauda turi baigtis, kad lėlių teatro pasaulis mums netinka, okupantų režimas yra nusikalstamas ir neteisingas. Melo doktrinai galas. Nors dokumentas ir skelbė, kad Lietuva jau yra nepriklausoma valstybė, tačiau kruvinas komunizmo šešėlis vis dar dengė Lietuvą iš rytų. Deja, pykčio ir melo sėkla jau buvo spėjusi paplisti ir čia, mūsų namuose.

1991 metų Sausio 13-oji. Tai buvo naktis, kuri buvo simbolinė, po jos saulė Lietuvoje galėjo daugiau nebepakilti, melas, kraujas ir kančios vėl galėjo tapti kasdienybe. Tačiau okupantai nesuprato, kad jie stojo kovoti ne prieš žmonių masę, o prieš tautą. Tautą, kuri jau buvo ne bundanti, o visiškai pabudusi ir pasiryžusi savo laisvę ginti iki paskutinio žmogaus, kad ir kur jis tuomet buvo – prie parlamento, televizijos bokšto, radijo ar televizijos stočių. Deja, laisvės kaina, kaip istorija rodo, visada yra didelė. Tą naktį Lietuva neteko savo vaikų. Jie yra auka, dėl kurios šiandien mes esame laisvi, dėl kurios visame pasaulyje išdidžiai prisistatome lietuviais, piliečiais šalies, kuri tada stojo prieš tankus, tauta, kuri žino ir vertina savo didvyrius ir laisvę. Ačiū Jiems.

Karolis Galvelė

Algimanto Barzdžiaus nuotrauka