Radvilų sarkofagų paslaptis: kas naikina istorinį paveldą?

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje prasideda didelės svarbos darbai. Čia restauruojamas Radvilų mauzoliejus, į kurį po remonto vėl grįš šių didikų palaikai bei sarkofagai. Pasirodo, lig šiol mauzoliejuje buvusios sąlygos visiškai netinkamos istorinių relikvijų saugojimui. Prieš du dešimtmečius kapitaliai restauruotus didikų sarkofagus reikia vėl gelbėti nuo sunykimo. Tam paskelbtas tarptautinis konkursas.

Sarkofagų būklė – kritinė

Kėdainiuose amžinąjį poilsį atradusių šalies didikų Radvilų palaikai šiuo metu yra Vilniaus universiteto mokslininkų laboratorijose. Prasidėjo nemažai reikšmingų istorinių atradimų žadantys darbai – kompleksinis palaikų tyrimas.

Istorinėmis vertybėmis pripažintus sarkofagus restauruoti reikia, jų būklė kritinė. Taip teigia prieš du dešimtmečius šias vertybes atkūręs Kėdainių rajone, Labūnavoje gyvenantis šalyje žinomas restauracijos ekspertas Gintaras Kazlauskas.

Jis išskirtinis tuo, kad mokslininkai ketina panaudoti pažangiausias šio meto technologijas bei atradimus, leisiančius pagal palaikų DNR galbūt nustatyti iki šiol nežinomus giminystės ryšius, suteikti kitos reikšmingos informacijos apie to metų žmonių gyvenimo būdą, pagal kaukolių formą atkurti to meto kėdainiečių portretus ir t.t.

Lietuvos didikų palaikanms iškeliavus į sostinę, darbų netrūksta ir Kėdainiuose. Čia ketinama mokslininkams atverti kriptą su miestelėnų palaikais, taip pat – iš esmės suremontuoti patį Radvilų mauzoliejų. Šiuos darbus atliks konkursą laimėjusi Kauno bendrovė.

Tačiau laukia dar vienas, itin reikšmingas, etapas – pačių sarkofagų restauravimas ir konservavimas. Šiems darbams jau paskelbtas tarptautinis konkursas, kuris turėtų pasibaigti rugpjūčio viduryje.

Istorinėmis vertybėmis pripažintus sarkofagus restauruoti reikia, jų būklė kritinė. Taip teigia prieš du dešimtmečius šias vertybes atkūręs Kėdainių rajone, Labūnavoje, gyvenantis šalyje žinomas restauracijos ekspertas Gintaras Kazlauskas.

Senovės relikvijas graužia ir drėgmė, ir kalkės

„Sarkofagai jau iškelti, prasideda statybiniai darbai. Sarkofagai bus restauruojami vėliau, nes dar nepasibaigęs tarptautinis konkursas“, – „Kėdainių mugei“ sakė Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.

Kartą šie sarkofagai jau buvo restauruoti, tad kodėl juos vėl reikia atnaujinti praėjus sąlyginai mažam laiko tarpui – dviem dešimtmečiams? Juk Radvilų palaikai čia ilsisi jau ne vieną šimtmetį…

„Sarkofagas neišsikraipęs – išlaikęs savo geometrines formas. Dekoro detalės išliko visos palyginti sveikos. Paviršiuje ryškūs aktyvios korozijos židiniai. Ši bėda – tai didelės drėgmės ir nekokybiškos, netinkamos mauzoliejaus skliautų dangos poveikio rezultatas.

Drėgstant patalpai, nuo skliautų ant sarkofagų laša vanduo kartu su nuplauta danga. Toks skiedinys kaupiasi visuose nelygumuose, grublėtame paviršiuje, išraižytų tekstų ir piešinių grioveliuose, litavimo siūlėse“, – išvadose teigia restauratorius-ekspertas G. Kazlauskas.

Jis patikslino, kad kartą jau atkurtos istorinės vertybės sparčiai nyksta dėl kelių priežasčių. Pagrindinė jų yra ta, kad mauzoliejus visiškai nepritaikytas šių sarkofagų laikymui.

„Rūsyje labai drėgna, todėl dėl temperatūrų skirtumų ant lubų kaupiasi kondensatas. Su kalkėmis, kuriomis padengtos lubos, sumišęs vanduo laša ant sarkofagų ir taip juos ardo“, – sakė ekspertas.

Pasak jo, nemažai klaidų padaryta užsandarinant visas reformatų evangelikų bažnyčios, kurioje saugomi palaikai, skliautų angas. Anksčiau tarnavusios ventiliacijai, dabar, G. Kazlausko įsitikinimu, jos savo paskirties nebeatlieka.

„Ilgą laiką vyravo įsitikinimas – jeigu šalta, reikia visas angas užkamšyti. Todėl ir drėgmė nebeturi kur išeiti“, – sakė restauracijos ekspertas.
Apsauginės dangos nebeliko, gresia „alavo maras“

„Ilgainiui šie užkaboriai (puošybos elementų detalės – red.) tapo įvairių teršalų sankaupų vietomis. Susikaupusios šiukšlės, reaguodamos į aplinką, ardo sarkofago metalą. Aukštos kokybės alavas yra lepus, lengvai pasiduoda temperatūrų kaitai, drėgmės ir teršalų neigiamam poveikiui.

Apsauginiu sluoksniu – konservavimo medžiaga – buvo parafinas, jame ilgai ir aukštoje temperatūroje kaitintas sarkofagas. Taip parafinu buvo prisotinti sarkofago plyšiai ir mikroertmės, šis konservantas stabiliai dengė visą objekto paviršių.

Šiuo metu sarkofago paviršiuje parafininė danga išlikusi tik fragmentiškai – neatlaikė ekstremalių sąlygų.

Sarkofago būklė jau kritiška, aktyviai plintantys erozijos židiniai gali peraugti į alavo maro stadiją. Alavo maras yra nesustabdomas ardomasis procesas, jam įsimetus tenka šalinti – išpjauti – užkrėstus autentiškus plotus ir jų dalis.

Šalinamas ne tik užkrėstas plotelis. Siekiant garantijos, kad maras neatsigautų vėl toje vietoje, reikia pašalinti gerokai daugiau – vizualiai sveikus plotus, esančius aplink maro židinį“, – išvadose rašo ekspertas G. Kazlauskas.

Apsauginiu sluoksniu – konservavimo medžiaga buvo parafinas, jame ilgai ir aukštoje temperatūroje kaitintas sarkofagas. Taip parafinu buvo prisotinti sarkofago plyšiai ir mikroertmės, šis konservantas stabiliai dengė visą objekto paviršių.

Šios grėsmingos išvados kartojasi visų šešių Kėdainiuose saugomų sarkofagų būklės tyrimuose.

Amžinojo poilsio vietai didikai pinigų negailėjo

Kas tas „alavo maras“, apie kurio keliamą pavojų istorinėms vertybėms savo išvadose kalba ekspertas?

Tai procesas, kai žemoje temperatūroje keičiasi alavo struktūra. Iki šiol buvęs tvirtu metalas virsta milteliais.

Istorijoje esama nemažai pavyzdžių, kai šis reiškinys sukėlė net tragiškas pasekmes. Vienas jų – nesėkme pasibaigęs Nepoleono kariuomenės žygis į Maskvą, kuomet nuo šalčio į miltelius pavirto alavinės prancūzų milinių sagos.

Tačiau ar tai gali įvykti ir Kėdainiuose? Radvilų sarkofagus atkūręs restauratorius tikina – tam reikalinga žema, maždaug -20 laipsnių temperatūra, tačiau esama ir kitos aplinkybės.

„Alavo maras“ paveikia tik iš itin gryno alavo pagamintus gaminius. O kunigaikščių sarkofagai būtent iš tokio metalo ir buvo pagaminti. Savo laiku jiems pinigų tikrai nebuvo gailima, tai itin brangūs dirbiniai. O dabar šio alavo grynumas tapo savotiška problema, kalbant apie relikvijų išsaugojimą“, – sakė G. Kazlauskas.

Rūdys naikina sarkofago rėmą

Kėdainių rajone, Labūnavoje, gyvenantis restauracijos ekspertas G. Kazlauskas pripažino – jam labiausiai gaila sunykusio Jonušo Radvilos sarkofago. Būtent šios relikvijos, jos autentiškų puošybos elementų atkūrimas pareikalavo daug itin kruopštaus darbo ir truko ilgiausiai.

Tačiau dabar dėl nuolatinės drėgmės rūdys jau yra pažeidusios pagrindine jo konstrukciją, viduje esantį metalinį rėmą.

„Dekoratyvinės sarkofago dangos – auksavimas, sidabravimas ir alavavimas yra lepios. Lengvai pasiduoda drėgmės ir teršalų neigiamam poveikiui. Auksas ant dekoratyvinių sagučių išsilaikė nevienodai, vietomis – pasišiaušęs, šerpetojasi, kai kur – nučiupinėtas ar nugramdytas. Esama ir visai sveikų dangų.

Alavo danga pajuodusi, o buvo dengta ypač švariu alavu, gautu iš chemijos instituto. Mokslininkai jį skirdavo tik labai atsakingiems laboratoriniams bandymams. Šiuo metu sarkofago paviršiuje konservanto danga išliko tik fragmentiškai – neatlaikė ekstremalių sąlygų.

Į paviršių išlindusios geležies rūdžių sankaupos, tai reiškia, kad korozija pažeidė geležinį sarkofago rėmą. Objekto būklė kritiška, aktyviai plinta erozijos židiniai“, – rašoma eksperto išvadose.

Problemas tikimasi išspręsti sutvarkius mauzoliejų

Radvilų sarkofagus kartą jau atkūręs restauratorius G. Kazlauskas viliasi, jog bažnyčios mauzoliejus pagaliau bus sutvarkytas taip, kad čia nesikauptų drėgmė ir būtų tinkamos sąlygos istorinėms vertybėms saugoti.

Šiam tikslui skirta beveik 180 tūkst. eurų, pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus R. Žirgulio, darbai jau prasidėjo.

Mauzoliejus bus ne tik kapitaliai restauruojamas, bet ir bandoma išspręsti vėdinimo bei drėgmės kaupimosi problemas.

„Bus įrengiamos modernesnės ventiliavimo bei šildymo sistemos. Po restauracijos planuojama parengti naują, XXI amžių atitinkančią ekspoziciją, kuri pasakotų apie Reformatų bažnyčios bei bendruomenės istoriją, ten palaidotus žmones, kažkada gyvenusius, dirbusius ir sukūrusius Kėdainius, pasak istoriko Alfredo Bumblausko, Žemaitijos didmiestį“, – skelbia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia.

Palaidoti keturi vaikai ir du suaugusieji

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje, esančiame Radvilų mauzoliejuje, saugomi šeši didikų sarkofagai. Tik dvejuose jų – suaugusiųjų palaikai, kiti buvo skirti itin anksti mirusiems vaikams:

Kunigaikščio Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės Radvilienės pirmagimis sūnus Mikalojus Radvila, išgyvenęs tik 5 mėnesius ir 12 dienų (1610 – 1611 m.).

Kunigaikščio Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės Radvilienės sūnus Jurgis Radvila, gyvenęs tik vienerius metus (1616 – 1617 m.).

Kunigaikščio Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės Radvilienės sūnus Steponas Radvila (mirė kūdikis – 1624 m.)

Kunigaikščio Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės Radvilienės dukra Elžbieta Radvilaitė, išgyvenusi tik ketverius metus (1622 – 1626 m.)

Kunigaikštis Jonušas Radvila, legendinė asmenybė (1612 – 1655 m.). Jo sarkofago autorius – Torunės meistras J. K. Byrfafas, buvęs karališkojo dvaro auksakalys.

Kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas (1547 – 1603 m.), kariniais žygiais ir darbais pasižymėjusi legendinė asmenybė.