Norintieji pažinti žydų paveldą vos tilpo į autobusą

Žydai nuo seno gyveno mūsų krašte, tačiau būdama uždara bendruomenė, mūsų, lietuvių, sąmonėje išliko apipinta įvairiais stereotipais ir nepagrįstais mitais.

Ekskursantus lydėjo ir turtingą mūsų krašto žydų istoriją pristatė Daugiakultūrio centro vadovė A. Pečiulytė (dešinėje).

Noras pažinti kitokios kultūros atstovus, pamatyti išlikusį iki mūsų dienų jų paveldą, sužinoti, kuo ir kaip jie nesvetimas ir mūsų kraštiečiams.

Keliavo po žydų paveldą išsaugojusius miestelius

Praėjusį sekmadienį, minint Europos žydų kultūros dieną, kėdainiečiai ir ne tik (mat buvo sulaukta ekskursantų ir iš kitų šalies miestų) turėjo unikalią galimybę aplankyti Kėdainių rajono miestelius, kuriuose gyveno žydai: Josvainius, Krakes, Dotnuvą, Šėtą bei Kėdainių miestą. Juos lydėjo ir vietos žydų istoriją pasakojo Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.

„Žydų gyventa visuose Kėdainių rajono miesteliuose. Iki šiol yra išlikusių žydų kapinių, sinagogų, masinio sušaudymo vietų. Beje, Krakėse ir Šėtoje iki šiol stovi keli, tarpukario laikus menantys žydų nameliai. Deja, tačiau tai ir visas paveldas – dauguma medinių namų ir kitų žydų pastatų karo metais sudegė, o išlikusių pavienių žydų daiktų gausa pasigirti irgi negalime. Keli eksponatai yra mūsų muziejuje Daugiakultūriame centre“, – pasakojo A. Pečiulytė.

Turime kuo didžiuotis

Pasak pašnekovės, stengiamasi rinkti ir dokumentinę medžiagą – prisiminimus, nuotraukas, įvairią archyvinę medžiagą. Sulaukiama nemažai žydų, gyvenančių užsienyje ir mūsų krašte ieškančių savo protėvių, vizitų.

„Kėdainiai pagrįstai gali didžiuotis, kad puoselėja žydų atmintį. Organizuojame ekskursijas, vedame įvairias edukacinės programas. Beje, šioje ekskursijoje norinčių dalyvauti sulaukėme bene dvigubai daugiau, nei buvo numatyta vietų autobuse. Palyginimui – vos prieš dešimt metų panašioje ekskursijoje dalyvavo vos 12 žmonių“, – pabrėžė pašnekovė.

Žydai ilgus metus gyveno šalia lietuvių, tačiau neafišuodavo savo asmeninio gyvenimo, nesodindavo svečio prie vakarienės stalo, kaip, pavyzdžiui, įpareigoja lietuvių svetingumas. Tad dėl tokio uždarumo buvo prikurta įvairiausių stereotipų bei nepagrįstų mitų. Tad svarbu, pašnekovės teigimu, susipažinti su kitokia kultūra, kad nebūtų peno naujų mitų atsiradimui.

Šėtos paveldas – iškalbingas, bet negausus 

Žydų paveldas įdomus, tačiau mums, lietuviams iki šiol dar menkai pažįstamas.

Viena paskutinių ekskursijos stotelių buvo Šėta. Miestelyje išlikusio žydų paveldo nėra daug – keli mediniai namai, miestelio pakraštyje tebesančios kapinaitės. Beje, čia tik kur ne kur galima pamatyti išlikusių akmeninių žydų antkapių – nemaža dalis jų buvo panaudota netoli esančios mokyklos pamatams, dalis tapo įvairių ūkinių pastatų pamatų dalimi.

Pasak amžininkų, žydų ir lietuvių (tame tarpe ir šėtiškių), tarpusavio santykiai niekada nebuvo įtempti. Niekada nebūta religinių, socialinių tarpusavio konfliktų. Žydų ir lietuvių santykiai pagrinde buvo prekybiniai: kaip pardavėjo ir kliento, tad į artimesnius, buitiškesnius santykius abi pusės nelabai leidosi. Jaunimas mokėsi atskirai, į „vakaruškas“ kartu neidavo, kino kartu nežiūrėdavo. Vis dėlto, ypač iš žydų pusės, buvo juntama pagarba, pakantumas ir santarvė. Jokių neapykantos apraiškų žydų bendruomenei iš lietuvių taip pat nebuvę.