Žemaitė Birutė Šinkūnienė Akademijoje šaknis įleido bemaž prieš 30 metų. Į Lietuvos vidurį jauna šeima atvyko, kai šiandien garsios pynėjos vyras, Kauno politechnikos institute baigęs elektroniką, gavo paskyrimą į Žemdirbystės institutą. 

B. Šinkūnienė atsigauna, kai pynimo gali pamokyti kitus.

B. Šinkūnienė atsigauna, kai pynimo gali pamokyti kitus.

Pynimo menu Birutė susidomėjo Kauno amatų mokykloje, kurioje 1982 metais įgijo baldų ir suve­nyrų pynėjos specialybę. Nuo tol ir ji ilgiau kaip savaitei nesiskiria su vytelėmis.

Į pynimą atvedė sesuo
„Nuo vaikystės mėgdavau piešti. Sesuo piešė – ir aš stengiausi nuo jos neatsilikti, nes menai savotiškai žavėjo ir traukė. Ir pynimą įpiršo sesuo, nes pati mokėsi Telšių dailės technikume tekstilės. Aš pynėjos specialybę įgijau Kauno meno mokykloje. Gavusi diplomą iškart įsidarbinau namudininke: pyniau krepšius ir siunčiau parduoti. Vėliau pintinių paklausa sumažėjo. Dabar gyvenu nuo mugės iki mugės, nuo parodos iki parodos“, – pasakojo B. Šinkūnienė.

B. Šinkūnienei maloniausia pinti mažus suvenyrus.

B. Šinkūnienei maloniausia pinti mažus suvenyrus.

Akademiškės darbai iš kitų pynėjų išsiskiria nestandartinėmis detalėmis ir žaismingomis nuotaikomis. „Negaliu pinti be įkvėpimo ir vis stengiuosi sugalvoti kažką nauja. Kurį laiką pyniau didelius krepšius, pintines, skalbinių dėžes. Vėliau susižavėjau mažąja kūryba. Man patinka pinti mažus varpelius, angeliukus, net kryželius. Man vytelė lygiai tokia pati medžiaga kaip molis ar popierius. Kažkada pasakiau, kad nupinti galima viską, tai ir stengiuosi tuos žodžius patvirtinti“, – sakė ne tik Kėdainiuose, bet ir toli už jų ribų pynimu garsėjanti B. Šinkūnienė.

Romantiška pradžia
Paklausta, iš kur daugiabutyje gyvenanti kūrėja ima vytelių, reikalingų pynimui, moteris tik nusišypso: „Dabar nusiperku iš kolegų, kurie patys pina ir žilvičius augina. Pynimo pradžioje žaliavą ruošdavau pati. Daug metų pati rinkdavau žilvičio vyteles tėviškėje Telšių rajone, netoli Šatrijos kalno, ir ruošdavau, bet dabar neturiu tam sąlygų. Paruošti vyteles pynimui nėra paprasta: jas reikia nusipjauti, parsinešti, išvirti, nužievinti, džiovinti. Užaugintos plantacijose vytelės tinkamesnės pynimui, nes yra lygesnės, vienodesnės“, – pasakojo pynėja. Be to, ji pynimui išnaudoja ne tik vyteles, bet ir stambesnes žoles, kartais pabando ką nupinti iš šiaudų.

Parodai sukurtas darbas puikiai tiko virtuvės langui kaip užuolaida.

Parodai sukurtas darbas puikiai tiko virtuvės langui kaip užuolaida.

Kaimui pynimas priimtinesnis
,,Pastebėjau, kad iš vytelių nupintus daiktus labiau vertina kaimų gyventojai. Be to, pintinės patinka ir didmiesčių gyventojams, o labiausiai pynimu žavisi užsieniečiai. Per savo pynėjos karjerą esu nupynusi daugybę darbų, net stalą namuose nupyniau, nors baldų pinti nemėgstu. Man arčiau širdies pinti angelai, paukščiai, drugeliai, žvėreliai“, – atviravo tautodailininkė.
Daugelis kūrėjos bičiulių paprašo nupinti Zodiako ženklą, o metų sandūroje populiarūs gyvūnai pagal rytiečių kalendorių: pernai Birutė pynė arklius, o šįmet jau pradėjo kurti ožiukus. Moteris neslepia, kad jai kūrybai reikia įkvėpimo. „Negaliu savęs priversti pinti iš pareigos, pinu tada, kai pagaunu mūzą. O didžiausias stimulas imti į rankas vyteles – artėjančios parodos. Jose noriu parodyti naujų ir nematytų darbų, nes nenoriu nuvilti laukiančių gerbėjų.
Esu žemaitė, todėl labai užsispyrusi. Atkaklumo, kantrybės man nepritrūksta niekada. Mano charakteris labai pastovus. Ką užsibrėžiu, turiu įvykdyti“, – sakė B. Šinkūnienė.

Pynėjos namus puošia pačios nupinti Zodiako ženklai.

Pynėjos namus puošia pačios nupinti Zodiako ženklai.

Nori rasti pasekėjų
B. Šinkūnienė pynimui laiko randa visada, tačiau darbingiausias jos laikas – ruduo. „Vasarą mėgstu sodinti ir prižiūrėti gėles. Dar tenka sode pasidarbuoti. O rudenį pradedu ruoštis Kalėdoms, pradedu fantazuoti ir įgyvendinti fantazijas. Mano svajonė amatų centriukas, kuriame galėčiau ruošti vyteles, pati pinti ir kitus mokyti. Kiek gaila, kad abu mano vaikai, ir dukra Gerda, ir sūnus Tomas, nesusižavėjo pynimu, nors ir nesipyksta su menu. Labai apsidžiaugiau, kai gavau pasiūlymą iš Krašto muziejaus darbuotojų dalyvauti viename edukaciniame projekte ir pamokyti vaikus pinti. Ta veikla man labai patiko. Norėčiau mokyti pynimo ne tik vaikus, galbūt atsirastų ir suaugusiųjų, kurie nori to išmokti. Džiaugiuosi ir galėdama dalyvauti Vietos veiklos grupės projektuose. Per juos lankiau Čekiją, Latviją, kolegas lietuvius. Išvykos duoda idėjų, minčių. Labai noriu sertifikuoti savo pynimą ir antrąją aistrą – margučių marginimą. Tada turėčiau daugiau galimybių dalytis tuo, ką sugebu, ir mokyti kitus“, – sakė B. Šinkūnienė.

Akademiškės nupintus kryželius palankiai įvertino ir kunigai.

Akademiškės nupintus kryželius palankiai įvertino ir kunigai.

Be veiklos nenustygsta
Jaunatviška ir vienoje vietoje ilgiau nenustygstanti Birutė randa laiko ir padainuoti Akademijos moterų ansamblyje, ir giedoti bažnytiniame Dotnuvos chore.
Moters kūrybinius talentus spėjo įvertinti ir kaimynai, ir viso Kėdainių krašto gyventojai, ir amatais besidomintys užsieniečiai.
,,Aš iki šiol ieškau savęs – esu bandžiusi ir siūlus raišioti, ir tapyti, ir iš žolių pinti.
Tačiau po kiek laiko vis tiek grįžtu prie pynimo iš vytelių. Matyt, pats likimas lėmė, kad be šio užsiėmimo man neramu, kažko stinga“, – sakė akademiškė.

SRTRF-logo

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.