Kėdainių krašto muziejaus padalinys – Daugiakultūris centras šiemet skaičiuoja 15-uosius veiklos metus. Kėdainie­čiai su pasididžiavimu miesto svečiams mini šią įstaigą, žinomą savo intensyvia veikla, visiems prieinamais, tačiau rūpestingai atrinktais ir vertingais istoriniais bei kultūriniais renginiais, svetingumu ir ypatinga aura. Tačiau kasdie­ninį darbą ir ateities planus šio centro darbuotojams tenka derinti su žemiškais rūpesčiais.

Vėl reikia remonto

Kiek daugiau nei 15 metų praėjo ir nuo buvusios žydų sinagogos, kurioje po renovacijos įsikūrė Daugiakultūris centras, remonto. Nors atrodytų, kad nuo 2000–2001 metų prabėgo ne tiek ir daug laiko, pastato būklė kelia rūpesčių. Dar balandį renginių salėje nuo lubų nukrito tinko gabalas. Kol nebuvo ištemptas apsauginis tinklas, mėnesį teko gyventi sumaištyje, į kitas vietas iškelti planuotus renginius.

Daugakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė (dešinėje) ir renginių organizatorė
Danguolė Raudeliūnienė tikisi, kad po kitos vasaros pastato būklė bus geresnė ir lankytojus bus
galima priimti nesibaiminant nuo lubų byrančių tinko gabalų.

„Salėje suskilinėjęs lubų tinkas, jį reikia nuimti ir tinkuoti iš naujo. Taip pat pūva mediniai langai, aptrupėjo fasadas. Ir viduje netrūksta bėdų – drėksta, lupasi sienos, ypač prie įėjimo ir prie langų matyti didelės dėmės. Viskas dėl drėgmės, o jos labai daug, nes netoli šios vietos buvo Smilgos upelio senvagė, tad apačioje, matyt, vis dar yra požeminiai vandenys“, – pasakojo 15 metų Daugiakultūriui centrui vadovaujanti istorikė Audronė Pečiulytė.

Muziejininkai išsiaiškino, kad prieš 16–17 metų atliekant darbus nebuvo atlikta pamatų hidroizoliacija. Dabar pamatus reikėtų atkasti, dėti hidroizoliacinį sluoksnį. Taip pat būtina sutvirtinti stogą.

„Kol kas parodas ar renginius deriname iki kitų metų birželio, nes labai tikimės, kad remonto darbai vasarą vis tik prasidės“, – tikisi pašnekovė.

Daugiakultūris centras įsikūręs Kultūros paveldo objekto statusą turinčiame statinyje. Pastatas priklauso savivaldybei, kuri ir finansuotų remonto darbus. Kokia suma jiems reikalinga, kol kas oficialiai nepatvirtinta, nes iki šiol nebaigtas derinti remonto darbų projektas ir sąmata. Projekto derinimas užtruko, nes, pasak Kėdainių krašto muziejaus (projekto užsakovo) direktoriaus Rimanto Žirgulio, parengto projekto sprendiniai netenkina ir buvo grąžinti taisymui.

Erdvė atvira visiems

O Daugiakultūriame centre renginiai vyksta kone kasdien. Kartais – ir po kelis kartus per dieną. Vien šiais metais, (nors mėnesį renginių salė buvo uždaryta dėl pavojų keliančių lubų), centre apsilankė 7,5 tūkstančio lankytojų. Per penkiolika veiklos metų susidarė dar įspūdingesnis skaičius – 122 tūkstančiai. Per tuos metus įvyko net 330 koncertų, 179 parodos.

„Lankytojų daugėjo, nes esame atviri visiems: mokiniams ir senjorams, klasikai ir liaudies menui, profesionalams ir mėgėjams, nevyriausybinėms organizacijoms ir švietimo institucijoms. Visi čia randa vietą, o lankytojams tereikia pasirinkti, kas jiems įdomu“, – sakė A. Pečiulytė. Praėjusių metų Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė, centrui vadovaujanti nuo jo įsikūrimo, teigia, kad per veiklos metus išsigrynino kelios kryptys. „Viena iš jų – parodos. Nemokamai eksponuojame tiek profesionalų, tiek mėgėjų meną, žinoma, ši erdvė atvira ir Kėdainių menininkams. Kasmet parodas rengia Kėdainių tautodailininkai, fotografai, pavieniai kraštiečiai autoriai, – vardino vadovė. – Taip pat bendradarbiaujame su įvairiais šalies muziejais, tad atsivežame parodas, kurios būtų įdomios kėdainiečiams. Jau daug metų parodų mums ieškoti nereikia, jos pačios mus „susiranda“, tenka net atsirinkti.“

Kita veiklos sritis – koncertai. Daugiakultūrio centro erdves pamėgo ir kamerinės muzikos, ir džiazo atlikėjai. Kaskart žiūrovus maloniai nustebina tokie atlikėjai kaip Rokas Zubovas, Arkadijus Gotesmanas. „Nesame koncertinė organizacija, kuri turėtų pinigų tokiems koncertams rengti, todėl esami dėkingi rėmėjams. Žinoma, koncertai mokami, bet rėmėjams padedant, bilieto kaina yra minimali. Ilgus metus mus rėmė „Dotnuvos projektai“, tačiau pasikeitus vadovams, pasikeitė ir prioritetai. Bet ilgus metus mus taip pat remia ir bendrovė „Daumantai LT“, – pažymėjo Daugiakultūrio centro vadovė.

Vienas tikslų – laužyti stereotipus

Centro veikla neatsiejama nuo edukacijos – visuomenės švietimo kultūrinėmis, istorinėmis temomis. Vieną dalį sudaro edukacinės programos mokiniams, kurios yra suderintos su mokymo programa, kitą – darbas su suaugusiaisiais. „Pastaraisiais metais labai aktyvios tapo senjorų organizacijos, bendruomenės, kurios rašo projektus, gauna finansavimą ir vyksta aplankyti kitų miestų. Pastebėjome, kad žmonės nebenori paprastos ekskursijos – jiems reikia edukacinės programos, kurioje galėtų kažką išbandyti, pagaminti, paragauti… Populiariausios programos tos, kurios susijusios su žydų kultūra, istorija, virtuve, – pasakojo A. Pečiulytė. – Žinoma, su vyresniais žmonėmis ir kalba kitokia – jie turi patirties, daug ką žino. Prasideda gilesnės diskusijos, daug kalbame apie stereotipus. Tai ir yra kultūrinis švietimas, kuris iš dalies visuomenę ir formuoja…

Prie švietimo labai prisideda ir istoriniai renginiai, paskaitos, mokslinių monografijų pristatymai. Štai kad ir didelio dėmesio sulaukęs profesorės Raimondos Ragauskienės knygos apie Radvilų giminę pristatymas, kurio metu kraštiečiai išgirdo dar vieną gerą naujieną – profesoriai Raimonda ir Aivas Ragauskai dabar rašo knygą apie Kėdainių miestiečių istoriją XVI – XVIII a., kuri turėtų pasirodyti jau kitąmet.“

Žinoti – garbės reikalas

Dar viena veiklos kryptis – ekskursijos, kurias A. Pečiulytė rengia ne tik po daugiakultūrį Kėdainių miestą, bet ir po rajoną, aplinkines vietoves. Per pastaruosius metus parengti du nauji maršrutai po aplinkines vietoves, reformacijos istorijos vidurio Lietuvoje bei mažiau pažįstamų krašto dvarų temomis. „Šiltuoju metų laiku vos spėjame priimti grupes ir derinti laiką, bet smagu, kad žmonės domisi mūsų kraštu“, – sakė pašnekovė.

Renginius ji organizuoja su kolege Danguole Raudeliūniene, o dar dvi darbuotojos – Egidija Užtupienė ir Nijolė Pabrinkienė rūpinasi praktiniais reikalais, patalpų priežiūra. „Tačiau prireikus jos gali ir mus pavaduoti – nei vienas Daugiakultūrio centro lankytojas neišleidžiamas nesuteikus jam rūpimos informacijos apie pastatą, jo istoriją, mūsų centro veiklą, nepristačius žydų paveldo arba nepalydėjus iki reikiamos vietos. Manau, tai mūsų visų garbės reikalas – žinoti savo istoriją ir ją papasakoti kitiems“, – tvirtina istorikė A. Pečiulytė.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.