Į diktantą – pasitikrinti žinių

Tarptautinę gimtosios kalbos dieną rašytas aštuntasis nacionalinis diktantas kėdainiečių nepaliko abejingų – jaunimas jį rašė savo mokyklose, o suaugusieji miestelėnai, lydimi vaikų ir anūkų, pasitikrinti gimtosios kalbos rinkosi į savivaldybės salę. Joje prie popieriaus lapų palinko apie 30 žmonių.

Atėjusieji rašyti diktanto dažniausiai sako, jog nori pasitikrinti savo žinias.

Šiemet Nacionalinio diktanto dalyviai rašė rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės specialiai parašytą ir su Valstybine lietuvių kalbos komisija suderintą tekstą „Pokalbis“.
Kai kas į diktantą atėjo pirmą kartą, o keletas kraštiečių jį rašė visus aštuonis sykius.
Nė vieno diktanto nepraleidusi Aloyza Gaučienė šįkart gimtosios kalbos žinias tikrinosi ne viena, o su anūkėmis Ieva ir Rugile.
Vyriausia ir ištikimiausia Kėdainių krašto diktanto rašytoja kaskart atėjusi pasitikrinti lietuvių kalbos raštingumo sakė, jog jai tai įsimintinas įvykis: „Diktantas man savotiška šventė. Jo labai laukiau. Puikiai prisimenu visus diktantus. Pats sudėtingiausias man buvo pirmasis. Myliu lietuvių kalbą, todėl džiaugiuosi, kad ji nėra pamiršta.“
Atėjusieji rašyti diktanto dažniausiai sako, jog nori pasitikrinti savo žinias.
Anot aštuntojo diktanto rašytojų, tekstas nebuvo itin sunkus, tik susipainioti buvo įmanoma skyryboje, mat šįkart tekste netrūko tiesioginės kalbos.

Aštuntąjį nacionalinį diktantą Kėdainių savivaldybės salėje rašė apie 30 kraštiečių.

Pasak diktantą rašiusio jaunimo, šis pasitikrinimas skatina pasitempti, tobulėti. Jaunųjų rašytojų teigimu, diktantas – savotiškas egzaminas lietuvių kalbos mokytojams, nes jo rezultatai atspindi pedagogų ir mokinių darbo vaisius.
Savivaldybės kalbininkės Rūtos Švedienės manymu, diktantai nebūna sunkūs tiems, kas skaito knygas: „Tiems, kas skaito tik laikraščius, gal ir sunkoki. Visgi žiniasklaidoje mes išsiverčiam su daug mažiau ir paprastesnių žodžių, o grožinėje literatūroje jų yra retesnių, įdomesnių, netgi jau užmirštų. Daugiausia suklystama, kai reikia apsispręsti – nosinė raidė turi būti ar ne. Dažnai klystama ir dedant kablelius ar kitus skyrybos ženklus. Bet apskritai ateiti rašyti diktanto nėra ko bijoti.
Rašai taisyklingai ir gražiai – gerbi save, kitą ir apskritai kalbą, šalį. Bet buvo ir bus, kas spjaudys saulėgrąžas vidury Kėdainių, kas pastums kitą žmogų parduotuvėje, tad buvo ir bus, kas rašys ir kalbės bet kaip, nepaisydami nieko. Nesakau, kad visada kalba turi būti tobula, prestižinė, labai taisyklinga, bet jei ji vieša – spaudoje, televizijoje, svetainėse, dokumentuose, prekių etiketėse, reklamoje – ji turi būti taisyklinga, pagarbi. Aš mėgstu lyginti kalbą su žmogaus apsirengimu, drabužiais – namuose gal nieko ir su chalatu vaikščioti, bet viešumoje tai jau reikėtų pasistengti gražiau ir padoriau apsirengti, paisyti normų. Žinoma, dar geriau – visur vaikščioti gražiai apsirengus, o kalbėti taisyklingai, gražiai, pagarbiai.“
Diktantas – ne kasdienis dalykas. Kaip ugdyti kasdienį suaugusiųjų raštingumą? Gal priimant į darbą (bent jau į valstybės tarnybą), kuris susijęs su intelektualiniais gebėjimais, kiekvienas turėtų laikyti lietuvių kalbos raštingumo egzaminą?

8-ojo nacionalinio diktanto tekstas

Laura Sintija Černiauskaitė

POKALBIS

– Klausyk, o kas čia taip ūžia? – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.
Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.
– Kokie neįprasti paukščiai… – nusistebėjo jaunėlis.
– Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai, – atrėžė vyresnėlis.
– O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?
– Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.
– Kokias čia nesąmones tauški, broli?
Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę, abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo, prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys, medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis: prigužėjo vaikų, užvertę galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę, negalėjai suprasti, džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga, broliams dingtelėjo, kad prasideda karas.
– Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi, – gūžėsi jaunėlis.
– Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal, – atsakė vyresnėlis.
Taip pasišnekučiavo du jauni, gyvenimo negandų dar neužgrūdinti kurmiai, saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį, abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę iki soties, kaip paukščiai nutūpė karuselę, kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.