Trečiojo amžiaus universiteto studentė Vida: „Jei norėsi verkti, priežastį visada rasi“

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre (SJMC) Trečiojo amžiaus universitetą (TAU) lankanti Vida Klimanskienė šiandieniniu gyvenimu nesiskundžia, nors gautos senatvės pensijos teužtenka sumokėti mokesčiams už butą, kurui jį apšildyti, vaistams. Maistą moteris renkasi taupiai ir skaičiuodama, kiek jam gali išleisti.

Mūsų pažintis ir pokalbis prasidėjo nuo meniškų moters rankomis sukurtų darbų, tačiau jau netrukus jis peraugo į gilesnį pašnekesį.

– Ką esate veikusi gyvenime?

– Maždaug 24-erius metus dirbau tuometiniame Kėdainių cukraus fabrike, laboratorijoje. Kai ją panaikino, tapome bedarbiais. Gavau labai originalią dovaną – 50-mečio proga mane atleido iš darbo. Skaudu, bet su ta mintimi buvau jau susitaikiusi. Po to dar trejus metus cukraus fabrike dirbau sezonine darbininke, o vėliau teko praverti darbo biržos duris.

Šios tarnybos specialistai man pasiūlė trims mėnesiams vykti į Kauną, į floristikos kursus. Nors grupė buvo nemaža, bet iš Kėdainių važinėjau viena. Kai pradėjau gilintis į tuos darbelius, kuriuos mokė gaminti, laiko atrodė net per mažai.

– Ko mokė kursuose?

– Mūsų grupės mokytoja buvo labiau linkusi kurti iš sausų gėlių, todėl daugiau ir išmokome dirbti su jomis. Taip pat mokė gaminti įvairius darbelius, atvirukus iš gamtinių medžiagų – to, kas randama gamtoje. Parodė pagrindą, o paskui kuri pati. Pamokė gaminti puokštes ir iš gyvų gėlių. Teko ir vestuves puošti gėlėmis, automobilius, pokylių patalpas, stalus, kurti jauniesiems puokštes.

– Iš ko dažniausiai gaminote?

– Iš visokių gėlių, žiedlapių, žolių, kitokių augalėlių. Būdavo, prisirenki per vasarą iš laukų ir pievų, parsineši namo ir dedi džiovinti. Kursuose paaiškino, kaip geriausiai tą daryti. Aš dėdavau į senas knygas, kad nesugadinčiau, o tarp knygos lapų ir žolių įklodavau popierinę servetėlę. Ir labai stipriai suspausdavau, kad išdžiūtų. O paskui susirūšiuoji ir dedi į vokus. Prieš klijuojant ant atviruko ar darant paveikslą ant popieriaus maždaug susidedi kompoziciją. Po to su lipalu, teptuku ir pincetu klijuoji. Tai daug kruopštumo reikalaujantis darbas, o svarbiausia, kad būtų geras apšvietimas.

– Be atvirukų išmokote padaryti ir didesnių darbelių, paveikslų?

– Paveikslai gimė kažkaip savaime. Juose yra visko – smėlio, stiklo, medžio gabalėlių, šakelių… Kai ką pirkau iš floristikos parduotuvės, kai ką pati rasdavau gamtoje. Prie cukraus fabriko, kur gyvenu, yra parkelis, tai liepos šakų prigenėtų randu, tai smulkių šakelių, kurias susipjaustau. Paveikslo pagrindas dažniausiai būdavo ant rėmo aptraukta nudažyta drobė ar medvilnė. Dukters vestuvėms dariau papuošimus saldžių patiekalų stalui. Apnėriau balionus, pastačiau gėlių kompozicijas. Esu kūrusi puokšteles Mirusiųjų dienai, Kalėdoms, tėvukų vestuvių jubiliejui – deimantinių vestuvių proga.

– Ar apčiuopiamos naudos iš to turėjote, ar tik patyrėte malonumą kurdama?

– Jokiose mugėse nedalyvaudavau ir savo darbų nepardavinėdavau. Atvirukų esu pardavusi buvusiems bendradarbiams, bet dažniausiai juos draugams padovanodavau. Šiuos mano rankų darbo atvirukus labai vertino mama, nes jai įvairiomis progomis užrašytus dovanodavau. Mama juos visus išsaugojo.

Kai pradėjau kurti paveikslus, buvau išsiskyrusi, turėjau tris vaikus. Dukra mokėsi Vilniaus universitete, reikėjo ir jai padėti, teko vienai kažkaip suktis. Draugai kviesdavo į gimtadienius, o pinigų tai nebuvo. Tad dovanas padarydavau pati – visiems draugams jubiliejų proga dovanodavau savo paveikslus. Aš pati jų nė vieno neturiu, visus esu išdovanojusi. Tiesa, esu vieną pardavusi.

– Šiandien lankote Kėdainių Trečiojo amžiaus universiteto meninės raiškos užsiėmimus, ką juose atradote?

– Meninės raiškos užsiėmimus veda pasakiška technologijų mokytoja Elvyra Skeivienė. Jie vyksta kartą per savaitę, kiekvieną pirmadienį. Labai jų laukiu. Išmokome mandalų kūrimo taškavimo technika, ,,piešėme“ su smėliu, tapėme akriliniais dažais, dar mokysimės tapyti ant tekstilės, galbūt velti vilną. Ruošiuosi moteris pamokyti pasidaryti paveikslėlį iš krepinio popieriaus. Visos jos labai geranoriškos, draugiškos, kūrybingos ir paprastos. Su visomis puikiai sutariu.

– Minėjote, kad Jūsų tėvai sulaukė deimantinių vestuvių. Ko galėjote pasimokyti iš jų santuokos?

– Jie visą laiką stengėsi dėl mūsų. Buvo ilgaamžiai – mama mirė 92 metų, o tėvukas sulaukęs 90-ties. Kaip ir visose šeimose, būdavo visko. Abu jie pragyveno iš savo darbų – nebuvo nei verslininkai, nei viršininkai. Mama dirbo darželyje, o tėvukas tai šen, tai ten. Rankas irgi turėjo, mėgdavo politikuoti. Santykiuose mama labai mokėjo išlaviruoti, buvo tikra diplomatė. Ji labiau vertino dvasines vertybes, o ne materialius dalykus. Visiems padėdavo, buvo labai nuoširdi. Pas mus nebuvo pinigų kulto, gal todėl ir mes, vaikai, daugiau prie meno visi.

– Bet pragyventi pinigų pakako?

– Kiek turėjome – tiek ir užteko. Mama sakydavo: ,,Visų pinigų neuždirbsi. Dirbkit tiek, kad jums užtektų, kad badauti nereikėtų“. Gyvenome taip, kaip galėjome. Aš visada džiaugdavausi, jeigu kaimynas kažką geriau turi ar įsigijo kažką naujo – pavydo jausmas man svetimas. O šiandieniniame gyvenime daug kur pastebiu konkurenciją.

Ir nepasakyčiau, kad aš blogai gyvenau. Dar mama padejuodavo, kai iširo mano santuokos ir likau su trimis vaikais. Bet aš ją tuoj pat nuramindavau sakydama: ,,Mama, pagalvok dabar logiškai. Stogas virš galvos yra, mes sveiki, vaikai sveiki, tereikia džiaugtis, kad šiandien gyveni ir dar turi duonos ant stalo“. Juk neįmanoma visko turėti.

– Kaip vėliau klostėsi Jūsų gyvenimas?

– Kai visai nebetekau darbo – gavau neįgalumą, nes turiu problemų dėl sveikatos. Paskui išėjau į išankstinę pensiją, nors turėjau beveik 35 metus darbo stažo, bet dar buvau per ,,jauna“. Kai ištekėjo dukra ir susilaukė mažiuko, kurį laiką pagyvenau Vilniuje, reikėjo šiek tiek padėti jai.

– Ar šiandien gyvenimu nesiskundžiate?

– Neslepiu, kad po pensijų padidinimo gaunu 370 eurų pensiją. Negaliu sakyti, kad jų užtenka. Kartais pritrūksta, kartais vaikai ,,pašefuoja“, kartais aš vaikams padedu. Taip ir sukiesi. Mes visi tokie: kam tuo metu labiau reikia, tam ir padedam. Gavusi pensiją sumoku mokesčius, nusiperku būtinų vaistų, o paskui žiūriu, kas lieka. Maistui mažai ir belieka.

Atsimenu, kaip mama visą gyvenimą mokė neišmėtyti maistui pinigų ir paties maisto niekada nemėtyti. Mus mama mokė gyventi ekonomiškai, nes pinigų pertekliaus niekada nebuvo. Badauti nebadauju. Kruopų nemėgstu, daugiau valgau bulvių. Iš ūkininko Labūnavoje nusiperku maišą miltų, kiaušinių visada būna parduotuvėje ir jie nebrangūs.

– Klausantis Jūsų atrodo, kad esate geros nuotaikos, o gyvenimas Jums neliūdnas?

– Tikrai neliūdnas. Liūdna gali būti tam, kas nieko neveikia, tik sėdi ir verkia. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie tik ir dejuoja. Bet kas turi ateiti pas tave ir linksminti? Jei norėsi verkti, priežastį visada rasi. Mama su humoru sakydavo, kad, jei kiaulė norės išsivolioti purvyne, tai purvo visada ras. Aš visą gyvenimą neturėjau kada verkti.

Jeigu pasidaro labai liūdna ir aplanko niūrios mintys, išeinu į lauką pasivaikščioti. Arba saviems, draugėms paskambinu. Į Vilnių dažnai nuvažiuoju, per senamiestį pereinu, į parodą užsuku, su dukra esame daugybę muziejų aplankiusios. Viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Kaip ir žiūrėdama į sniegą – galvoji, ar jis daugiau baltas, ar daugiau purvinas. Aš savo vaikams sakau, kad dabar gyvenu dėl savęs. Džiaugiuosi gerus vaikus užauginusi. Gyvenimas taip ir praėjo – negaliu skųstis. Už poros metų sulauksiu 70-ties.

A. Raicevičienės ir asmeninio archyvo nuotraukos