Tikintiems gėriu – nauja Leonido Donskio knyga

Praėjusį penktadienį Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje gausiai susirinko Leonido Donskio tekstų bei išminties pasiilgę žmonės. Kėdainiečiams pristatyta 2022 m. pabaigoje leidyklos „Tyto alba“ išleista filosofo, eseisto, pedagogo, buvusio europarlamentaro, aktyvaus visuomenininko L. Donskio vėlyvųjų tekstų rinktinė „Man skauda“.

Vakaro metu ne kartą nuskambėjo mintys, kad knygoje publikuojami nedidelės apimties tekstai yra ne tik įžvalgūs, bet ir pranašiški. Iš jų galima kasdien semtis pagarbos, žmogiškumo, optimizmo, tolerancijos, atvirumo, drąsos.

Knygą pristatė jos sudarytoja žurnalistė Birutė Garbaravičienė, filosofo žmona Jolanta Donskienė, dokumentikos fotografas Artūras Morozovas, politologas, publicistas Donatas Puslys, moderavęs pokalbį. Maloniai nustebęs dėl klausytojų gausos, Kėdainius jis šypsodamasis pavadino kone „donskiškiausiu Lietuvos miestu“.

Malonu, kad išsamus knygos pristatymas įvyko ne tik Vilniuje ir didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir Kėdainiuose, netoli nuo Šetenių – vietos, kuri dabar asocijuojasi ne tik su rašytojo, poeto, Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtine, tačiau ir L. Donskio namais, kurie buvo sukurti bendravimui, kūrybai ir gyvenimui.

Knyga „kalba“ ilgiau

Prieš kiek daugiau nei šešerius metus Lietuva neteko filosofo, eseisto, VDU profesoriaus, buvusio Europos parlamentaro, aktyvaus visuomenininko L. Donskio. Išskirtinės erudicijos, tolerancijos ir tvirtų moralinių vertybių asmenybės netektis atvėrė tuštumą viešajame intelektualiajame gyvenime, artimųjų ir kiekvieno L. Donskį pažinojusio žmogaus širdyje. Iki šiol jaučiama, kad trūksta filosofo įžvalgų, ypač šiandien taip stipriai pasikeitusiame pasaulyje. Trūksta mokėjimo kalbėtis, pagarbos kitam, tikrosios, o ne paviršutinės tolerancijos ir tvirto vertybinio stuburo.

Todėl knygos „Man skauda“ atsiradimą, kaip sakė jos sudarytoja, žinoma žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja, buvusi LRT laidos „Be pykčio“ redaktorė Birutė Garbaravičienė, paskatino noras ir pareiga sudėti į vieną leidinį ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties bei tolerancijos.

Ši knyga – tai vėlyvųjų L. Donskio publicistikos tekstų, publikuotų 15min portale ir žurnale „IQ“, rinkinys.

Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę, ir tai, kas visada rūpėjo autoriui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogo.

„Internetas yra gerai, tai modernu, greita, bet knyga kalba ilgiau. Vis tiek mes esame knygos kultūros žmonės“, – apie sprendimą sudėti tekstus į knygą sakė B. Garbaravičienė.

Tarsi laiškas mūsų laikams

Knygos pavadinimas – tai sutrumpinta citata „Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“ iš L. Donskio teksto.

„Rašė nepaprastai daug. Visi tekstai persmelkti to, kas jam rūpėjo, kas jam skaudėjo. Šiandien viešojoje erdvėje tokio žmogaus, mąstytojo, tokio empatiško piliečio tiesiog labai trūksta. Nemėgstu perdėtos egzaltacijos, bet kai kurie jo tekstai tiesiog pranašiški, labai tinkami šiandien, gilūs, jautrūs, moralūs“, – kalbėjo knygos sudarytoja B. Garbaravičienė, pavadinusi L. Donskį XXI amžiaus „šekspyriškos“ išminties žmogumi, giliai analizuojančiu, įžvelgusiu ir įspėjusiu apie Rusijos keliamas grėsmes.

Tai liudija įvadinis L. Donskio tekstas, kurio pavadinime cituojamas Viljamo Šekspyro sonetas: „Kaip pataikauja Gėris nebylus išpuikusios Niekšybės despotijai“. „Dekonstruodamas šį Šekspyro eilėraštį jis kalba apie šiandieninę mūsų būseną, apie Putiną, apie Ukrainą: „tai laisvų ir galingų Vakarų bejėgiškas stebėjimas, kaip XXI a. teroristinė, fašistinė Rusijos valstybė siūlosi Vakarams į sąjungininkes kovoje prieš terorizmą; tai rimtas požiūris į tos valstybės prezidentą, kuris yra toks pats karo nusikaltėlis kaip ir jo ginami diktatoriai – nusikaltėlis, kurio nesulaukęs Hagos tribunolas gali nustoti prasmės kaip institucija“. Ir šitai pasakyta 2016 m. vasarį…“ – atkreipė dėmesį knygos sudarytoja, apžvelgusi visus knygos skyrius. Nemažai kalbėta apie skyrių „Viešoji tironija“, kuriame aptariama šiandien ypač aktuali tema – neapykantos, pykčio kupinų komentarų ir pasisakymų užnuodyta viešoji internetinė erdvė.

Knygai pratarmę parašė dr. Egidijus Aleksandravičius, kurį su L. Donskiu siejo ypatinga intelektuali draugystė. Rinktinė baigiama dviem tekstais apie futbolą, kuris buvo L. Donskio aistra ir apie kurį jis rašė giliai, intelektualiai bei su giliu humoro jausmu.

Primena apie moralinę laikyseną

Humanistinės mokyklos atstovas, fotografas Artūras Morozovas taip pat pastebėjo, kad L. Donskis rašė apie universalias problemas, kurias mes iki šiol sprendžiame. „Kaip žurnalistiniame lauke dirbančiam fotografui, man atrodo, gyvename labai ypatingu laiku – visuomenėje yra daug įtampų, skausmingo susipriešinimo, žurnalistu dirbti tokiu laiku yra labai įdomu ir kartu labai sudėtinga. Mūsų darbas yra nepaprastai įdomus – pažinti žmogų, aplinką, supantį pasaulį, bet tai yra ir labai didelė atsakomybė. Kaip papasakoti apie kitą? Kaip daliai visuomenės, kuri negali būti tam tikrame įvykyje, negali stebėti tam tikrų procesų, perpasakoti juos teisingai? Mano paties temų laukas – socialinė atskirtis, visuomenės paribiuose esantys žmonės. Leonido knyga ir ankstesnės jo publikacijos, išsakytos mintys man yra tas šaltinis, kuris padeda „sudėlioti save“. Nežinau, kaip jums, bent jau man šiuo metu dažnai trūksta vidinių jėgų, tad ši knyga padeda jų pasisemti. Knygos puslapių atsivertimas man, kaip žurnalistui, primena apie moralinę laikyseną. Labai svarbu tai nuolatos daryti“, – kalbėjo fotografas.

Jis taip pat prisipažino, jog po Leonido Donskio, Arvydo Šliogerio, Irenos Veisaitės išėjimo jaučia tam tikrą tuštumą. „Nesakau, kad nėra tokių žmonių, jų yra, bet tokių, kurie norėtų reaguoti, kalbėti ir užimti dažnai nepatogias pozicijas, man jų trūksta. Intelektualios, aristokratiškos laikysenos, drąsos – to labai trūksta žiniasklaidoje, visuomenėje“, – sakė A. Morozovas, kartu išsakydamas viltį, jog humanizmo idėjos atgims.

Šeteniai – meilė iš pirmo žvilgsnio

„Jeigu žmogus tiki gėriu, Leonido tekstai tiesiog gali suteikti stiprybės kovojant su tuo atpažintu ir neatpažintu blogiu“, – kalbėdama apie didelio susidomėjimo sulaukusią knygos pristatymo kelionę po šalies miestus, sakė filosofo žmona Jolanta Donskienė.

Neslėpdama jaudulio, ji pasidalijo jautriais prisiminimais apie Leonido asmenybę, gyvenimą jam dirbant Europos parlamente ir, žinoma, įsikūrimą Šeteniuose:

„Ši vieta ir šis miestas – tai mūsų laisvai pasirinkta vieta dėl Milošo. Mes čia neturime jokių giminių, jokių saitų, abu esame klaipėdiečiai. Tiesiog, kai grįžome 2002 metais po savo akademinių klajonių po pasaulį ir Leonidą pakvietė Vytauto Didžiojo universitetas, apsilankėme Šeteniuose. Pirma kelionė į šią vietą buvo į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą. Birutė Garbaravičienė papasakojo, kad bus rodyklė ties vienuoliktu kilometru, ten Milošo dvaras. Mes atvykome pirmosiomis rugsėjo dienomis. Ir atsitiko taip, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nežinau, kaip tai paaiškinti… Po to pamatėme Kėdainių miestą, sutikome čia gyvenančius žmones, pamatėme, kokie jie visi čia įdomūs… šis įspūdis išsivystė į norą sieti savo gyvenimą su šita vieta. <…> mūsų buvo labai daug suplanuota, sugalvota, turėjome planų dviem metams į priekį. Leonidas sakė – pasitraukiu iš politikos, visada ja domėsiuosi ir rašysiu, komentuosiu, bet noriu tik profesoriauti, turėti savo mokinių, dirbti su jaunimu, rašyti knygas. Tam labai tiko Milošo gimtinė. <…> Šetenių kaime mūsų namas buvo pastatytas kaip vieta bendrauti, rengti susitikimus. Puoselėjome atvirumo, abipusio dalijimosi mintimis idėjas. Aš tikiu, kad žingsnis po žingsnio ten gyvybės atsiras daugiau…“

Viltis yra visada

Kaip teisingai pastebėjo pokalbį moderavęs D. Puslys, iš knygos pristatymo kiekvienas klausytojas išsinešė savus apibendrinimus. „Man pačiam Leonidas visada liks vilties žmogus. Tai nereiškia, kad viskas bus gerai – viltis yra suvokime, kad tai, ką aš darau, turi prasmę. Tada ne galutinis rezultatas svarbus, o procesas“, – sakė jis, pabrėždamas filosofo mintį, jog žmonės nėra istorijos įkaitai. Visada yra alternatyvų, kurias galime rinktis ir keisti pranašystes.

Titulinė nuotrauka: L. Donskio knygą „Be pykčio“ pristatė (iš dešinės): politologas Donatas Puslys, knygos sudarytoja žurnalistė Birutė Garbaravičienė, filosofo žmona Jolanta Donskienė, dokumentikos fotografas Artūras Morozovas. (I. Pryvalovos nuotr.)