Search
Pradžia

Šaltinis: Dovilė Lisauskaitė, Vesta Tizenhauzienė (LRT naujienų tarnyba, lrt.lt)

Kultūros paveldo sąraše esantiems pastatams keliama gerokai daugiau reikalavimų, todėl tvarkybos darbai brangesni, trunka ilgiau. Ypač sudėtinga situacija, kai objektas turi ne vieną savininką – vienam nesutikus pradėti darbų, nieko negali daryti ir kiti. Kultūros paveldą prižiūrinčios institucijos sutinka, kad savininkams skiriamos baudos už paveldo nepriežiūrą ne visada veikia, todėl vienintelis būdas jį išsaugoti – bendraturčiams susitarti.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas įpareigoja valdytoją prižiūrėti ir tvarkyti pastatus, aplinką, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus, kad istorinis paveldas išliktų ir ateities kartoms. Tai realybėje ne visada veikia, ypač, jei savininkų keli, – vienam jų atsisakius pradėti tvarkybos darbus, kitiems belieka stebėti nykstantį turtą ir paveldą. Štai prieš šimtą metų statytame Terespolio dvare prieš pusšimtį metų buvo įrengti butai. Viename jų gyvenanti Viktorija baiminasi – jei ir toliau kaimynai nesutiks tvarkyti dvaro, ji gali likti benamė.

„Labai nesaugu, nė vieno apšvietimo, nieko nėra. Reikia vaikščioti su prožektoriumi. Labai nesaugu, nežinai, atėjo turistas ar įsilaužėlis. Dėl pastato, tai ne plytą kas užmes ant galvos, bet pati užkris, o ypač nuo kamino. Labai nesaugu“, – sako Terespolio dvaro gyventoja Viktorija Šimkutė.

Tai, kad čia nesaugu, yra konstatavę ir ugniagesiai, ne kartą gesinę gaisrus dėl netvarkingos elektros instaliacijos ar šildymo sistemos. Susirūpinimą raštais išreiškia ir kultūros paveldą turinčios užtikrinti institucijos.

„Jie mato, bet nieko padaryti negali, nes čia privatus namas, o kad architektūrinis paminklas, tai tegul rūpinasi valstybė… Tai nuo kurio punkto galim pradėti? Nuo gyventojų, kurie yra neįgalūs, nepajėgūs finansiškai“, – situaciją komentuoja gyventoja.

Už kultūros paveldo objekto nepriežiūrą savininkams skiriamos baudos, tačiau ir jos dažnai nepriverčia susitarti dėl tvarkybos darbų, kurie yra gerokai brangesni ir ilgiau trunkantys nei paprasto namo remontas. Kultūros paveldo komisija sutinka, kad situacija nepavydėtina, tačiau, kol rengiamas Kultūros paveldo apsaugos įstatymas, mato vienintelį būdą išsaugoti griūvančius pastatus – savininkams susitarti.

„Žinoma, tai aktualus klausimas, kurį reikia spręsti, ne baudų sistemą diegti, o edukacijos, ir ieškoti, kaip išspręsti problemą. Čia juk privati nuosavybė, bet reikia sudaryti visas sąlygas ir sutelkti pajėgas ir tiesiog kalbėjimo būdu, kad tik tas objektas būtų išsaugotas“, – komentuoja Kultūros paveldo komisijos pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė.

Kalbėtis siūlo ir Kultūros ministerija bei primena, kad tvarkybos darbai kompensuojami. Tačiau pinigai savininkus pasiekia, kai darbai jau baigti ir viskas padaryta pagal griežtus reikalavimus.

„Sukurtas paskatų modelis turėtų padėti įtikinti tą, kuris nenori. Šitos paskatos finansinės ir tai turėtų būti pakankamai svarus argumentas, kalbantis bendrasavininkiams siekiant sutvarkyti paveldo objektą“, – teigia kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Svarstoma galimybė griūvantiems paveldo objektams taikyti daugiabučius atnaujinant pasitvirtinusią tvarką, kai namo renovacijai turi pritarti daugiau kaip pusė savininkų. Kraštutiniu atveju valstybė turi teisę perimti neprižiūrimą kultūros paveldo objektą, tačiau taip Lietuvoje pasielgta tik su trimis objektais: Palangos kurhauzu, Joniškėlio mokykla ir Kalnaberžės dvaru. Tiesa, šie objektai turėjo tik po vieną savininką.