Tą vakarą norisi ir senoviškų valgių

Nebuvome ypač religinga šeima, tačiau tėvai visada švęsdavo Kalėdas. Atsimenu, sovieti­niais laikais valgius gamindavome lauko virtuvėje, o paskui juos nešdavome į suvalkietišką stubą (gyvenamąjį namą), kur ir valgydavom Kūčių vakarienę. Sujudimą, žinoma, matydavome ir pas kaimynus, bet niekada vieni kitų niekam nepaskundėme, nors dirbau ir mokytoja, ir sovietine žurnaliste.

Kūčios man visada asociavosi tik su šeimos švente, nors būdavo atvejų, kai tą vakarą negalėdavau grįžti, juk ir Kūčios, ir Kalėdos sovietiniais laikais būdavo darbo dienos (nebent tai būtų savaitgalis), o gyvenau kituose miesteliuose ir miestuose. Prisimenu, kartą Kūčių dieną buvo nemaža pūga. Išvažiavau iš Kėdainių į Kybartus, kur gyveno mano tėvai, gal kokią ketvirtą po pietų tiesiai iš darbo. Autobusas iki Kauno gedo ir gedo, o čia dar pūga. Nežinojau: teks nakvoti laukuose ar kur glaustis Kauno stotyje, nes galėjau nespėti nei į paskutinį autobusą, nei į paskutinį traukinį iš Kauno. Kažkaip stebuklingai pasiekėm autobusų stotį, nors ir gerokai pavėlavę. Spėjau. Kai Kybartuose per pūgą parsiyriau į tėvų namus, kai atidariau duris į namo koridorių, išgirdau palengvėjimo šūksnį: ,,Parvažiavo!“. Jie manę, kad jau apsinakvosiu Marijampolėje pas mamos seserį. Priminsiu, kad tada jokių mobiliųjų nebuvo. Ir nesvarbu, kas tada buvo ant stalo padėta, kaip papuošta eglutė, svarbu – aš namuose!
Taip, būtinai turėdavo būti dvylika valgių ant Kūčių stalo. Mama tą dieną būtinai virdavo avižinį kisielių. Man jis būdavo labai neskanus, todėl tik paragaudavau, o mamai jis dar labiau patikdavo per Kalėdas pašildytas jau su spirgais. Buvo mada to kisieliaus duoti kaimynams, vaišinti atvykėlius. Žinoma, būdavo ir raudono kisieliaus, kaip ir kūčiukų. Mama būtinai gamindavo aguonpienį prie jų. Aguonas sumaldavo per mėsmalę, kad būtų to aguonų pieno.
Kai mirė mama, o anksčiau ir tėtis, Kūčias valgydavau jau pas tetą. Ir ji virdavo tą avižinį kisielių, bet labiausiai prisimenu negirdėtą man žodžio ,,čerpė“ reikšmę: pasirodo, tai stipri stora puodynė, kur būdavo grūdamos aguonos. Tų aguonų grūsti ateidavo ir daugiabučio kitame aukšte gyvenanti tetos kaimynė. Ji norėdavo, kad viskas būtų daroma tą dieną tik senoviškai. Aguonas grūsti tekdavo ir man, nes tai užtrukdavo ar ne pora valandų. Visos pavargdavom. Užtai aguonų pienas būdavo toks tikras, nespaustas per jokią ,,mašinką“. Kaimynė gaudavo dovanų ir tetos avižinio kisieliaus.
Dabar jau kuris laikas prie Kūčio stalo jau savo namuose sėdu viena. Ir tai jokia tragedija. Užsidegu žvakę, dar vis turėdavau tai progai mamos gaminto naminio vyno. Pasimeldžiu. Ir visada prisimenu mamos žodžius: ,,Kad visi sulauktume ir kitų Kalėdų“. Kalėdaitį man dabar tenka laužyti jau vienai.

Mano tetos Zuzanos Gabijos Kaušiūtės (1930–2014) avižinio kisieliaus receptas
Nuperku pakelį avižinių dribsnių. Užpilu šiltu nevirintu vandeniu iš krano, kokius du litrus vandens, ir stipriai mediniu šaukštu tame vandenyje sugrūdu. Pasidaro baltas pienas. Įdedu riekelę duonos, metaliniame emaliuotame dideliame bliūde užraugiu, padedu ant viryklės, kad būtų nešalta, uždengiu rankšluostuku. Sakykim, užraugiu vakare apie 16 val. Tai vakare dar užkuriu viryklę ir tą bliūdą dar nestipriai pakaitinu, išėmusi duoną, kad ji nesusileistų. Pašildau maišydama, kad neprisviltų: avižų kisielius labai svyla. Vėl įdedu duoną, kad rūgtų. Taip avižų kisielius būna per naktį. Iš ryto vėl išimu duoną, kad ji nesusileistų. Ryte pakaitinu maišydama kisielių, vėl užkaista. Taip ir rauginu. Rūgsta maždaug parą. Paskui per dvigubą marlę išspaudžiu, užpilu dar kokį litrą šilto vandens, nes būna labai išbrinkę. Išeina masė. Puodą užkaičiu ir tas išspaudas gerai išplaunu. Išeina apie du litrus gatavo kisieliaus, gal kiek ir daugiau. Tirščius išmetu. Maišau ir maišau ir verdu tą sunką. Nuo užvirimo dar verdu apie 10–15 min. Garuoja skystis ir ima tirštėti. Tada išpilstau. Labai gerai sustengsta. Ragauju, dedu druskos, nes be druskos labai neskanu. (Recepte panaudoti kai kurie tarmiški žodžiai).