Naktis, kai prieš 30 metų buvo apginta laisvė: „Atrodė, kad be mūsų niekas to nepadarys“

Lygiai prieš trisdešimt metų, šaltą 1991-ųjų sausio 12-osios vakarą, Lietuvoje mažai buvo žmonių, kurie ramiai ilsėjosi. Visi keliai tądien vedė į Vilnių – ginti laisvės. Prie Televizijos bokšto, Parlamento rūmų tą vakarą skubėjo ir kėdainiečiai. Du iš jų – Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius – negrįžo…

Tragiškų sausio 13-osios nakties įvykių metu buvo pralietas lietuvių tautos kraujas kelyje į laisvę. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos kartu su Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomene bei KGB bandė įvykdyti valstybės perversmą ir panaudojo smurtą, agresiją prieš beginklius žmones. Daugiau kaip 600 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo.

Dalyvavo visa Lietuva

Prieš 30 metų sausio įvykiuose, vienaip ar kitaip, dalyvavo visa Lietuva, matė juos ir jaudinosi dėl jų baigties. Prie laužų, prieš tankų pabūklus ar prie televizorių ekranų tą šiurpią naktį budėję žmonės dar ir šiandien nepamiršta tos realios grėsmės, iškilusios 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybei.

1991 m. sausio 8 d. Sovietų Sąjunga, nenorėdama iš savo gniaužtų paleisti mažos mūsų šalies, priėmė nutarimą panaudoti kariuomenę Vilniuje ir ginkluota jėga įvykdyti valstybės perversmą.

Sausio 12-ąją buvo užgrobti Spaudos rūmai – priešas taikėsi atimti lietuvišką žodį ir spaudą. Užėmime dalyvavo šarvuočiai, tankai, desantininkai, panaudoti koviniai šoviniai, buvo sužeistų.

Ginti – vienybe, dainomis ir giesmėmis

Atsiliepdami į kvietimą ginti laisvės, žmonės sausio 12-ąją iš visos Lietuvos skubėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto. Su vėliavomis, patriotizmu, dainomis ir giesmėmis.

Prie laužų, prieš tankų pabūklus ar prie televizorių ekranų tą šiurpią naktį budėję žmonės dar ir šiandien nepamiršta tos realios grėsmės, iškilusios Lietuvos laisvei.

Tokių ginklų, žmonių nuomone, turėjo pakakti. „Ar jautėme baimę? Jokios! Baimės nebuvo – buvome tikri, kad gyvas žmonių žiedas apgins laisvę, kad tankai ir desantininkai nepuls žmonių“, – prisimena tų įvykių liudininkės, mama ir dukra Regina Bakutienė ir Vilija Bakutytė.

Vilniuje abi moterys atsidūrė tragiškų įvykių išvakarėse – kartu su kitais Kėdainių rajono Lančiūnavos gyvenvietės žmonėmis jau temstant atvažiavo technikumo autobusėliu, kurį skyrė Reginos vyras, šviesios atminties Antanas Bakutis, vienas iš įstaigos vadovų. Per kelias valandas norinčiuosius vykti subūrė lančiūnavietis Vidmantas Kvedaras. Tiesa, moterų autobuse buvo vos kelios. „Visi kiti – vyrai, jauni, tvirti. Palikę namuose moteris su vaikais, kai kurie buvo dar visai maži. Dabar, kalbėdamiesi ir prisimindami tą naktį, suprantame, kad tie žmonės, kurie buvo namuose ir stebėjo įvykius per televizorių, jaudinosi daugiau nei mes. Baisu buvo jiems…“ – atsidūsta kalbėdama Vilija.

Kas apgins, jei ne mes?

Laisvės gynėjų dieną (taip po metų buvo pavadinta 1991-ųjų sausio 13-oji) jai, Lietuvos žemės ūkio akademijos pirmakursei, buvo devyniolika. „Naktis šalta, drėgmė smelkėsi per kaulus. Sušalau kojas. Atsimenu, kaip ėjome pasišildyti į kažkokią laiptinę… Bet buvo bendrumo jausmas: nepažįstami žmonės kalbino, kažkuo dalinosi, nuotaika pakylėta, baimės nebuvo“, – prisimena Vilija.

Jos mamos, tremtinės ir sąjūdietės, iniciatyva lančiūnaviečiams vykti į Vilnių nebuvo atsitiktinė. „Galvodama apie tai, dabar suprantu, kad kitaip ir būti negalėjo. Mes jau seniai dalyvavome atkuriamuosiuose nepriklausomybės renginiuose. Važiavome į Baltijos kelią, į Sąjūdžio mitingą Vingio parke. Tai buvo ėjimas link laisvės, ir tada atrodė, kad jei nevažiuosime ginti laisvės, mūsų ten trūks, be mūsų to nepadarys“, – sako pašnekovė.

Tankų ir greitųjų virtinės

Vieta kėdainiečiams buvo paskirta prie Televizijos bokšto, tad jie atsidūrė kruviniausių įvykių sūkuryje. Po vidurnakčio miesto gatvėmis Televizijos bokšto link ėmė važiuoti tankai, jį apsupo. Priekyje tankų einantys desantininkai pradžioje koviniais šoviniais šaudė į žemę, o vėliau – ir į aplink bokštą apstojusius žmones. Tankai ir desantininkai siautėjo apie 2 valandas. Tuo pat metu tankai ir šarvuočiai apsupo radijo ir televizijos komiteto pastatą, užėmė patalpas.

Apie 20 vietų lančiūnaviečių autobusėlį koordinatoriai paliko prie Parlamento rūmų, tad daugelis jų tą naktį praleido parlamento gynėjų minioje. „Dainos, giesmės, laužai… Net ir išgirdę apie judančius tankus, vyrai neišsigando. Priešingai – išgirdę, kur reikia daugiau žmonių, visi puldavo ton pusėn ir manė, kad sustojus gyva grandine, tankai per žmones nevažiuos… Paskui pradėjo šaudyti, važiuoti greitosios. Tada supratome, kad vyksta baisūs dalykai. Paskui viskas aprimo. Naktis, šaltis, nuėjome ant viaduko ir stebėjome iš ligoninių grįžtančias greitąsias, kurios suvažiavo prie Parlamento. Vienas žmogus už nugaros man ir sako: „Na, pati atėjai, tai atėjai, bet kam tą mergaitę atsivedei?“ Tada man pasidarė baisu…“ – kilusią grėsmės nuojautą prisimena R. Bakutienė.

Budėjo iki ryto

Užgrobusi radijo ir televizijos pastatus tankų kolona važiavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur buvo susirinkę apie 20 tūkst. parlamento gynėjų. „Paryčiais per garsiakalbius ragino visus skirstytis, važiuoti namo – jei atvažiuotų tankai, būtų kraujo upės. Tačiau žmonės nesiskirstė, ėmė melstis. Kas kelios valandos sueidavome į autobusą, pasitardavome, bet sakėme – ne, dar nevažiuokime, ryte puls. Žinote, kuo buvome ginkluoti? Lenktiniu peiliuku maistui ir skėčiu. Tikrai būtume prieš tankus laimėję…“ – nubraukusi ašarą, išriedėjusią prisimenant tragiškus įvykius, liūdnai šyptelėjo moteris.

Vis tik Parlamento gynėjų minios pulti kariuomenė nesiryžo. Lančiūnaviečiai namo grįžo priešpiet ir dar tą pačią dieną technikumo aktų salėje surengė susirinkimą, kuriame pasidalijo karštais įvykiais, o buvusieji prie Televizijos bokšto – sukrečiančiais ir skaudžiais pasakojimais apie brutalią jėgą, agresiją ir nežmonišką ginkluotų karių elgesį. Vėliau vyrai vyko budėti prie Juragių ir Sitkūnų transliacijos stočių. 

Studentai buvo aktyvūs

„O aš sekmadienio vakarą nuvažiavau į Kauną, į studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, – tęsia pasakojimą Vilija. – Bendrabutyje gyvenau su dviem Lietuvos lenkaitėmis ir dzūkaite. Atvažiavau kupina pakylėtų jausmų, kalbėjau, kad reikia ginti laisvę, tie įvykiai man buvo be galo svarbūs. Tuo metu buvo ruošiamasi ginti Sitkūnų ir Juragių radijo bokštus. Lenkaitės į visa tai pažiūrėjo skeptiškai, tada užsiplieskiau, supykau. Ryte jos pirmos nuėjo į paskaitas, bet grįžo ir paragino mane keltis: sako, studijų nebus, bet studentai važiuoja budėti prie Juragių. Apsirengėme, ką turėjome šiltesnio, paltus ant treningų, ir keturios pirmakursės išvažiavome Juragių saugoti… Ten suvažiavo daug jaunimo, studentų. Išliko atmintyje atmosfera – laužus kūrena, dainas dainuoja, dalijasi, kas kuo turi. Prisimenu, kaip atvažiavo mašina, iš kurios dalino karštą maistą – štai jūs saugote, o mes jums padedame maistu… Pabuvome dieną, vakare išvažiavome į namus. Bet pareigą atlikome. Manau, kad mano tą vakarą išrėžta kalba bendramoksles įkvėpė…“

Pakartotų ir šiandien

O kaip dabar – po 30 metų? „Niekas nenublanko. Klausydamasi minėjimų, žiūrėdama televizijos filmuotus vaizdus, galvoju, kad ir aš buvau tos istorijos dalis. Stovėjai už rankų susikibęs ir jautei tą vienybės jausmą, dainavai kartu su visais. Daugelis klausia: ar tu tai darytum dar kartą? Pati galvoju, ar aš taip spontaniškai elgčiausi. Manau, kad taip. Tai būtų apmąstytas sprendimas, jau brandaus žmogaus“, – tvirtina Vilija Bakutytė, Kėdainių profesinio rengimo centre dirbanti projektų vadove ir profesijos mokytoja.

„Niekas nenublanko. Klausydamasi minėjimų, žiūrėdama televizijos filmuotus vaizdus, galvoju, kad ir aš buvau tos istorijos dalis.“ V. Bakutytė

Dukrai pritaria ir Regina Bakutienė. Po susimąstymo akimirkos, moteris apibendrina: „Lietuva per tuos laisvės ir nepriklausomybės metus labai smarkiai pasikeitė. Aš džiaugiausi, kai ji keitėsi. Sovietmečiu tremtiniams nevengdavo priminti, kas esi. Man nebuvo penkerių, kai mano šeima buvo ištremta be teisės sugrįžti, nežinau, kaip tėvelis išdrįso mus parsigabenti į Lietuvą, kaip jo pažįstama išdrįso mus savaitei priregistruoti Dotnuvoje… po to teko pajusti ir buvusio stribo šantažą. Būsimam vyrui, Antanui, studijų metu saugumiečiai grasino dėl to, kad draugauja su tremtine. Už teisę į orumą reikėjo kovoti. Dabar žmonės laisvi, gyvena ne blogiau, nei tada, turi daugybę galimybių.“

„Branginti laisvę ar jos nevertinti – tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. O jį pirmiausia suformuoja šeima. Žmogaus vertybės susiformuoja ankstyvame amžiuje. Man jas įdiegė senelis, mamos tėtis. Jis visada giliai širdyje tikėjo, kad Lietuvos Nepriklausomybė bus atkurta. Tai nebuvo tiesioginė įtaka, bet per aplinką, puoselėjamas tradicijas, simbolius, poeziją ir dainas ji suformavo mano vidinį pasaulį“, – antrina Vilija.

Apginta laisvė – didžiausia vertybė

Šiandien daugelio kėdainiečių atmintyje atgims šalta, nerami ir sunkius pirmuosius atkurtos nepriklausomos valstybės žingsnius skaičiuojanti Sausio 13-osios naktis. Lemtingieji sausio įvykiai parodė – tautos laisvės troškimas stipresnis už nepriteklius ar priešų norą suskaldyti vienybę. „Nežiūrint visko, mano įsitikinimai ir po trisdešimties metų liko tie patys. Lietuva nuėjo teisingu keliu, – apibendrino Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavęs lančiūnavietis, ūkininkas Vidmantas Kvedaras. – Žinoma, yra žmonių nusivylimo, nes ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Atsirado ir tokių, kurie nesąžiningai naudojosi iškovota laisve. Bet laisvė, kaip vertybė, neturi niekam kelti abejonių. Kažkada niekas netikėjo, kad atkursime Nepriklausomybę. Bet visi įvykiai, Baltijos kelyje pademonstruota vienybė vedė į tai. Reikia ir toliau eiti demokratijos keliu, kovoti su negerovėmis. Per tuos trisdešimt metų padaryta labai daug. Reikia susikaupimo, doros ir proto – ir viskas mūsų Lietuvoje bus gerai.“

Algimanto Barzdžiaus nuotraukos