Kertėse snaudžiančios istorijos (II): siuvėjos istorija

Kviečiame susipažinti su Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos skelbto kūrybinio rašymo konkurso „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“ laimėtojų darbais. II vieta – Zita Stašinskienė „Senos siuvamosios mašinos pasakojimas“ (prisiminimai, prozos kūrinys).

Senos siuvamosios mašinos pasakojimas

Kiekvienas senas daiktas gieda, pasakoja. Klausydamasis jo, gali visą romaną parašyti. (Tėvas Stanislovas)

Pirmiausia noriu prisistatyti. Būtų gerai, jei įmintumėte apie mane mįslę: „Esu geležinė, su kojomis, su galva, širdimi. Bėgu marga pieva ir sustoju, bet tik tada, kai ne pati to noriu, o kiti.“

Manau, ne taip sunku atspėti. Esu kojinė siuvimo mašina. Turiu ne tik jautrią geležinę širdį, bet ir puikią geležinę atmintį. Ką mačiau ir girdėjau, viską dėjau į širdį ir kietą galvą. Tad prašau tikėti tuo, ką papasakosiu, ir atleisti, jei tarškėsiu, kaip buvau pratusi.

Kaip rodo iškalta mano metrika, gimiau 1951 metais Rusijos Podolsko M. Kalinino mechanizacijos gamykloje, kur nuo 1902 metų vokiečių kompanijos SINGER savininkai pradėjo gaminti siuvimo mašinas, nes buvo didžiulė mūsų paklausa visame pasaulyje, Rusijoje – irgi. Kas išmano, sako, kad iki 1960-ųjų ten buvo gaminamos aukščiausios kokybės rankinės siuvimo mašinos.

Kaip supratote, jau pradėjau aštuntą dešimtį. Bet nesu visiškai netinkama, nors jau lygiai 30 metų nieko neveikiu, tik ilsiuosi erdvaus namo laiptinėje. Esu čia nuo tada, kai nustojo plakti mano Šeimininkės širdis. O Ji iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos siuvo, nes buvo, kaip kažkada jaunystėje, visiems pati geriausia siuvėja.

Žinoma, jei geras meistras mane trupučiuką pagydytų, gal tarnaučiau Jos dukrai, pas kurią dabar būnu. Bet ji tebeturi Mamos dovanotą suomišką mašiną. Taigi tik užimu vietą jos namuose, nors ji niekada to nepasako, retsykiais nuvalo nuo manęs dulkes ir pagarbiai mane vadina šeimos relikvija, pridurdama, kad nusipelniau paminklo už viso gyvenimo nuopelnus. Mat, buvau šeimai pragyvenimo šaltinis ir rengiau aplinkinių kaimų žmones, nes jiems nebuvo paprasta nusipirkti gatavų drabužių, ypač pokario metais. O aš jai nuoširdžiai dėkoju, kad nebuvau išmesta į sąvartyną ar atiduota į metalo supirktuvę, kaip atsitiko daugeliui mano seserų, kai tapo nereikalingos.

Savo Šeimininkei buvau didžiausia svajonė. Ji taip troško manęs, buvo tokia atkakli ir ryžtinga, kad su nepaprastu kruopštumu sau ir kitiems pradžioje siuvo rankomis, kad tik sutaupytų pinigų mane įsigyti. Manau, kad tai buvo nemaži pinigai ir kad mane atgabeno iš Kauno, kur buvome reklamuojamos ir arčiausiai pasiekiamos Kėdainių krašto žmonėms.

Vis dėlto mano ištakų reikėtų ieškoti Amerikoje, XIX amžiaus pirmoje pusėje. 1845 metais išradėjas Elias Howe‘as pristatė siuvimo mašiną ir adatą su kiauryme apačioje. Paradoksalu, bet pirmųjų siuvimo mašinų niekas nenorėjo pirkti, nes buvo penkiskart našesnės už rankų darbą (!). O pasigavęs šią idėją ir dar galbūt kažką patobulinęs vokiečių išradėjas, verslininkas ir netgi aktorius Isaacas Meritas Singeris jau 1851 metais savo vardu užpatentavo siuvimo mašiną SINGER. Ir jo mašina sulaukė didelio populiarumo.

O dabar prašau įminti antrą mįslę: „Linų šaly pirmyn atgal upe plaukia garlaiviukas, rūksta mažas kaminiukas, o už jo nė vienos bangelės.“

Tai yra sunkus senovinis lygintuvas, pakeitęs dar senesnį medinį daiktą – grumdynę – skalbinių grumdomąją rumbuotą lentą. Ir jis kaip eksponatas stovi ant mano staliuko, palaiko man draugystę ir primena tuos pačius senus laikus.

Kiek džiaugsmo suteikiau jaunai mamai ir jos mažoms trims dukrytėms, kurios augo ir netrukus tapo padėjėjomis: apmėtydavo siūles, atsargiai lygindavo siuvinius tuo senoviniu lygintuvu. Namuose visada turėjo būti medžio anglių, kad prireikus jų įdėtum į lygintuvą ir uždegęs pūstum, kol lygintuvas įkais. Jos net dabar prisimena, kaip nuo pūtimo ir garo net galvelės apsvaigdavo. Bet buvo šventas reikalas padėti Mamai tokiame svarbiame darbe. Tuo tarpu su grumdyne buvo paprasčiau. Prieš tai susuki ant kočėlo skalbinius ir grumdai ant plataus stalo, o dar geriau – ant švarių grindų. Bet reikėjo įgūdžių, kitaip skalbiniai išsivynioja, viskas „išsilaksto“. Tai irgi buvo mergaičių darbas. Beje, jos padėdavo mamai visuose buities ir ūkio darbuose, kaip ir visi to meto vaikai.

Ilgais žiemos vakarais mano Šeimininkė, užmigdžiusi dukrytes, siūdavo prie žibalinės lempos. Ir gražiausia lopšinė prieš miegą joms būdavo mano monotoniškas tarškėjimas.

Darbų netrūko, užsakymų daugėjo. Kad galėčiau greičiau siūti, „įsigijau“ vokiškas SINGER kojas. Jas pritvirtino Šeimininkas ir dar pagamino medinį staliuką su stalčiuku. Nuo to laiko pradėjau vadintis kojine mašina.

Dabar mano dienos slenka monotoniškai ir be naudos. O kokia stipri, nepamainoma ir galinga buvau ilgus metus. Kaip ir mano Šeimininkė, taip ir aš visko gyvenime mačiau, patyriau daug iššūkių. Buvau nepaprastai paprasta ir stebėtinai nekaprizinga: nereikėjo manęs perjunginėti, keisti adatų ar kojelių. Be kaprizų siuvau ir ploniausią kaproną, ir storiausią vilną ar milą. Juk siuvimo mašina turi teikti bendravimo džiaugsmą. Tokia tat buvo mano nuostata.

Kaip ir visais laikais, kiekviename kaime kažkas gimsta, kažkas numiršta ar tuokiasi. Tad visiems gyvenimo atvejams reikia siuvėjos. Kiek mudvi su Šeimininke pasiuvome kūdikių kraitelių, vystyklų ir net vystymo juostų! Beje, vystyklas ir juosta ne tas pats. Kūdikis būdavo kelis kartus juosta susukamas nuo krūtinės, rankyčių iki kojyčių. Manyta, kad vaikelis ne tik bus ramesnis, bet ir užaugs tiesus. Dar prisimenu, kaip siūdavo čiužinius, vatines ir pūkines antklodes, pagalves. Į čiužinius prikimšdavo ruginių šiaudų, o šiaudus keisdavo kasmet. Dabar jau kai kas pripažįsta, kad taip gulėti sveika.

Paaugę vaikai pradėdavo lankyti mokyklą. Mergaitėms buvo privalomos vienodos uniformos. Ir kas pasakys, pagal kokią formulę Siuvėja apskaičiuodavo kiekvienai sijonuko klosčių gylį ir tarpus, bet klostės būdavo nepriekaištingos. Ne tik moterys, vaikai, bet ir vyrai buvo Jos klientai. Juk jiems taip pat reikėjo kelnių, kostiumų, marškinių, kepurių… Bet neatsimenu, kad Šeimininkei kas nors atneštų taisyti suplyšusius drabužius. Ko gero, iš pagarbos siuvėjai moterys nesikreipdavo į Ją ir pačios taisydavo rankomis. Beje, merginas ir vaikus Ji pamokydavo, kaip reikia drabužį teisingai apsirengti ir nusirengti, kaip jį sulankstyti. Už atvirumą, mokėjimą bendrauti ir įtikti visi Ją mylėjo ir gerbė.

Vieną dieną per savaitę aš ilsėdavausi. Mano Šeimininkė sekmadieniais nesiūdavo. Sakydavo, kad šventadienį dirbi ne sau, o velniui.

Oi, iki šiol gerai prisimenu ypatingą siuvinį, apie kokį iki tol nebuvau net girdėjusi ir kokio niekada daugiau neteko siūti. Kartą pas Šeimininkę atėjo vyriausia kaimo moteris nešina apatinių kelnaičių pavyzdžiu. Tos kelnaitės buvo keistos: su juosmeniu ir dviem juostomis, kuriomis persijuosus šlaunis ir sėdmenis nereikėdavo kelnaičių nusimauti net „prispyrus reikalui“. Čia tai bent!

Mudvi su Šeimininke siuvome ir vestuvines sukneles! Pamenu, kaip tekėjo vidurinioji Jos dukra. Prieš jungtuves jaunavedžiai gavo paskyrą apsipirkti Kėdainių universalinėje parduotuvėje. Bet ten nebuvo nei kostiumų, nei suknelių. Gulėjo vienintelis balto krimplino rietimas. Galima buvo ieškoti gatavų „iš rankų“ ar didmiesčiuose. Bet jaunavedžiai daug nesvarstė: suknelę pasiūs mama.

Šeimininkas irgi buvo geras meistras, kaip jau minėjau. Gamino viską: duris, langus, stalus, kėdes, spintas ir net karstus. Kaime mirus žmogui mūsų namuose visi darbai būdavo atidedami į šoną – Šeimininkas darydavo karstą, o Šeimininkė siūdavo įkapes. Beje, Ji pati sau įkapes siuvo net du kartus. Mat, pirmąsias teko „padovanoti“ jaunesnei seseriai, kuri iškeliavo labai netikėtai.

Vis kalbu kalbu, o svarbiausio dar nepaminėjau. Mano Šeimininkė gimė sunkiais tarpukario metais, o kitąmet sukaks šimtas metų nuo Jos gimimo. Nors labai norėjo mokytis, Ji buvo baigusi tik pradinę mokyklą. Tėvai nusprendė Ją dar visiškai vaiką išleisti tarnauti pas svetimus žmones, kur patyrė daug vargo ir neteisybės.

Tik vienus ūkininkus prisimindavo su pagarba. Būtent jie kartą pasikvietė senuką siuvėją „aprengti šeimyną“. Tada jaunutė Ji ir užsidegė noru išmokti siūti. Kai tarnai po sunkių darbų eidavo gulti, Ji vakarais iš siuvėjo mokėsi jo amato. Gerai, kad šeimininkai nedraudė ir kad paties siuvėjo būta gero žmogaus. Manau, jis nešykštėjo patarimų, atskleidė siuvimo esmę ir paslaptis. Galbūt Ji jam gerokai pagelbėdavo jo darbuose. Tat štai kokius „vakarinius siuvimo kursus“ užteko „baigti“ mano Šeimininkei. O siuvo profesionaliai: nuo žmogaus „nuimdavo mierą“, kreida ant audinio nubraižydavo detales ir drabužį sukirpdavo. Pati pasidarydavo ir popierinių brėžinių. Man atrodo, suknelės buvo gražios, o moterys visos ir visais laikais mėgo puoštis. Tai byloja jų nuotraukos.

Vieną dieną sulaukiau siurprizo – ant mano stalelio atsirado žurnalas ,,Banga“. Sužinojau, kad 1954 metais įkurti pirmieji mados namai Vilniuje beveik po dešimties metų pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką madų žurnalą, o dar vėliau atsirado galimybė jį prenumeruoti. Taigi ir į mūsų kaimą atėjo mada! Beje, Siuvėja buvo žingeidi, apsiskaičiusi, pati pirko knygas, spaudą, skaitė ir bibliotekoje, bet visam tam aukojo miegą.

Gaila, kad neišliko nė vieno „Bangos“ egzemplioriaus. Gal Šeimininkė kažkam padovanojo, gal jų atsisakė, kai kėlėsi į naujus namus Vilainiuose…

Geras buvo mūsų tandemas. Daug pasiuvome per neilgą Šeimininkės gyvenimą, skirtą ne sau, o šeimai ir svetimiems. Neminėsiu, kaip atrodė kaimo buitis be patogumų, be elektros, kiek reikėjo dirbti, nes nieko nebuvo gatavo; kaip reikėjo pasiekti artimiausią bažnyčią, rajono centrą, turgų, parduotuvę ar gydytoją susirgus pačiai ar vaikams. Kaip po to viskas ėjo geryn, tik ne sveikata (ir mano taip pat). Kaip vis dažniau Šeimininkei teko gulėti ligoninėje, kol vienąkart iš ten nebegrįžo. Tai būtų iš tikrųjų visas romanas.

Mano Šeimininkė po visų darbų jau trisdešimt metų ilsisi gimtojo Lipliūnų kaimo kapinaitėse šalia vyro ir vyriausios dukters, o aš vis stoviu erdvaus namo laiptinėje ir viską prisimenu, nes tos praleistos valandos, tas laikas tebėra mano atmintyje, o tai svarbiausia.

Senos siuvamosios mašinos pasakojimą išklausė ir užrašė Zita Stašinskienė, vidurinioji siuvėjos dukra