Mes visi vieno kraujo – tu ir aš…

Danguolė Vanagaitė

Žvarboką, bet vaiskią žiemos dieną apsilankiau jaukiai prie Akademijos tvenkinio prigludusiame namelyje, priglaudusiame nuo karo siaubo bėgančią ukrainiečių šeimą. Duris pravėrė maloniai besišypsanti moteris – Tatjana Nargelavičius.

Iš karto pajutau šilumą ir jaukumą, kvepėjo arbata ir citrinomis, aplink šurmuliavo ką tik iš Akademijos gimnazijos grįžę vaikai – penktokė Anastasija ir antrokas Nikola. Jų akys žibėjo smalsumu, vaikišku šelmiškumu ir kažkokia mums nelabai suprantama gelme. Buvo matyti, kad tai ne pagal amžių brandūs vaikai. Kai pakalbinau, puolė pasakoti apie savo buvusį ir esamą gyvenimą.

Mes – tokie patys

Anastasija, paprastai šaukiama Nastia, Ukrainoje mokėsi aukštesnėje klasėje nei čia, Lietuvoje. Kai pradėjo lankyti mokyklą, tėvai ją leido į licėjų-internatą, kuriame vaikai ugdomi per kūrybą. Jie darė tiriamuosius darbelius, mokėsi analizuoti, diskutuoti, įgyti žinių žaidžiant. Anastasija lankė daug kūrybinių būrelių.

Lietuvoje nuo rugsėjo ji lanko 5 klasę, nors tėvynėje jau būtų šeštoje. Kadangi lietuvių kalbos nemoka, persiorientuoti ir priprasti prie kitų mokymo metodų buvo nelengva. Kaip pati sako, iš pradžių į ją žiūrėjo kaip į ateivę iš kitos planetos. Buvo nejauku, bet jau apsiprato. Tiesa, jaučiasi vieniša, kol kas sunku susirasti draugų, liūdna dėl tėvynėje vykstančio karo, ten likusio tėčio ir artimųjų.

Nikola atrodė linksmesnis. Nors nesitikėjo, kad kils karas, ir kai tai įvyko, žinoma, išsigando, bet dabar jaučiasi atsigavęs, guvus, mėgstantis pajuokauti ir pasamprotauti kaip suaugęs. Mat namuose mokėsi pagal programą „Ukrainos intelektas“.

Antroje klasėje jie jau buvo pažindinami su fizikos ir chemijos pradmenimis, buvo mokomi pagrįsti savo nuomonę, diskutuoti, bendrauti. Mokantis pagal šią programą, svarbiausia ne žinios, o laisvas mąstymas ir bendravimas. Ten niekada neišgirsdavo sakant: „Tu neteisus.“ Mokytoja visada paklausdavo: „O kodėl tu taip manai?“ Taigi Nikola stengiasi ir čia laikytis tokio mokymosi stiliaus, drąsiai reiškia savo nuomonę ir nori būti išklausytas. O tai ne visada lengva.

Žibančiomis akimis vaikas kalbėjo apie mokytojos padėjėją Liną Staškevičienę, kuri yra ir pagalbininkė, ir vertėja, ir globėja.

Taigi pradžia nelengva, bet vaikai yra vaikai – jie greitai adaptuojasi. Jie tokie patys – smalsūs, judrūs, kartais išdykę, kad ir iš kurios pasaulio vietos būtų atvykę. Sunkiau suaugusiesiems.

Per Vakarų Europą – į Kėdainius

Kaip pasakojo Tatjana Nargelavičius, šeima bėgo iš Melitopolio. Iki karo čia ji dirbo pedagoge-logopede. Vyras – kariškis, lietuvių kilmės Ukrainos ginkluotųjų pajėgų majoras Romas Nargelavičius, kilęs iš garsios bajorų Nargelavičių giminės. Šios giminės herbas puošia jo karinį automobilį, ir Romas labai tuo didžiuojasi.

Kadangi ir jo tėtis buvo kariškis, šeima nuolat pervažiuodavo iš vienos vietos į kitą. Romas atvyko į Ukrainą būdamas septynerių. Čia mokėsi ir taip pat tapo kariškiu, dabar gina savo antrąją tėvynę Ukrainą. Tatjana kilusi iš Rusijos, bet, kaip pati sako, tai būtų paskutinė pasaulyje vieta, kur ji važiuotų nelaimės atveju. Taigi pasirinko Lietuvą, kur yra vyro giminių. Tiesa, čia jie važiavo ilgai ir aplinkiniais keliais.

Šeimai signalas, kad prasidėjo karas, buvo, galima sakyti, komiškas. Tą naktį staiga nukrito papūgos narvelis, ir, pašokę iš miegų, jie nesuprato, kas vyksta. Paskambino draugai ir pakvietė trauktis.

Bijodama okupantų spaudimo, teroro ir priverstinės mobilizacijos, šeima pasitraukė iš pradžių į miestelį Vesiolaja, paskui į Zaporižę. Ten kurį laiką buvo aprūpinti, gyveno pas draugę. Paskui nuolat apšaudoma ir griaunama Zaporižė liko be elektros ir vandens. Tada kelias vedė į Lvivą. Tapo aišku, kad karas užsitęs ir tas iš Rytų slenkantis raudonasis maras ypač terorizuos ir kankins kariškių šeimas. Iš Dnepropetrovsko atvyko Tatjanos sesuo, ir abi nutarė keliauti į Europą.

Teko ištverti daug pažeminimo, pereinant 19 okupantų patikros punktų. Vyrus išrengdavo, tyčiodavosi.

Pagaliau pasiekusi Europą ir pagyvenusi Amsterdame bei Prahoje, šeima suprato, kad, nors ten buvo stengiamasi suteikti jiems pagalbą, bendravimą sunkina kalbos barjeras. Kad ir kaip apmaudu, bet pagrindinė bet kokios komunikacijos kalba buvo rusų, o ją mažai kas mokėjo. Tiesa, Anastasija supranta angliškai, bet vis tiek kilo sunkumų.

Vakarų europiečių papročiai, gyvenimo būdas, kai kurios sampratos skiriasi nuo rytų europiečių, be to, ten nebuvo jokių pažįstamų, draugų ar giminių. Ir Tatjana nusprendė, kad viskas paprasčiau ir artimiau bus vyro gimtinėje Lietuvoje. Juolab, kad Akademijos miestelyje, Kėdainių rajone, gyvena vyro antros eilės pusbrolis Vytautas Nargelavičius, „Ulonų“ sporto klubo steigėjas, nekilnojomojo kultūros paveldo apsaugos specialistas, gerai mūsų rajone žinomas žmogus.

Vytas mielai sutiko priimti pusbrolio šeimą ir ją pagloboti. Taigi 2022 m. birželio viduryje Tatjana Nargelavičius su vaikais atvyko į Kauną, iš kur Vytas juos parsivežė į Akademiją. Čia daug kas supranta rusų kalbą, be to, Žemdirbystės institute dirba daug ukrainiečių, yra ir karo pabėgėlių. Kaip sako pati Tatjana, čia ir maistas panašesnis, ir biurokratijos mažiau nei kitose šalyse.

Na, aišku, esama ir skirtumų. Kitokios mokymo technologijos ir metodai, šiek tiek skiriasi bendravimas. Slavai atviresni, o čia žmonės daugiau užsidarę, nelinkę leistis į artimą bendravimą. Tačiau Lietuvoje, konkrečiai – Akademijoje, šeima jaučiasi geriausiai ir saugiausiai. Tiesa, labai nerimauja dėl vyro, bet, kaip visi ukrainiečiai, besąlygiškai tiki pergale.

Mokymas ir gyvenimas pogrindyje

Vytas priėmė gyventi ne tik Tatjaną su vaikais, bet ir kitą pabėgėlę iš Melitopolio – Juliją Kvašenkovą. Ji – pradinių klasių mokytoja. 2022 metais turėjo išleisti baigiamąją 4 klasę, bet kilęs karas ir Melitopolio okupacija viską nutraukė.

Okupantai vertė vaikus mokytis rusų mokyklose, bet kai kurie tėvai griežtai atsisakė. Kad jos mokiniai baigtų 4 klasę, Julija juos subūrė ir mokė savo namuose. Kadangi buvo persekiojama, bijodama teroro, moteris išvyko į Zaporižę, kur gyveno ir mokė vaikus rūsyje.

Kai likti ten tapo nebeįmanoma (nors, kaip pati teigė, priprasti prie šūvių, bombų ir raketų galima), pasitraukė į Lvivą. Paskui per Rusiją, per Estiją atvyko į Lietuvą. Čia nuotoliu surinko Melitopolyje, kitur Ukrainoje, Danijoje, Vokietijoje esančius ukrainiečių vaikus, norinčius mokytis pagal ukrainietiškas programas, ir dirba su jais nuotoliniu būdu. Trys vaikai yra iš Melitopolio. Jie mokosi pogrindyje, bet vis tiek nepasiduoda.

Iš čia Julija dar kartą buvo grįžusi į Ukrainą, bet netrukus vėl turėjo bėgti į Lietuvą, nes okupantai jos ieško, kad priverstų dirbti rusų mokyklose. Vyras liko Melitopolyje. Jis nuolat tardomas, kur yra žmona, mušamas, bet iš savo miesto nesitraukia. Ten liko ir Julijos mama, ir kiti artimieji. Ji nors ir šiandien grįžtų namo, bet, kol ten šeimininkauja okupantai, tą daryti labai pavojinga.

O jie ten iš tikro šeimininkauja ir pateikia ukrainiečių sukurtą infrastruktūrą kaip savo indėlį. Iki karo miestas buvo labai tvarkomas. Orkos jo nesugriovė kaip Zaporižės, bet dabar varo propagandą, kad tai jie sukūrė šį miestą ir viską, kas jame gero, kad jie – miesto išvaduotojai. O žmonių atžvilgiu vykdomas baisus teroras: jeigu atsisakai priimti Rusijos pilietybę ir neimi jų paso, negausi atlyginimo; išvažiuoti į Ukrainos teritoriją neleidžia; stengiamasi užgniaužti bet kokį tiesos proveržį. Jei bando reikšti savo nuomonę, žmonės tiesiog dingsta be pėdsako. Todėl stengiasi neiti iš namų.

Neįkainojama pagalba

Abi moterys nusprendė atvykti į Kėdainių rajoną ne tik todėl, kad čia turėjo giminių ar pažįstamų, bet ir dėl to, kad daug buvo girdėjusios apie Kėdainių ir Melitopolio partnerystę. Būtent 2022 metais sukako 10 metų nuo to laiko, kai miestai tapo partneriais. Vos tik prasidėjo neramumai Ukrainoje, Kėdainiai Melitopoliui išreiškė palaikymą, per Kėdainių samariečius buvo surinkta didelė humanitarinė pagalba Melitopoliui.

Kaip skelbia Ukrainos žiniasklaida (@RiaMelitopolTV), Kėdainių rajonas parėmė ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padalinio Melitopolio 115 bataliono karius, perduodamas įvairios įrangos: tolimačių, termovizorių, kuprinių, miegmaišių, drabužių. Anksčiau buvo perduotas net mikroautobusas. Iš viso Lietuva perdavė Melitopoliui karinės įrangos už 33 550 eurų.

Taigi apie mūsų rajono nesavanaudišką pagalbą žino visi Melitopolio gyventojai ir širdingai dėkoja. Abi mano minėtos moterys tiki šviesia ateitimi. Tatjana ketina grįžti į savo miestą, vos tik jame neliks okupantų. Romas Nargelavičius kausis už Ukrainą tiek, kiek prireiks, o vėliau, kaip ir kiti ukrainiečiai, atstatinės sugriautą šalį. Julija toliau mokys pradinukus savo mylimam mieste. Anastasija su Nikola irgi turi planų – neabejotinai studijuos ir prisidės prie tėvynės atkūrimo. O kol kas abu jaukiai glaudžiasi prie mamos ir dėdės Vyto – pačių artimiausių šalia esančių žmonių.

Titulinė nuotrauka: Tatjana Nargelavičius su dukra Anastasija ir sūnumi Nikola.