Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidarytos naujos parodos.Tai Dovilės Tomkutės grafikos darbų paroda „Parafrazės / Naujas laikas“, Eglės Lipinskaitės akvarelės paroda „Išplaukiantys prisiminimai” bei Sigutės Bronickienės grafikos darbų paroda „Dialogas“.

Ši paroda yra paskutinioji, surengta galerijoje šiais metais. Autorių darbai bus eksponuojami iki 2023 metų sausio 21 d.

Parodų atidaryme visos darbų autorės pristatė savo kūrybą bei eksponuojamus darbus. D. Tomkutės grafikos darbų paroda išsamiai buvo apžvelgta ankstesnėje „Kėdainių mugėje“. Dabar pristatoma E. Lipinskaitės ir S. Bronickienės kūryba.

,,Mano darbai nuo kitų grafikų darbų skiriasi rankų darbo popieriaus technologija,“ – teigė grafikė S. Bronickienė.

Reljefai – ant savo gamybos popieriaus

„Dirbu Kauno kolegijos Menų akademijoje, kur dėstau piešimą. Laisvalaikiu, kurio nedaug lieka, užsiimu grafika, – prisistatė Sigutė Bronickienė. – Didžiausius darbus pasidarau fakultete, turiu laisvą auditoriją, svarbu, kad vadovybė leidžia ir skatina. Turėdama laisvą minutę raižau, spausdinu, naudojuosi ypatingu presu, kuris skirtas odai, bet jis leidžia išgauti tokį reljefą, kokio neišgaučiau su kita grafikos spausdinimo mašina.

Mano darbai nuo kitų grafikų darbų skiriasi rankų darbo popieriaus technologija, nors ji nėra nauja, bet mano popierius išskirtinis tuo, kad jis labai storas, beveik pusės centimetro storio. O storas dėl to, jog aš labai mėgstu reljefą – mane tiesiog „veža“ išgaunamas reljefas. Pasidarau tokį popierių, kuris leistų tą reljefą išgauti.

Sigutė Bronickienė. Cirkas. Rankų darbo popierius, linoleumo raižinys.

Dirbu ir su oda. Iš odos nesugebu išgauti tiek, kiek odininkas sugeba ją prakalbinti. Prieš spausdinimą oda turi būti mirkoma vandenyje ir ant drėgno paviršiaus spausdinu kuo giliau, raižau klišes – linoleumą. Raižau ne kaltu, o peiliu, kad reljefas taptų kuo gilesnis. Na, ir fizinės jėgos daug reikia tiek pjaustant, tiek spausdinant. Kita mano kūrybinio darbo dalis – mažoji grafika, darau ekslibrisus, miniatiūras“.

Parodoje eksponuojama dalis grafikos estampų, sukurtų per paskutinį dešimtmetį. Raižiniai atspausti ant dailininkės rankomis pagaminto popieriaus ir odos. Parodos pavadinimas atspindi autorės siekį užmegzti kontaktą su žiūrovu per popieriaus, jo kolorito ir atspaudo „dialogą“. Dailininkė prisipažino, kad Kėdainiai jai visada labai patiko, tai vieta, kur ji po Kauno galėtų gyventi.

Sigutė Bronickienė. Optimisto pusryčiai. Rankų darbo popierius, linoleumo raižinys.

Darbą pradeda nuo… dėmės

„Kadangi lieju akvarele, esu dailininkė akvarelistė. Mano mylimiausia spalva – mėlyna ir tai matyti iš mano darbų. Aš tą spalvą įsimylėjau nuo pat vaikystės. Nors būna išimčių, kai dominuoja kitos spalvos, bet vis tiek be mėlynos spalvos aš negaliu. Pirmiausia darbą pradedu nuo mėlynos dėmės, po to stebiu mėnesį, du, metus – ką aš iš tos dėmės gausiu. Kartais labai greitai viskas susidėlioja, susiklosto ir išsirutulioja istorija. Niekada nebūna taip, kad dabar nupiešiu tą ir aną. Nors būna, kai paroda turi temą, tada reikia piešti ta tema, man sunkiausi tokie darbai, nes nėra laisvės. Spalva–dėmė–šviesa–kontrastas–kompozicija… Maždaug tokiu eiliškumu gimta paveikslas,“ – kalba kita parodos dalyvė dailininkė Eglė Lipinskaitė.

Eglė Lipinskaitė. Atmosfera. Su rūko tunika skaidria ant saulės spindulio nuslydo… Pasižiūrėjęs jis balon, nusikvatojo, paberdamas gyvastį aplink save.

Paklausta, kokios temos vyrauja jos darbuose, dailininkė pasakoja, jog tai gamta, žmonės, išgyvenimai, emocijos, skriejančios mintys, idėjos. Paveiksluose ji vaizduoja tai, kas jai svarbu, kas jaudina ir rūpi, dėl ko skauda, kas sukelia nerimą.

,,Parodos pavadinimas dviprasmiškas – ,,Išplaukiantys prisiminimai“. Nes jie galbūt išplaukę nugrimzta, o galbūt išplaukę iškyla į paviršių. Tas prisiminimas galbūt mano, o galbūt atėjęs iš protėvių. Todėl tie vaizdiniai labai susipynę – tai pasakojimai, legendos, mitai, kartais apskritai mistinės būtybės, kartais išplaukę laivai. Darbams įtakos turi sezoniškumas. Labai mėgstu patį akimirkos trapumą. Priklausau Palangos dailininkų grupei „Mostas“, kuriai kitais metais bus 30 metų.

„Ar Jūsų paveiksluose vaizduojama jūra?“ – klausiu dailininkės. ,,Mėlyna spalva yra vandens spalva, nors realiai vanduo, kaip ir dangus nėra mėlynas, tai yra akių apgaulė…“ – dviprasmiškai atsako akvarelistė.

A. Raicevičienės nuotraukos

Titulinė nuotraka: ,,Pirmiausia, darbą pradedu nuo mėlynos dėmės,“ – prisipažįsta akvarelistė E. Lipinskaitė.

Panašios naujienos