Linkėjimai iš Balio: išmokime priimti pokytį

Ne tik kėdainiečiams, bet ir platesniam fiziniu bei dvasiniu tobulėjimu besidominčių žmonių ratui gerai žinomas Dalios Miros Vengrytės – jogos mokytojos, gongų meistrės, sveikatinimo ir sąmoningo gyvenimo ugdytojos – vardas. Taip pat su draugu Klaidu Kėdainiuose ji dar visai neseniai vedė funkcines ir intervalines treniruotes, abu rengė sveikatinimo stovyklas moterims ir vyrams. Ir štai vieną praėjusių metų dieną pora susikrovė lagaminus, kuriam laikui atsisveikino su Kėdainiais ir išvyko į tolimąją Balio salą Indijos vandenyne.

Drąsa išeiti į niekur

Magiška, užburianti, transformuojanti – šiais ir dar paslaptingesniais epitetais vadinama labiausiai turistų lankoma Indonezijai priklausanti sala turizmo vadovuose. Tai viena iš tų ypatingų vietų,  į kurias vykstama ne tik pasigrožėti nuostabia gamta, bet ir tikintis patirti vidinį virsmą.

„Banalu, bet Balio vizija atsirado, kai perskaičiau knygą „Valgyk, melskis, mylėk“, vėliau pažiūrėjau filmą. Man tai įsirašė į atmintį kaip didelis pokytis, drąsa palikti viską, ką turi, ir išeiti į niekur, visur išmokti mėgautis tuo, kas vyksta kiekvieną dieną“, – prisimena Dalia Mira Vengrytė.

Savajam pokyčiui ji brendo pamažu, kol galiausiai pajuto, kad pernelyg daug ir aktyvių veiklų įtraukė taip, kad laiko sau lieka vis mažiau.  Moters gyvenime veiklos per 20 metų iš tiesų netrūko: nuolatinės studijos, gilinimasis į naujoves ir senąsias įvairių kultūrų, tradicijų, išminčių tiesas, naujos sritys. Viskas sukosi apie tą pačią ašį – žmogaus emocinę, fizinę, mentalinę ir dvasinę gerovę.

„Natūralu, kad per tiek metų daug žmonių apsilankė treniruotėse, paskaitose, seminaruose, mūsų rengiamose sveikatingumo stovyklose, maudynėse Gongų garsuose ir kt.  Viskas, atrodė, yra gerai, džiugina, bet norėjosi pakeliauti, pamatyti pasaulio, – prisipažįsta pašnekovė. – Metai bėga ir nesinori, kad visi jie prabėgtų tik darbe, kad ir labai mylimame. Nes iki šiol keliaudavau tik darbo reikalais, t. y. į seminarus ir mokymus kitose šalyse. Tad pasidariau Sielos koliažą (tai kūrybinis metodas, padedantis susikurti norimos ateities viziją) ir užsisakiau norą kažkada apsilankyti Balyje.“

Įsiklausyti į salą ir save

Balis viliojo vis labiau, nes, laikui bėgant, vis daugiau draugų aplankydavo šią Dievų žemę ir visi tvirtino, kad ten – stiprios energijos, vyksta rimti pokyčiai, transformacijos.

„Vis atidėliojome išvykimą, atrodė sunku atsisakyti užsiėmimų, juos nutraukti ilgesniam laikui, veiklų tvarkaraščiai buvo sudėlioti toli į priekį. O mes norėjome Balyje pabūti ilgiau nei 10 dienų, kurias paprastai būna turistai. Norėjome pajusti, kas ten vyksta, pajausti tas energijas, tiesiog būti, aplankyti vietas, kurios dar per daug neišmindžiotos turistų“, – pasakoja Dalia Mira. 

Ji atvira – tokioje kelionėje labiausiai norėjosi atitolti nuo visko, ištrūkti iš kasdienybės ir tiesiog pabūti be skubos, planų, lūkesčių. „Kad „išsigrynintume“, susivoktume, ko norime, ar teisingu keliu einame, ar neįstrigome rutinoje… Todėl galiausiai ryžomės išvykti, o kad nenuviltume savo užsiėmimų lankytojų, radome mus vaduojančius trenerius, nebeplanavome į priekį renginių“, – apie priimtą sprendimą pasakoja moteris.

Balio svetingumas

Prieš išvykdami į kelionę, kėdainiečiai buvo girdėję, kad ne visiems „balinėtojams“ palankiai klostosi aplinkybės. Turistinės kelionės dažniausiai vyksta sklandžiai, nes niekuo rūpintis nereikia, o štai nusiteikusiems pabūti ilgiau kyla visokių iššūkių. Sakoma, jei sala žmogaus nepriimanti, atsitinka visko: kas dokumentus pameta, kitam vizos kažkodėl nepratęsia, kas į kokią avariją patenka, ligos užpuola ir t.t.

Tačiau permainas atvira širdimi pasitikusios Dalios Miros lūkesčiai išsipildė su kaupu. „Balis mus apdovanojo mažais ir didesniais stebuklais, įvykiai klostėsi taip palankiai, kad nė svajoti nebūtumėm galėję. Važiuodami neplanavome kažkokių veiklų, bet mezgėsi pažintys, susitikimai, atėjo labai netikėti,  įdomūs pasiūlymai, su džiaugsmu juos priėmėme ir turėjome labai smagių patirčių. Susipažindavome su žmonėmis, kurie labai praturtino mūsų patirtis, buvo įdomu keistis žiniomis, bendrauti. Blogiausia, kas buvo atsitikę – man įkando beždžionė“, – plačiai šypsosi ji.

Sutapimai?..

Balyje įdomiausiomis aplinkybėmis kirtosi lietuvaičių, vietinių gyventojų ir keliautojų iš kitų šalių keliai. „Kartą tamsoje, siauroje gatvelėje, sutikome draugus iš Lietuvos, kurie buvo tik ką atvykę į Balį iš Indijos ir kaip tik ketino mus susirasti. Ir pasitaikyk gi taip: pasirodo, jie buvo apsigyvenę netoli Ubudo, kultūros ir jogos sostinės, vos per du namus nuo mūsų. Arba štai mergina, su kuria susipažinome Lietuvoje vieno renginio metu – ji vyko į Balį tomis pačiomis dienomis kaip ir mes, tad praleidome daug gražaus laiko drauge. Ji, beje, turi marketingo įgūdžių, kurių mums trūko, ir dabar kartu rengiame vieną internetinį, „online“ projektą – sąmoningų pokyčių festivalį „Laimės karavanas“.

Balyje netikėtai (dar vienas sutapimas) susipažinome su unikalių garso terapijos piramidžių „Pyramids of Chi“ įkūrėju australu Peteriu ir jo žavia žmona. Pasikalbėję vos pusvalandį, buvome pakviesti ten vesti garso ir meditacijų praktikų…

Jau keletą metų pažįstame ir šiltai  bendraujame su „balinėtojais“ Ieva ir Leonardu, saloje labai smagiai pakeliavome su jų organizuojama Moterų stovykla, vedžiau moterims jogos praktikas ir meditacijas,  Klaidas paragavo vienos kelionių agentūros vadovo duonos. Pažintys su vietiniais žmonėmis taip pat klostėsi nuostabiausiais būdais – susidraugavome su keliomis balietiškomis šeimomis“, – Balio dovanas vardija jogos ir sąmoningo gyvenimo mokytoja.

Rado ramybę ir vienumą

Bene didžiausias iššūkis buvo praktinė, buitiškoji gyvenimo saloje pusė. Visiškai adaptuotis, pasak pašnekovės, pavyko maždaug po mėnesio. Ji šypsosi, kad atvykę ir išsikeitę pinigus, pasijautė milijonieriais, mat 100 eurų yra apie 1 600 000 Indonezijos rupijų. Tad skaičiuoti buvo nelengva: lietuvaičiai nežinojo kainų, visur reikėjo išmokti derėtis, nes turistai yra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių vietiniams ir stengiamasi iš jų užsidirbti kuo daugiau.

Nelengvos buvo ir namų ilgesniam laikui paieškos: norėjosi baseino (jis ne prabanga, o atgaiva, kai lauke 32 laipsniai šilumos), virtuvės, kad maistą būtų galima gamintis patiems. „Visur turi važiuoti apžiūrėti, nes nuotraukose – dar ne viskas, šalia gali būti triukšmingas kelias, remonto darbai, mokykla ar darželis, kur vaikai daugiausiai žaidžia lauke.

O kad nuvažiuotum, reikia nuomotis motociklą (automobilio nerekomenduotumėme, nes didžiąją laiko dalį tektų praleisti eismo kamščiuose), eismas vyksta kita kelio puse nei pas mus ir be jokių taisyklių, be to, kelyje laksto vištos ir vaikštinėja šunys. Pereiti kelią – taip pat iššūkis, perėjų praktiškai nėra, šviesoforai negalioja. Bet įdomu tai, kad eismo įvykių be galo mažai, visi labai atidūs, labai stebi vieni kitų manevrus kelyje“, – įspūdžiais dalijasi Dalia Mira Vengrytė.

Pakeitę kelias vietas keliautojai rado, kur įsikurti: apsigyveno kukliai, tyliai ir ramiai. „Bet turime baseiną, prie pat nuostabus paplūdimys, kur nėra žmonių, šalia kiti paplūdimiai, kur pilna turistų, o mes „savajame“, tarp uolų, vos ne vieni per dieną. Šalia mūsų nėra jokių parduotuvėlių, bariukų, prekeivių, visiška vienuma ir ramybė. O nedideliame kaimelyje, kuriame esame įsikūrę, kiek tolėliau radome parduotuvėles, daržovių, žuvies turgus. Žmonės, iš kurių perkame, pataria, kas šviežia, neapgauna, padaro nuolaidas, pamoko mus indonezietiškų ir balietiškų frazių. Dėl interneto – jokių problemų, jis yra visose kavinėse, viešbučiuose, tačiau prie jo nesinori praleisti daug laiko – daugiau norime grožėtis gamta, keliauti“, – apie kasdienybę Balyje pasakoja moteris.  

Kasdienybė, persipynusi su tikėjimu

O ar girdėjote, kad kelio atstumą žmonės Balyje matuoja ne kilometrais, o laiku? Nes 50 km gali važiuoti ir 1,5 valandos, ir ilgiau – priklausomai nuo kelio būklės, kamščių, paros laiko, o jei pakliūsi į ceremoniją, t.y. šventinę, apeiginę eiseną, gali užstrigti nenumatytam laikui.

Pasak pašnekovės, ceremonijų pas juos daugybė, pradedant nuo to, kad kiekviena šeima savuose namuose, kieme  (statantis savus namus pirmas statinys yra šventykla, tada jau statomas gyvenamasis namais, vėliau kiti namai, vaikams) turi gražiausias šventyklas ir ten atlieka ceremonijas 3 kartus per dieną, o šalia to – kaimo, regiono ir pagal visas hindu tradicijas švenčiamos šventės. Didžioji dalis salos gyventojų išpažįsta hindu tikėjimą.

„Mes matėme vienas didžiausių metų švenčių Galungan ir Kuningan, kurios trunka 9 dienas. Manoma, kad tam laikui į žemę sugrįžta protėvių dvasios, jos čia labai gerbiamos. Saloje pasitikome ne tik savuosius, bet ir balietiškus Naujuosius metus. Tradicijos labai gražios ir prasmingos, pasiruošimas vyksta kelis mėnesius iš anksto. Kiekvieno kaimo jaunimo bendruomenė kuria gigantiškus demonų atvaizdus iki 12 metrų dydžio, Naujųjų šventimo pirmąją dieną 8-12 vyrų neša demonų atvaizdus ant pečių per visą kaimą, visi šūkauja, groja, šoka, būna išsidažę veidus, baido blogį.

Vėliau kapinėse arba paplūdimyje demonų atvaizdai sudeginami, tikima, kad taip žmonės apsivalo nuo blogų įpročių, ydų, apsėdimų, nužiūrėjimų. Tomet prasideda vaišės ir linksmybės. O kitą parą, nuo 6 valandos ryto iki kitos dienos 6 valandos, būna Nyepi diena, tylos ir tamsos laikas. Tą parą niekas nedirba, nevažinėja, neskraido lėktuvai, griežtai draudžiama net turistams išeiti iš namų, degti šviesas, žvakes, kalbėtis, žiūrėti TV.

Tai laikas, skirtas permąstyti vertybes, praėjusius metus, melstis, medituoti. Balio gyventojai – labai arti gamtos, gyvena pagal mėnulio ciklus ir garbina Trimurti: Brachmos, Višnu ir Šivos dievybes. Lenkiasi visų keturių pasaulio krypčių dievams, stichijoms, gamtai ir didžiųjų šventyklų globėjams bei kitiems dievams. Čia labai stengiamasi laikytis In ir Jang balanso, garbinamas vyriškos energijos pradas Šiva lingamas ir moteriškas Šakti joni“, – apie tradicijas pasakoja Dalia.

Neleido užvaldyti nerimui

Tiesa, pasauliniai įvykiai palietė ir šį rojaus kampelį. Pasaulį krečianti koronaviruso pandemija, pasak jogos mokytojos, yra nemalonus, skaudus pokytis, su kuriuo visi kažkaip turėsime susigyventi ir kurio pasekmes jausime ateityje. Tačiau ir šiuo atveju svarbu išlikti ramiems: gyvenimas nuolat vyksta, teka, juda, keičiasi ir, deja, ne visada taip, kaip norisi, tačiau gebėjimas priimti pokytį, prisitaikyti, būti lankstiems ir sugebėti išlikti ramiems, išmintingiems, netgi laimingiems yra dovana, kurią kiekvienas gali pasidovanoti sau. Kaip sako Dalia, dabar svarbu, ar tiesiog pasiduosime panikai, mirtinai bijosime pasekmių ar, blaiviai įvertinę situaciją, stiprinsime imunitetą, saugosime save, šeimą, padėsime kitiems.

„Saloje, kaip ir visur, dauguma žmonių vaikšto su kaukėmis, viskas apmirę, į salą nebeskrenda žmonės, kas jau nebeišskrido, bando prisitaikyti. Mūsų dienotvarkė dabar tokia: ryte 3–4 valandos meditacijų, kvėpavimo praktikų, mankštų laukiniame paplūdimyje. Maistą gaminamės tik namie, nebendraujame su niekuo, prireikus į turgų ar parduotuvę vykstame su kaukėmis.

Į Lietuvą grįžti prasmės nematėme – mūsų darbas su žmonėmis, o visos veiklos karantino metu sustabdytos. Net tėvų ar draugų lankyti vis tiek negali… O ir keliauti dabar labai nesaugu, geriau jau būti ten, kur esame, – ramiai situaciją vertina moteris. – Aplinkybių įsprausti į kampą nusiminėme tik akimirkai, bet neleidome nerimui ir baimėms užvaldyti mūsų protų ir gyvenimo. Gana greitai sugalvojome, kad tai puiki proga realizuoti dar vieną svajonę: pradėjome rengti projektą, kuris apjungs, įkvėps, palaikys, padrąsins žmones šiuo metu ir vėliau. Kuriame „online“ sąmoningų pokyčių festivalį, kuris ir mūsų svajonę įgyvendins, ir žmonėms, manome, bus labai naudingas.“

Visada galima rinktis

Paklausta, kas gali padėti šiuo nelengvu metu, pašnekovė pirmiausia pataria saikingai apsirūpinti maistu, bet nešluoti lentynų, nekurti dirbtinio deficito. Antra, turime atsakingai žvelgti į situaciją, saugoti save ir artimuosius, bet nekalbėti nuolat apie tą patį, nedirginti emocijų, neauginti baimės, nerimo. O svarbiausia, kuo mažiau žiūrėti televizorių ir aplenkti visas antraštes apie atskirus įvykius, atvejus ir t.t. Viskas, ką mums reikia žinoti – kokie ligos simptomai, kaip stebėti save ir pokyčius organizme, kaip saugotis. Dėvėkime kaukes, pirštines viešose vietose ir viską dezinfekuokime po apsilankymų viešose vietose.

Vietoje to, kad jaustumėmės nuskriausti dėl izoliacijos, galime rasti naują bendravimo su artimaisiais kokybę, užimti protą ir kūną  naudinga, prasminga veikla, visais žinomais būdais stiprinti imunitetą.

„Mes gaminamės arbatą iš ciberžolės, imbiero, citrinos ir medaus, geriame ją kasdien, kartais įdedame juodų pipirų, kartais cinamono. Geriame vitaminą C.  Atliekame daug kvėpavimo praktikų, kad gerai ventiliuotųsi plaučiai, kad po kūną cirkuliuotų energija. Dabar puikus laikas daryti tai, kam niekada neradome laiko: prisiminti senus pomėgius, ieškoti naujų, orientuotis į tai, kas kelia nuotaiką, įkvepia, palaiko“, – pasirinkimo galimybes vardija Dalia Mira.

Pasinaudokite galimybe tobulėti

Dabartinę pauzę daugelis psichologų ir gyvenimo mokytojų įvardija kaip galimybę pažinti save, keistis ir tobulėti. „Savistaba – labai pravartus dalykas, – pritaria pašnekovė. – Tiesa, atvirumas su savimi ne visada džiugina, kartais nesinori pripažinti, kad aptingome, apsileidome, bet tai būtina, nuo to ir prasideda sielos ir kūno gijimas, tikroji savirealizacija. Kiekvienas iš mūsų atsakingas už savo sveikatos būklę, nuotaiką, nes visada galime rinktis gyvenimo būdą, mąstymą, įpročius.

Dažniausiai renkamės tingulį, apsileidimą, savęs nepaisymą, o po to verkšlename dėl atsirandančių problemų ir ieškome, ką apkaltinti dėl savo nesėkmių. Laikas prisiimti atsakomybę patiems. Meilė sau prasideda nuo atvirumo sau, tikrųjų poreikių suvokimo, atsirinkimo ar tai, ką darai, yra tavo, ar eini teisinga kryptimi, ar tai, ką veiki, tave džiugina. Ar save realizuoji, išreiški, ar kankini ir spraudi į kažkieno sukurtus rėmus, lūkesčius, nuomones.“

Žmonės neretai negirdi ir nesupranta net savo kūno signalų, ką jau kalbėti apie mintis, jausmus? Pasak Dalios, visada galime pradėti ir sau padėti: kūną reikia tiesiog stebėti, mintis galime išrašyti.

„Pavyzdžiui, kasdien rašykite po 3 puslapius visko, kas tik ateina į galvą, – pataria ji. – Nustebsite, koks ten turinys, jei būsite atviri ir sąžiningi, o kai perskaitysite, patys rasite daug atsakymų ir gal net priežastis to, su kokiomis pasekmėmis dabar gyvenate. Taip pat pabandykite rašyti jausmus, pavyzdžiui, „aš jaučiu nerimą, nes…“, „man baisu, nes…“, „aš pykstu, nes…“ Visa tai pasakyti kitiems nelengva, bet pradėkime nuo to, kad bent sau įsivardinsite, kaip iš tiesų jaučiatės ir kodėl.“

Balio pamokos – tikėti ir pasitikėti

 „Balis išmokė mus nieko neplanuoti, čia niekas nevyksta taip, kaip sugalvoji, orai, aplinkybės nuolat kinta, o mes mokomės paleisti nepasitenkinimą. Juk dažniausiai „ne pagal mano  planą“ nebūtinai reiškia blogiau, tiesiog reikia išmokti neprisirišti, tapti lanksčiu, takiu, pasitikinčiu.

Stebiu Balio žmones, kaip jiems mažai reikia ir kaip jie sugeba tuo mažu džiaugtis, dėkoti kasdien tris kartus. Ryte, kad pradeda naują dieną, visi sveiki, laimingi,  per pietus – kad turi ką valgyti, vakare, kad gerai praėjo diena (net jei praėjo negerai, jie vis tiek dėkoja už viską, kas įvyko).

Balio žmonės gerbia tiek gimimą, tiek mirtį, tiesiog mato tai kaip vientisą ciklą: gimimo, pradžios, augimo, vystymosi  ir mirties, užbaigimo ratą. Pagrindinė pamoka – pasitikėti tėkme, šaltiniu, Dievu, kaip bepavadintum.

Dėti pastangas, bet neįsitempti, neapsikrauti planais, lūkesčiais, reikalavimais sau ir kitiems, duoti viskam, bet pirmiausiai – sau, laiko. Tikėti, kad Dievai visada man turi geriausią planą. Dėkoti, džiaugtis ir vertinti viską, ką turiu, viską, kas vyksta“, – saloje išmoktomis pamokomis ir linkėjimais su kėdainiečiais dalijasi Dalia Mira.

Irmina Pryvalova