Kelionė iš Kėdainių per Kiniją į Olandiją

Lina Gustaitė

Paskutinį kartą Bernadetą Karpavičiūtę mačiau prieš porą metų, kai baigė Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją. Nuo to laiko, kai jos klasiokų keliai išsiskyrė, nelabai kas domėjosi, kokį dalyką ir kur kiekvienas studijuoja. Kol vieną kartą neseniai ir visiškai atsitiktinai sutikau jos mamą. Tada ir paaiškėjo, kad Bernadeta, kurią visi vadino tiesiog Beta, paskutinę mokyklos vasarą dirbo aukle kinų šeimoje Kinijoje, dabar Nyderlanduose gilinasi į komerciją su Azija, dirba drabužių parduotuvėje, o savo olandišką universitetą pristato Lietuvos studijų mugėse.

Kelią parodė mama

– Bernadeta, kaip Tavo gyvenime atsirado Kinija?

– Žiemą, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, supratau, kad tą vasarą man sueis 18 metų ir atsivers daugiau galimybių keliauti. Pradėjau ieškoti, ką prasmingo galėčiau nuveikti per paskutines vasaros atostogas mokykloje. Iš pradžių „užkibau“ už kultūrinių mainų programos „Au pair“ Ispanijoje, kur šilta, saulė ir jūra (šypsosi). Kadangi jau tada svajojau apie studijas, susijusias su Kinijos verslo rinkomis, mama manęs paklausė: „Kodėl Ispanija, o gal pagal šią programą norėtum vasarą padirbėti Kinijoje?“. Suabejojau, ar tai būtų įmanoma, ir iš viso ar yra tokių galimybių. Pasidomėjau ir radau dvi galimybes: arba pačiai ieškoti šeimos, arba pasinaudoti agentūros paslaugomis. Pasirinkau antrą variantą ir dėl to vėliau labai džiaugiausi. Agentūra surado šeimą, kurioje dirbsiu, sutvarkė dokumentus, rūpinosi, kad viskas vyktų sklandžiai.

– Ar tėvai neprieštaravo Tavo norui vasarą praleisti labai toli nuo namų, kur svetima kalba, kultūra?

– Tiesą sakant, esu ypač dėkinga savo tėvams, kurie nuo mažens mane skatino priimti savarankiškus sprendimus, bandyti naujus dalykus, pasinaudoti galimybėmis, domėtis, keliauti ir nieko nebijoti. Manau, kad prieš kelionę į Kiniją tėvams buvo pakankamai neramu dėl manęs, bet jie to neparodė. 

Užsienietė auklė – prestižas

– Papasakok, kaip sekėsi dirbti aukle Kinijoje, ką spėjai pamatyti, išmokti.  

– Iš namų į savo miestą Changsha Kinijoje skridau per Helsinkį, Šanchajų. Kelionė buvo ilga, bet nenuobodi. Mano šeima, kurioje dirbau, gyveno mieste, turinčiame 7 mln. gyventojų, per tūkstantį kilometrų nuo sostinės Pekino ir nuo Šanchajaus. Šios šeimos namai tapo mano namais dviem mėnesiams – nuo liepos iki rugsėjo pradžios. Kadangi į Lietuvą grįžau rugsėjo pradžioje, praleidau paskutinę Rugsėjo 1-ąją dvyliktoje klasėje. 

Šeimos tėtis verslininkas dirbo kitame mieste, todėl namo grįždavo tik kas porą savaičių. Tad jį matydavau retai, todėl iš pradžių galvojau, kad moteris viena augina vaikus. Mama nedirbo ir visą savo laiką skyrė vaikų priežiūrai ir ugdymui. Be manęs šeima dar turėjo namų prižiūrėtoją. Gyvenome ket­virtame daugiabučio aukšte, visi turėjome savo atskirus kambarius. 

Vaikų režimas buvo kruopščiai sudėliotas kas valandą – nuo atsikėlimo iki miego. Net vasarą vaikai ir gyvai namuose, ir per nuotolį papildomai mokėsi: matematikos, gimtosios kalbos, kitų dalykų, o aš numatytu laiku mokiau juos angliškai skaityti, rašyti, kalbėti. 

Šeima augino tris berniukus: tuomet penkerių Bory, septynerių Keven, aštuonerių Hansen. Šalia anglų kalbos pamokų kartais padėdavau juos prižiūrėti. 

Kinų šeimos mielai į savo namus įsileidžia anglakalbes aukles todėl, kad nori, jog jų vaikai laisvai kalbėtų šia kalba. Kai nuvykau į savo šeimą, visi trys berniukai, net jauniausias penkiametis, jau laisvai kalbėjo angliškai. Bėdų su jais dėl kalbos man nekilo, mat prieš mane šioje šeimoje gyveno auklė iš Didžiosios Britanijos. 

Pastebėjau, kad Kinijoje pasiturinčios šeimos prestižo reikalas yra turėti užsienietę auklę. Todėl man teko ne tik darbas su vaikais, bet šeima mane veždavosi į verslo susitikimus, svečius, kad prieš kitus pasipuikuotų savo galimybėmis ir tuo, kad sugeba samdyti ir išlaikyti auklę iš kitos šalies. 

Kalbant apie laiko juostos ir kultūrinius skirtumus, tai nė vienas manęs nenustebino ir nebuvo taip sunku juos ištverti (juokiasi). Du mėnesius gyvenau šešiomis valandomis anksčiau nei Europoje, todėl namo skambinau atsižvelgdama į namiškių dienos režimą. Kinų maistas mane sužavėjo. Jis – pats geriausias ir skaniausias, kokį kada nors man teko valgyti. Tai supratau vos ten papuolusi, todėl stengiausi paragauti visko, ką tik man siūlė šeima. Įdomiausias dalykas, kurį ragavau, buvo varlių mėsa ir rečiausios jūrų gėrybės. 

Verta paminėti, kad aš negavau atlygio už darbą, bet kasdien šeima man skirdavo kišenpinigių savo reikmėms, jie mane pilnai išlaikė, vežėsi pramogauti. 

– Ar likdavo laiko laisvalaikiui?

– Kadangi šeimos darbotvarkė būdavo sustyguota valandomis, laisvo laiko nedaug ir likdavo, bet jį išnaudodavome važiuodami į pramogų parkus, kurių ten begalė. Vakarienę paprastai valgydavome restorane, tai irgi galima laikyti pramoga.

„Tikrai nesu blogietė“

– Bet tikrai buvo dalykų, kurie Tave nustebino. 

– Tada turbūt reikėtų kalbėti apie lygias moterų ir vyrų teises Kinijoje, nors, tiesą sakant, dar ir Europoje šioje srityje yra ties kuo padirbėti. Kinijoje verslo susitikimuose nemačiau moterų, išskyrus tuos atvejus, kai vyras atsivesdavo savo šeimą, kad pasididžiuotų prieš kolegas arba sukurtų geresnį įvaizdį. 

Pateiksiu pavyzdį, buvome pramogų parke, kur berniukai ir mergaitės „gydė“ delfiniukus. Vaikams reikėjo išsirinkti baltus mediko chalatus. Įdomiausia ir graudžiausia, kad mergaitės privalėjo būti tik seselėmis, o berniukai – gydytojais, nes neįsivaizduojamas dalykas moterys – gydytojos.

Taip pat ten gajus toks savotiškas nacionalizmas, iškeliant savo tautą. Mano šeimos berniukai labai mėgo žaisti žaisliniais ginklais. Nors jauniausias buvo geriausias mano draugas, tačiau tai jam netrukdė kaskart savo žaislinį pistoletą nukreipti į mane. Sakydavo, kad mane nušaus, nes nesu kinė, o jis yra aukščiau manęs. 

Porą mėnesių su berniukais kalbėjau apie kitų šalių žmones, pasakojau, iš kur esu kilusi, kaip mes gyvename. Labai džiaugiuosi, kad, baigiantis mano viešnagei, jie ne tik šautuvo nebetaikydavo į mane, bet ir vienas į kitą. Visuomet ir šiems berniukams, ir jų draugams stengdavausi parodyti, kad gal ir esu kitokia nei jie, bet tikrai nesu blogietė tik dėl to, kad aš kitokia.

– Ar į Kiniją vykai jau mokėdama kiniškai?

– Prieš išvykdama kinų kalbos nemokėjau, tačiau esu labai dėkinga savo agentūrai, kuri rūpinosi mano darbo reikalais šioje šalyje. Būdama Kinijoje gavau mokytoją individualioms kinų kalbos pamokos, tai man davė gerus pagrindus. Tiesa, atvykus į Kiniją mane ištiko kalbinis kultūrinis šokas, tad iš pradžių atidėliojau savo pamokas. Pora savaičių praėjo, kol „prasilaužiau“, tada jau vietoje mokiausi kiniškai (šypsosi). 

Tiesą sakant, vis dar mokausi, tik dabar jau savo universitete. Dar, žinoma, ir olandų. 

Pradėjo nuo gamyklos

– Studijas universitete rinkaisi taip pat susijusias su Kinija. Kodėl? 

– Devintoje klasėje ėmiau domėtis verslu ir komercija, susijusia su Azijos šalių, ypač Kinijos, rinkomis. Tuomet Lietuvoje nebuvo galimybių rinktis tokią studijų programą, todėl tikrai žinojau, kad teks važiuoti arba į Daniją, arba į Nyderlandus, kur veikia tokias studijų kryptis siūlantys universitetai. 

Šiuo metu esu Roterdamo taikomųjų mokslų universiteto antro kurso studentė. Mano studijų kryptis – tarptautinis verslas (International Business). Kurse, be kitų tautybių žmonių, mokosi labai daug kinų, užaugusių mišriose olandų ir kinų šeimose. Visi vienodai mokomės teisės, finansų ir apskaitos, ekonomikos, rinkodaros ir kitų dalykų. Po ketverių metų bakalauro studijų svajoju apie magistrantūrą, bet bus matyt (šypsosi).

– Užsiminei, kad dirbi parduotuvėje. Kaip spėji suderinti darbą ir studijas? 

– Į Nyderlandus persikėliau vos po savaitės, kai baigiau gimnaziją. Norėjau susipažinti su šalies, kurioje studijuosiu, žmonėmis ir kultūra, taip pat užsidirbti pragyvenimui. Kaip kiekvienas doras migrantas pradėjau nuo darbo gamykloje (juokiasi). Įsidarbinau sūrio užkandžių fabrike, kur pora mėnesių į dėžutes dėliojau sūrį ir kitus skanėstus. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip žmonės metų metus dirba tokį nelengvą, monotonišką darbą, be perspektyvų, šaltyje. Bet tikrai buvo gera patirtis, paskatinusi ieškoti įdomesnio darbo ir davusi supratimą, kad gyvenime noriu siekti daug daugiau. Tad iš fabriko atsidūriau maisto prekių krautuvėlėje, o dabar didžiulio drabužių tinklo parduotuvėje. Čia mane aplankė kitas atradimas, kad nėra beprasmiškesnio darbo nei be perstojo tvarkyti ir dėlioti klientų išmėtytus, išverstus drabužius. Visos šios patirtys mane skatina tik dar daugiau mokytis. 

Šiuo metu gyvenu jau penktame Olandijos mieste: Harderwijk, Culemborg, Woerden, Rotterdam, Leiden. Triskart krausčiausi dėl darbo, kad jis ir gyvenamoji vieta būtų arčiau vienas kito. Kadangi Nyderlanduose puikiai išvystyta viešojo transporto sistema, todėl galėjau dirbti Utrechte, o gyventi Roterdame. Šiuo metu esu Leidene, kuris yra už 40 km nuo mano universiteto Roterdame. Čia atsidūriau dėl meilės (šypsosi).  

Nyderlanduose tarp užsieniečių merginų gajus specifinis juokelis, kad neverta prasidėti su vaikinu olandu, nes jie yra savotiški, bet mane išgelbėjo tai, kad mano draugas – pusiau britas, pusiau olandas (šypsosi). Jis studijuoja duomenų mokslų magistratūroje, o prieš tai baigė astronomijos studijas. Tarpusavyje kalbamės angliškai, o Nyderlanduose labai smagu turėti draugų olandų, nes taip gali geriau pažinti jų aplinką, kultūrą, papročius. 

Kaip iš Disnėjaus filmų

– Kokios olandų tradicijos Tau palieka didžiausią įspūdį? 

– Besąlygiškai Karaliaus diena, balandžio 27-oji, kai visas miestas nusidažo oranžine spalva, nes į gatves pasipila daugybė šios spalvos drabužiais apsirengusių žmonių, plevėsuoja šalies vėliavos. Man šis vaizdas primena Disnėjaus filmukus, kur miesteliai pilni spalvingai pasipuošusių gražių žmonių. 

Dar patinka bendrumo dvasia, užliejanti kartu su šeima ir draugais stebint sporto varžybas. Lietuvoje turime krepšinį, kurio varžybų nepraleidžiame, o čia žmonės šėlsta žiūrėdami „Formulę-1“, nes „Red Bull“ komandai atstovauja olandas, taip pat futbolą. Kartu susiėję žiūrime regbio ir irklavimo varžybas, kurių anksčiau gyvenime tikrai nesu stebėjusi. 

Akivaizdu, kad olandai aistringai domisi „Eurovizija“. Tai tikrai vienas iš renginių, kuriems Nyderlandų gyventojai neabejingi. 

– Kaip dažnai aplankai tėvus Kėdainiuose? 

– Dabar grįžtu dažniau, maždaug kas mėnesį, nes pasitaiko pigesnių bilietų (šypsosi). Neseniai buvau aukštųjų mokyklų mugėje Vilniuje, kur pristačiau Roterdamo taikomųjų mokslų universitetą. Buvo nauja ir įdomi patirtis pasakoti moksleiviams apie savo universitetą, kalbėtis apie studijų programas, diskutuoti apie galimybes. 

– Pabaigoje, du stereotipiniai klausimai – ar Kinijoje ragavai šunienos ir ar tikrai Nyderlandai – narkotikų rojus?

– Hey, nesąmonės. Stereotipas apie šunų mėsos valgymą Kinijoje tikrai gajus, bet aš to nebandžiau ir nemačiau, kad aplink mane buvę žmonės valgytų šunieną. Žinoma, Nyderlanduose žolės gali nusipirkti vadinamuose „Coffeeshop“, bet, manau, kad čia galioja toks keistas dalykas – tai, ką gali gauti laisvai, nebūna nei taip skanu, nei taip įdomu. „Žolės“ problema aktualesnė užsienio studentams, kuriems ši galimybė laikinai „nuneša stogą“, bet tai tikrai nėra taisyklė.

Asmeninio archyvo nuotraukos