Kėdainių „Bočiai“ džiaugiasi bendryste

Prieš keletą metų susikūrusi Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Kėdainių rajono bendrija veiklos nestokoja. Entuziastingai nusiteikę senjorai randa širdžiai mielų užsiėmimų, kuriuose ne tik patys dalyvauja, bet ir pasikviečia „Bočius“ iš kitų Lietuvos miestų. Penktadienį kelios dešimtys senjorų susirinko į šventę „Kalėdų belaukiant“.

„Nutarėm, kad po visų rudens darbų reikia „Bočiams“ vėl pabūt kartu. Kiek gi iki tų Kalėdų beliko? Vos mėnuo. Ši šventė, kurią organizuojame kartu su Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro Trečiojo amžiaus universitetu, yra mūsų vykdyto projekto ,,Sueikim, pabūkim kartu” baigiamasis akcentas. Vykdydami projekto veiklas, daug dėmesio skyrėme senjorų užimtumo įvairovei, bendrystės stiprinimui tiek mūsų gretose, tiek ir su kitais „Bočių“ sąjungos skyriais.

Šiandien į svečius atvyko Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkas Kajatonas Šliogeris, Lietuvos EURAG viceprezidentė Virgilija Dolgova bei tokie patys bočiai, kaip ir mes, iš Pasvalio, Ukmergės ir Telšių rajonų, tai šiandien pašurmuliuosime, kaip reikiant“, – šypteli LPS „Bočiai“ Kėdainių rajono bendrijos pirmininkas Kęstutis Nekrošius.

Turininga programa

Šventės pradžioje susirinkusieji klausėsi etnologės, dr. Daivos Šeškauskaitės Skalsos paskaitos ,,Etninių simbolių raktas bendrystei”. Senovinių tradicijų žinovė akcentavo, kad lietuvių tauta turėjo daug simbolių, tokių kaip pasaga, vainikas, žiedas ir pan., kurie buvo labai svarbūs mūsų protėvių gyvenime, tačiau dabartiniais laikais jų reikšmė sumenko, kai kas jau liko užmaršty.

„Simboliai mūsų senoliams rodė gyvenimo kelią, jais buvo vadovaujamasi bendraujant. Tarkime, žiedas simbolizavo, kad moteris yra ištekėjusi.

Simboliai buvo ir suprantami ir kaip apsauga. Pavyzdžiui, moterys į karą išlydėdamos savo vyrą ar sūnų, jam įduodavo savo skarą ar nosinę, arba į skverną įsiūdavo duonos gabaliuką, nes buvo tikima, kad tai apsaugos nuo nelaimės.

Laikui bėgant, daug kas pakito. Pažiūrėkite, moterys iš vyrų atėmė ir kelnes, ir kepures. Dabar jos retai dėvi sijonus ar skaras.

Mes daug žinome, kaip rengiasi indai arba ukrainiečiai, bet nežinome, kaip siuvami mūsų tautiniai drabužiai, kaip atrodė senieji lietuviški aprėdai. Tai, ko nesaugome, išnyksta.

O gal vertėtų, tarkime, seną juostą, kurią, mirus seneliams, daug kas išmeta, įsirėminti kaip paveikslą, arba paėmus kokį kitą protėvių rankomis kurtą daiktą, jį atnaujinti ir rasti jam vietą šiandieniniame gyvenime? Domėtis savo kultūra – tai mūsų, po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių išlikimas. Tik taip esame ir būsime įdomūs pasauliui“, – akcentuoja etnologė, dr. D. Šeškauskaitė Skalsa.

Po paskaitos, senjorai pakviesti dalyvauti protų mūšyje apie etninius simbolius. Pademonstravę savo žinias, jie stebėjo kėdainiečių ir svečių meninių kolektyvų pasirodymus, klausydamiesi skambių melodijų ir patys įsisuko į šokių sūkurį.

Tiesa, vyrai turėjo dar vieną svarbią užduotį. Jie paskirti būti šeimininkių konkurso „Gaspadinės samtis“ vertinimo komisijos nariais, tad teko ragauti vienuolikos šeimininkių (tiesa, prie jų buvo įrašytas ir vienas vyriškas vardas) pagamintų tradicinių patiekalų ir rinkti nominacijų laimėtojus.

Pristatė aukštaitiškus patiekalus

Konkursui „Gaspadinės samtis“ šeimininkės pristatė žuvies patiekalus, mišraines, užtepėles, pyragą, obuolių sūrį ir kitus skanėstus.

„Konkursui pateikiau miežinę kavą ir varškės žagarėlius. Tai tradicinis aukštaičių patiekalas, tinkamas popiečiui. Jei vakarų Lietuvoje buvo kafija, tai pas mus – miežinė kava, su pienu ir šaukšteliu medaus, labai skanu. Anksčiau, vaikystėje, jos dažnai tekdavo ragauti, bet po to užleido vietą kavai. Dabar, kai vėl paragavome miežinės kavos, tai savo namuose svečius tikrai vaišinsiu.

Toks konkursas yra šaunu, džiaugiamės, kad šeimininkės tiek čia visko prigamino. Tokiu būdu prisimenami mūsų nacionaliniai patiekalai“, – teigė viena iš konkurso „Gaspadinės samtis“ dalyvių Birutė Nekrošienė.

Nori laiką leisti smagiai

„Kėdainių „Bočiai“, kurių gretose dabar yra daugiau nei pusšimtis narių, gyvena  tikrai nenuobodžiai. Jie daug keliauja, dalyvauja paskaitose, šoka, dainuoja, sportuoja, domisi sveika gyvensena, įgyvendina projektus, rengia šventes.

„Aš neseniai prisijungiau prie „Bočių“. Tai, ką matau jų veikloje, man patinka. Sėdėti namuose nesinori, reikia turėti kažkokios veiklos, negalima užsidarius būti. Kitiems gal sunku išeiti iš namų, išlipti iš kambarinių šlepečių, bet man to reikia. Tie, kas nori, senatvę leidžia smagiai ir turiningai“, – tikino Vilius.

Baigiantis šventei, visiems „bočiams“ linkėta ramaus advento, būti sveikiems ir jaukiai sutikti gražiausias metų šventes.