Dar besimokant Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje Tadui Paškevičiui daug kas prognozavo puikią renginių vedėjo ar aktoriaus karjerą. Mat jokie gimnazijos renginiai nepraeidavo be jo profesionalaus, improvizuoto vedimo.

Apie tokį gyvenimo pasirinkimą mąstė ir pats Tadas, kol netikėtas apsisprendimas, pasuko jo būsimas studijas kita kryptimi – jis pasirinko studijuoti politikos mokslus.

Tačiau baigus politikos mokslų studijas, jo būsimo darbo specifika pasisuko dar kita kryptimi – tapo LRT televizijos užsienio naujienų redaktoriumi. Jis – vienas iš pirmųjų, per Lietuvos televiziją komentavęs prasidėjusius karo veiksmus Ukrainoje.

Jam 25-eri, tačiau savo žiniomis jis lenkia ne tik savo bendraamžius, bet, nesuklysiu pasakiusi, ir kai kuriuos politikus.

Negana to, nuo mokyklos laikų jis yra didelis dainų konkurso ,,Eurovizija“ fanas, o prieš penkerius metus kartu su bendraminčiais sukūrė tinklaraštį, skirtą šio konkurso aktualijoms.

Jis vis dar kviečiamas Kėdainiuose vesti šventinius renginius.

Apie netikėtus ir tikėtus gyvenimo posūkius, pomėgius ir polinkius – mūsų pokalbis su Tadu Paškevičiumi.

Besimokant Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje tau buvo prognozuojama aktoriaus, renginių vedėjo karjera. Kaip atsitiko, jog pasirinkai politikos mokslus?

Politikos mokslus dažnai renkasi tie, kam viskas gerai sekasi mokykloje ir kurie priklauso gimnazistų tarybai, bet nežino, ką studijuoti. Gimnazistų tarybai nepriklausiau, bet kiti kriterijai atitinka mano istoriją.

Mokydamasis gimnazijoje, norėjau būti daug kuo, aktorius buvo vienas tų variantų. Bet, atsimenu, dvyliktoje klasėje dramos būrelyje gavau pagrindinį vaidmenį – kvaištelėjusio karaliaus, kuriam nepatinka Kalėdos. Vaidmuo man nepatiko, o repetavome negailėdami jėgų. Tada supratau, kad vaidyba neišvengiamai ves prie to, kad teks reguliariai patekti į tokias situacijas.

Kai ankstesniame spektaklyje buvau antraplanis aktorius buvo smagu – važinėji po Kėdainių rajoną, pusę valandos parepetuoji, 5 minutes pavaidini. Bet juk niekas nesvajoja būti antraplaniu.

Nepaisant to, dramos būrelis pas režisierę Genovaitę Gustytę man labai padėjo. Juk mano darbe, prieš pradedant skaityti, irgi reikia įkvėpti, o kad ir kaip banaliai beskambėtų, tai – svarbiausias patarimas dirbant su balsu.

Politikos mokslus pasirinkau atsitiktinai. Klasiokas Marijus Plakys pasakė: ,,Kad jau nežinai, kur studijuoti, gal kaip Edvinas – į tarptautinius santykius?“

Tik kai jau pildžiau stojimo formą supratau, kad programa tai ne tarptautinių santykių, o politikos mokslų. Bet per daug nesimėčiau ir įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (VU TSPMI).

Ar studijos VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pakeitė tavo požiūrį į didžiąją politiką?

Požiūrį pakeitė ir studijos, ir įvykiai. Kai įstojau, 2017 m. gyvenome visiškai kitokiame pasaulyje. Žinoma, dingo kažkiek jaunatviško naivumo, bet neabejotinai jo dar yra per akis.

Dingo noras visur visiems sakyti savo nuomonę. Dingo net pats poreikis turėti nuomonę visais klausimais – dabar neturiu nuomonės klausimais, apie kuriuos maniau turįs nuomonę prieš 4 metus.

Su LR Prezidente Dalia Grybauskaite. (Asmeninio albumo nuotr.)

Kažkam gali pasirodyti, kad mano minėtas tikėjimas stebuklais politikoje yra naivus, bet nesutikčiau su tuo. Tai kaip tik labai šaltas požiūris į politiką – nori mažų pokyčių – dirbk, nori didelių pokyčių – lauk stebuklo.

Europoje pusantrų metų vyksta karas, tai jau trečia paeiliui Putino Rusijos agresija, bet ar kažkas užkūrė karo pramonės mašiną Europoje? Ne.

Visi toliau stumdo neegzistuojančias brigadas. Europos Sąjunga pažadėjo Ukrainai milijoną sviedinių. Įstengsime perduoti tik 300 000.

Mėgstame vos ne leipdami juokais šaipytis iš tarpukario politikų nuolaidžiavimo Hitleriui, bet šiandien matome, kad inercija milžiniška. Tikėkimės stebuklo.

Ar nekilo minčių vykti dirbti į užsienį, juk mainų programoje esi buvęs Kroatijoje?

Tiesa, mainų programoje buvau Zagrebe, Kroatijoje. Užsienyje norėčiau nebent pasistažuoti.

Būtų įdomu pagyventi toje pačioje Ukrainoje, nes neblogai pramokau jų kalbą. Bet žinoma, kai karas pasibaigs.

Minčių visam laikui išvažiuoti į užsienį niekada nebuvo.

Mano karta prisimena 2009 m. didžiąją krizę, bet tada dar buvome per maži, kad suprastume, kaip blogai viskas buvo. Pamenu tik, kaip atėjus į šeštą klasę, iš 30 klasiokų liko 25. Šeštadalis emigravo.

Visi mano mokyklos laikų draugai gyvena Lietuvoje (neskaitant terminuotų kelionių). Galbūt tai lūžis lietuvio sąmonėje, o galbūt mums tiesiog taip susiklostė, kad baigiant universitetą visus grįžti namo privertė pandemija.

Apie kokį darbą svajojai baigus universitetą?

Neįsivaizdavau nieko apčiuopiamo, bet taip pat dėl to nepergyvenau. Tiesa, nė negalėjau pagalvoti, kad mano dirbamas darbas man taip patiks.

2019 m. su kursioku atlikome praktiką Energetikos ministerijoje. Kasryt rengdavomės kostiumus, tris valandas pavaidindavome, kad dirbame, tada eidavome verslo pietų (per vasarą išvaikščiojome visus Vilniaus centro restoranus!), o grįžę skirdavome pusantros valandėles pailsėti, kol pilvas suvirškins maistą, ir dienos pabaigoje vėl įnirtingai apsimesdavome, kad dirbame.

Laimei pavyko rasti kai ką daug įdomesnio, kur darbo imituoti nereikia niekada. Tai yra LRT televizija.

Šiuo metu dar studijuoji magistrantūrą, kokį dalyką?

VU TSPMI pasirinkau Šiuolaikinės politikos studijas. Iš esmės labai panašus dalykas į mano bakalauro studijas. Jau esu finišo tiesiojoje, rašau baigiamąjį darbą.

Grįžkime prie dabartinio tavo darbo. Kodėl LRT televizija, ar pats ieškojai tokio darbo ar gavai pasiūlymą?

Mano patekimo į LRT istorija ne mažiau anekdotiška, nei stojimo į universitetą.

Ketvirtame kurse reikėjo atlikti privalomąją praktiką ir galvojau, kad gal pavyks daryti ką nors su „Eurovizija“. Rašiau daug laiškų LRT, į kuriuos man niekas neatsakė.

Tada parašiau žinutę vienam iš LRT vadovų, kurį turėjau feisbuko drauguose dėl mūsų tinklaraščio apie Euroviziją veiklos.

Pasakė, kad yra viena vieta televizijoje – dirbti su užsienio naujienomis. Iš pradžių net šiek tiek nusivyliau, bet pamaniau, kad nieko geresnio nerasiu ir sutikau.

Atranka iš esmės nebuvo didelė, reikėjo atsiųsti CV ir garso įrašą, kaip skaitau tekstą.

Pamokė reportažų kūrimo pagrindų ir pradėjau kiekvieną dieną eiti į LRT ir rašyti po reportažą. Darbas patiko nuo pirmų dienų ir mane pradėjo kankinti paranoja, kad visi galvoja, jog darau per mažai ir nieko nepasiūlys.

Praėjus dviem mėnesiams pasiūlė pasilikti iki Naujųjų jau pagal autorinę sutartį. Kaip tik tada iš darbo išėjo vienas kolega ir reikėjo kuo nors užpildyti trūkstamą vietą. Ją užėmiau aš.

Tapai LRT užsienio naujienų redaktoriumi, rengi reportažus „Panoramai“, „Savaitei“, laidoms „Labas rytas, Lietuva“ ir „Laba diena, Lietuva“. Tiesiog pavydėtina karjera….

Iš vienos pusės, galima būtų sakyti, kad užsitarnavau vietą sunkiu darbu, nes dabar matau praktikantus, kurie parašo po du reportažus per savaitę. Iš kitos pusės, tai būtų labai jau optimistiškas įvykių vertinimas. Sunkus darbas, žinoma, padėjo, bet didžiąja dalimi man tiesiog pasisekė.

Ar galima teigti, jog dirbi LRT žurnalisto darbą?

Žinoma. Tokį darbą ir dirbu. Suprantama, mūsų pozicija labai specifinė. Dažniausiai žmonės įsivaizduoja žurnalistus, kaip tuos, kurie lekia į įvykio vietą, kalbasi su politikais už uždarų durų. Tokie ir yra dienos reporteriai, kurie daro Lietuvos žinias.

Mes, „užsieniečiai“, daugiausia sėdime toje pačioje vietoje ir kuriame istorijas iš jau esamos informacijos. Suprantama, fiksuoti svarbiausių įvykių LRT žurnalistai vyksta ir įvykio vietą, tada ir priartėjima prie to standartinio žurnalisto įsivaizdavimo.

Buvai vienas pirmųjų žurnalistų, kuris komentavo įvykius Ukrainoje, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. Tada visi sulaikę kvėpavimą klausydavom naujausių ir bet kokių žinių apie karo veiksmus Ukrainoje. Ar buvo sudėtinga apie tai kalbėti?

Nenorėčiau prisiimti per didelių nuopelnų. Manau, pirmos dienos ir savaitės buvo didelis šokas absoliučiai visiems ir visos naujienos tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo susijusius su karu Ukrainoje, tad iš esmės visi žurnalistai su ta tema dirbo.

Man asmeniškai buvo labai sunku. Psichologiškai buvau tam visiškai nepasiruošęs. Bet turbūt tam pasiruošę galėjo būti tik tie, kas pamena kitus panašius įvykius. Paskutinis iš jų turbūt Rugsėjo 11-oji Niujorke (JAV). Man tada buvo tik treji.

Už tai, kai spalio 7 d. prasidėjo barbariška „Hamas“ grupuotės ataka prieš Izraelį, aš tikrai buvau vienas pirmųjų žurnalistų, kurie dirbo su šiomis naujienomis, o mūsų televizijoje – ir pirmasis. Turint vasario 24-osios patirties tai buvo gerokai lengviau ir todėl viskas praėjo labai sklandžiai.

Ar šiandien pasikeitė ir kaip pasikeitė pranešimų apie karą Ukrainoje turinys, požiūris?

Jis pasikeitė kardinaliai, nes pats karas pasikeitė. Juk invazijos pradžia buvo manevrinis karas.

Ukrainiečiai savo telefonais filmavo jų gatvėmis judančius okupantų tankus. Niekas nebuvo užtikrintas, kad Ukrainos valstybė atlaikys agresiją, tad rizika buvo labai aukšta.

Dabar jau nenufilmuosi fronte judančių sunkiosios technikos kolonų. Kovos persikėlė į apkasus, o Ukrainos kariuomenės vadas pripažino, kad karas aklavietėje. Tai reiškia, kad nei patikimos vaizdinės medžiagos, nei naujienų iš fronto nėra daug.

Kaip Remarko knygos pavadinime – vyksta „mėsmalė“, žūsta sveiki ukrainiečių vyrai ir moterys, o naujienų jokių.

Didelės grėsmės Ukrainos valstybei nebeliko, niekas neabejoja, kad ji išgyvens, bet klausimas, kokia?

Optimizmo, kad pavyks atgauti Rusijos neteisėtai užgrobtas teritorijas vis mažiau, o strateginės nežinios – tik daugiau. Apie tai ir sukasi visos dabartinės karo Ukrainoje naujienos – niekas nežino, kaip viskas bus, bet greičiausiai nebus labai gerai ir tai nieko nedžiugina.

Ar teko pačiam būti karo niokojamoje Ukrainoje?

Neteko.

Atskleisk prašau, LRT virtuvės užkulisius? Kokia darbo specifika, kurios nemato žiūrovas?

Turime labai daug skirtingų laidų, tad turime daug skirtingų pamainų. Pati pagrindinė pamaina – dienos žinios atrodo maždaug taip: keliuosi 8:00 val. Ruošdamasis į darbą klausau įvairių žinių laidų.

10:00 būnu darbo vietoje ir susiplanuoju, ką paruošiu 14-tos valandos žinioms. Per jas dažniausiai rodomas vienas mano reportažas kartu su dar 2-3 tekstiniais pranešimais, kuriuos perskaito vedėjas.

18:30 val. „Svarbiai valandai“ įprasta paruošti antrą reportažą, kurie abu rodomi „Panoramoje“.

Suprantama, kiekvienose žiniose tenka naujinti net ir jau parašytus reportažus, nes informacija keičiasi.

Darbą baigiu sulig „Panoramos“ pabaiga – 21:30.

Skamba ir yra labai sunku, bet esame aštuoniese, tad vidutiniškai šią pamainą turime kartą per savaitę. Kitose pamainose ruošiame siužetus kitoms laidoms.

Patvirtink, jog nebūtina būti toje vietoje, šalyje, iš kurios praneši naujienas?

Jeigu bandysiu tai patvirtinti, atrodys, kaip pasiteisinimas. Manau, kad natūralu, jog jokia žiniasklaidos priemonė iš tokios mažos šalies, kaip Lietuvos, negali turėti korespondentų visuose pasaulio taškuose.

Tenka dirbti su tais ištekliais, kuriuos turime ir kurie nėra blogi. LRT turi korespondentus Vašingtone ir Briuselyje, reguliariai vyksta į Ukrainą. Taip pat turime prieigą prie didžiausio skaičiaus užsienio naujienų agentūrų Lietuvoje. Vadinasi, didžiausi šansai išvysti visą svarbiausią informaciją – mūsų televizijos žiniose.

Bet yra reporterių, dirbančių tiesiogiai karštuose taškuose. Ar norėtum tokiu būti?

Ne. Niekada neturėjau didelio adrenalino poreikio. Iš mūsų skyrelio į Ukrainą vyksta Augustinas Šulija ir jam tai puikiai sekasi. Jis, besimokydamas magistrą, studijavo žurnalistiką, aš – politikos mokslus. Gal tai viską ir paaiškina (juokiasi).

Šalia fakto ar įvykio, pateiki ir komentarą. Manau komentuoti, savo nuomonę pagrįstai dėstyti gali tik labai tą įvykį ar dalyką išmanantis žmogus. Iš kur gauni informacijos apie tai?

Skaitau, domiuosi, tariuosi su kolegomis. Nėra kokio nors pasaulio registro, kuriame būtų surašyta, kas geri ekspertai, o kas blogi.

Koks užsienio politikas tau labiausiai imponuoja, su kuriuo norėtum susitikti ir pasikalbėti?

Mano draugai neleis sumeluoti, kad Volodymyru Zelenskiu žavėjausi dar iki didelio masto invazijos. Laimei ar nelaimei, mano nuomonė dabar labai paplito, bet vien dėl to jos neišsižadėčiau.

Turbūt ilgainiui jo populiarumą ištiks krizę, kaip ir dažnai būna su tokiomis asmenybėmis (kad ir tas pats Vytautas Landsbergis ar Lechas Valensa). Zelenskio daromos klaidos matyti jau dabar, bet sykį jis jau sukūrė stebuklą, tikėkimės sukurs ir antrą. Galbūt čia pasireiškia tas mano jaunatviškas naivumas.

O Lietuvos politiniai įvykiai tavęs nedomina?

Domina, bet tuo pat metu jaučiu trūkumą žmonių, kurie gerai išmanytų Lietuvos politiką ir apie ją pasakotų. Dėl klausimų, kurių neišmanau, sudėtinga susidaryti nuomonę vien iš to, ką sako pozicija ir opozicija.

O kai neturi pasakyti ką nors protingo, tada lieka sakyti „žiūrėkite, Gražulis Seime strakalioja“ ir būsi teisus, bet iš esmės neišgirsi ir nieko naujo – 20 metų jis strakalioja.

Gali skambėti, kad kalbu labai aukštai iškėlęs galvą, bet yra visiškai priešingai – rašant apie tarptautinius įvykius, bepigu skaityti geriausius pasaulio analitikus ir jais remtis, rašydamas ar domėdamasis Lietuvos politika, tokios prabangos neturi.

Kas per tavo dar nedidelę darbo patirtį jau yra labai sukrėtę, nustebinę? (kalbu apie užsienio naujienas)

Be jau minėtų įvykių dar labai įstrigo, kai mirė JK karalienė Elžbieta II. Jautėsi, kad tai didelis įvykis. Be to, tai pranešta tą pačią akimirką, kai prasidėjo „Panorama“.

Studijoje užstrigo sufleris. Bet, pristatydamas reportažą apie karalienės gyvenimą, Marijus Žiedas parodė neįtikimą profesionalumą – gal minutės trukmės tekstą perskaitė iš atminties. Žiūrint nė nepagalvotum, kad studijoje įvyko toks trikdis.

Kitas įsiminęs įvykis, kai dirbant „Labo ryto“ žinioms pasirodė naujienos apie „Wagner“ vadeivos Jevgenijaus Prigožino mirtį. Teko sėdėti iki trijų nakties, bet reportažą rašiau net pasičepsėdamas.

Tik žinoma, nors ir smagu, kai užsibaigia padugnė ir karo nusikaltėlis, yra ir kita monetos pusė – jo mirtis tai Putino pergalė.

Pakalbėkime apie kitą tavo nemažesnį nei politika susidomėjimo objektą – dainų konkursą ,,Eurovizija“. Vargu, ar tikriems „Eurovizijos“ gerbėjams dar reikia pasakoti, kas per tinklaraštis yra „Dūzė Pua“, jame ir šmaikščiai, ir rimtai apžvelgiamos konkurso aktualijos. Tinklaraštį „Dūzė Pua“ 2018-ųjų vasario 17 d. sukūrė keturi VU TSMPI studentai. Vienas iš jų – Tadas Paškevičius. Kaip kilo mintis tai sukurti?

Iki studijų nebuvau gyvai sutikęs tokių prisiekusių „Eurovizijos“ gerbėjų kaip aš. Įstojęs į TSPMI supratau, kad tokių mūsų fakultete labai daug.

Tuomet Lietuvoje buvo populiarūs net keletas panašaus pobūdžio tinklaraščių apie krepšinį ir futbolą, publikuojamų feisbuke. Man šovė mintis, kad galbūt aš ir dar trys draugai iš universiteto galėtume padaryti tą patį su „Eurovizija“.

Beje, nurodėtė įkūrimo datą – ji atskleidžia, kad užmanymas gimė ypatingą datą. Minint Lietuvos Respublikos šimtmetį su didele kompanija važiavome į Trakus su tikslu bent dešimtkart apeiti pilį.

Idėją apie tinklaraštį pasiūliau bendrakeleiviui Justinui Kuliui, kurį dabar dažniau išgirsite komentuojantį ne „Euroviziją“, o kariuomenę ir gynybą. Kitą dieną tinklaraštis išvydo pasaulį.

Kodėl toks pavadinimas?

„Dūzė Pua“ – tai sukarikatūrintas ir sulietuvintas termino „Douze Points“ variantas. Jis reiškia „12 balų“ – aukščiausią įvertinimą „Eurovizijoje“ prancūzų kalba.

Kuo tave žavi ,,Eurovizijos“ konkursas? Gal klystu, bet manau, kad jaunimo tarpe šis konkursas nėra itin garbinamas?

Manau, klystate. Mano aplinkoje „Euroviziją“ žiūri beveik visi. Greičiausiai, visų aplinkoje žiūri visi, tik ne visi visiems drįsta prisipažinti. O prisipažinti kalbant su manimi lengva – juk vis tiek aš liksiu tas didesnis beprotis!

„Eurovizija“ žavi savo išskirtinumu. Joje susipina ir labai įvairi muzika (o mano muzikinį skonį turbūt ir galima geriausiai apibūdinti kaip „įvairų“), ir sportinis azartas, ir įvairūs politiniai veiksniai. Trys dalykai, kurie mane domina.

Ar tiesa, jog nesuklysdamas galėtum mintinai išvardinti visus ,,Eurovizijos“ nugalėtojus bei kuriais metais jie laimėjo? Galbūt galėtum padainuoti ir jų dainas?

Tai tiesa tik iš dalies. Nuo 1980-tųjų neturėčiau didelių problemų įvardinti nugalėtojus ir paniūniuoti ar net padainuoti jų dainas. Einant giliau būtų sudėtinga.

Kadaise turėjau norą būtinai viską žinoti, bet ilgainiui supranti, kad tai, ką tau reikia žinoti, tu atsimeni be priverstinio „kalimo“.

Norint apžvelgti šių dienų „Euroviziją“, nereikia žinoti, kas ją laimėjo 1958-ais ar 1963-iais metais. Daug pravarčiau prisiminti visas kokios nors Moldovos ar Estijos dainas per paskutinius 20-šimt metų. Šituo daugiau mažiau galiu pasigirti. Mano atmintis institucinė, o ne enciklopedinė. Ką reikia atsiminti, atsimenu, vadinasi, atsimenu daug.

Ar tiesa, jog dalyvauji ,,Eurovizinėse“ viktorinose, tavo prognozės apie laimėtojų dešimtuką beveik pataiko į ,,dešimtuką“. Berods, pernai atspėjai 8 dalyvius, patekusius į nugalėtojų dešimtuką, ar yra buvę, jog atspėjai 100 proc.?

Atspėti 100 proc. yra tekę. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad 8 iš 10 nėra įspūdingas rezultatas. Apskritai, spėlioti, kas pateks į finalą nėra taip jau paprasta. Dažniausiai 7-8 dainos būna aiškios visiems, o likusias dvi vietas skiria keli taškai. 2019 m. Lietuva į finalą nepateko, nes keletas kitų šalių komisijos narių vertinimus surašė atvirkštine tvarka. Kaip tai nuspėti?

Beje, politikos ,,Eurovizijoje“ irgi galime rasti?

Žinoma. Politikos galima rasti visur mūsų gyvenimuose, o kai tai persikelia į valstybių lygį, viskas tik dar labiau paaštrėja.

Pamenu, 2022 m. vienoje televizijos laidoje sulaukiau klausimo, ar Turino „Eurovizijoje“ ne per mažai dėmesio skiriama Rusijos karui prieš Ukrainą. Ką tai parodo? Kad organizatoriai bandė išlaikyti oficialią liniją, jog „Eurovizija“ nepolitinis konkursas“. Bet, kai žemyne vyksta karas, nuspręsti apie jį nekalbėti irgi yra politinis sprendimas.

Ar turi vieną ,,Eurovizijos“ favoritą, o jis gali būti nebūtinai nugalėtojas?

Tie favoritai keičiasi kas keletą metų. Kažkada buvo Francesco Gabbani „Occidentali’s karma“ (Italija, 2017 m.), vėliau „The Roop“ su „On Fire“ ir „Discoteque“ (Lietuva 2020 ir 2021 m.), o dabar šių metų suomis Kaarija ir „Cha Cha Cha“. Po poros metų neabejotinai turėsiu naują favoritą.

Ar tavo prognozėse kada nors galima ir Lietuvos pergalė ,,Eurovizijoje“?

Žinoma, kad galima. Kartais laimi šalys, kurių niekas niekada nemyli, bet jose gimsta tiesiog pati ta daina.

Portugalija dešimtmečius voliodavosi turnyrinės lentelės dugne, turi tik vieną kaimynę, bet 2017 m. Salvadoras Sobralis laimėjo be didesnio vargo su daina, kuriai sukurti nereikėjo milžiniškos muzikinės industrijos kaip Švedijoje.

Lietuva metai iš metų neblogai pasirodo žiūrovų balsavime. Jame į dešimtuką patekome 2016, 2018 ir 2021 m., o pernai likome vienuolikti.

Su komisijomis sekasi sunkiau – šiemet buvo savotiška išimtis, nes būtent žiuri patempė Moniką Linkytę aukštyn.

Tiesa, už prastesnių komisijos vertinimų slypi ir tam tikros struktūrinės problemos – pastarojo dešimtmečio analizė rodo, kad komisijos teikia pirmenybę senajai Vakarų Europai.

Nuo 2009 m. iš buvusių Rytų vienintelė Šiaurės Makedonija 2019 m. laimėjo žiuri simpatijas.

Su komisijomis vargsta net Ukraina, kuri nuo pat debiuto 2004 m. yra tarsi Brazilija futbole.

Tad Lietuvai reikėtų ko nors labai originalaus ir savito, kad įveiktų ir šiuos struktūrinius iššūkius, ir šalis su didžiulėmis muzikos industrijomis.

Ar svajoji kada nuvykti į ,,Eurovizijos“ konkursą ir jį pamatyti gyvai? O gal jau esi buvęs?

Kaip bebūtų keista, nesu. Žinoma, svajoju ten nuvykti, bet tikrai ne kitąmet. Su draugais norėjome važiuoti į Suomiją ir labai supykom, kai vėl laimėjo Švedija, tad Malmę boikotuosime! (juokiasi).

Neretai aktorius ir politikas yra labai panašūs, kas tarp jų tavo nuomone gali būti bendro gerąja prasme?

Mes, žurnalistai, labai mėgstame naudoti žodį „populizmas“, kaip savotišką keiksmažodį ir labai vienprasmiškai. Populistas mūsų darbe iš esmės yra pakaitalas žodžiui „melagis“.

Todėl jis naudojamas tokiems veikėjams kaip Donaldas Trumpas ar Viktoras Orbanas, kurie iš vienos pusės, žada didžius dalykus, iš kitos pusės, visa jų veikla sukasi apie institucijų naikinimą.

Kitaip tariant, jie žada, kad valstybė nustos kištis į ne savo reikalus, bet ji kaip tik pradeda tai daryti.

Po Trumpo pakurstyto Kapitolijaus šturmo 2021 m. būdamas amerikiečiu, nebesi užtikrintas, ar tai teisė nepajudinama.

Orbanas žadėjo apsaugoti šeimą, bet privedė prie visiško absurdo. Neseniai Budapešte uždrausta pasaulinio lygio parodoje apsilankyti nepilnamečiams, nes joje buvo nuotraukų apie LGBT bendruomenę Filipinuose. Tai juk absurdas. Toje pačioje Šviesiojoje gimnazijoje atvirai kalbėdavomės tokiomis temomis ir nuo to visi netapome gėjais.

Tačiau yra ir kitoks populizmas. Pozityvusis. Kai politikas pradeda kalbėti apie tai, ko nėra, bet savo išskirtiniais gebėjimais priverčia patikėti ateities vizija ir taip padaro ją įmanoma.

„Sąjūdžio“ pradžioje kalbėti apie nepriklausomybę atrodė beprotiška, bet tik dėl ryžtingos Vytauto Landsbergio figūros atgavome valstybingumą – kitaip dar ir dabar gyventume su „ekonominiu savarankiškumu“ Maskvos glėbyje.

Jei ne Volodymyro Zelenskio ugningos kalbos ir drąsa rizikuoti gyvybe, Kyjivas būtų kritęs, jei ne per tris dienas, tai per tris savaites.

Politika – tai toks reiškinys, kuriame galimi stebuklai, o kuriant stebuklus reikia tų išskirtinių gebėjimų, kurie didele prasme yra aktoriniai. Aktoriams juk irgi reikia įtikinti patikėti tuo, ko nėra.

Neatsitiktinai du mano paminėti pavyzdžiai (V. Zelenskis ir V. Landsbergis) yra meno aplinkos žmonės.

Retsykiais sugrįžti į Kėdainius. Berods vedei tą Kėdainių miesto šventę, kuomet pristatei Lietuvos ,,Eurovizijos“ laimėtoją, bet į tarptautinį konkursą dėl pandemijos taip ir neišvykusį, ,,The Roop“ atlikėją Vaidotą Valiukevičių. Tuomet jį labai taikliai pristatei ir užvedei publiką, kad palaikytų.

Nepamenu, kaip pristatyčiau, bet taip, 2020-tai metais vedžiau šį koncertą ir jame dalyvavo „The Roop“. „Eurovizinė“ manija buvo taip užsisukus, kad sutikau renginį pravesti už kavos čekį. Jis buvo vienkartinio puodelio formos, tad plaudamas automobilį, tėtis nepasikuklino jo išmesti. Bet vis tiek buvo smagu susitikti ,,The Roop“, pabendrauti ir nusifotografuoti.

Teko vesti dar ne vieną renginį Kėdainiuose, kad ir šiemet Kovo 11-ajai skirtą renginį. Puikiai jautiesi scenoje, moki improvizuoti. Ar ateityje nežadi labiau pasireikšti šioje srityje?

Konkrečių planų nėra. Ambicijų šioje srityje irgi neturiu. O jei kas išeis, tai tegu išeina. Dabartinio darbo irgi visiškai neplanavau.

Esi ir futbolo fanas. Su draugu vedi futbolo protmūšius? Papasakok apie tai plačiau?

Apie futbolo protmūšius sužinojau dar mokykloje. Juos Vilniuje vesdavo Paulius Ambrazevičius. Pirmąkart sužaisti pavyko tik 2020 m. ir mums puikiai sekėsi, kai tik susirinkdavo visa komanda, būdavome tarp lyderių. Po to sezono Paulius nusprendė projektą baigti. Su kolega Luku Gyliu metus svarstėme imtis iniciatyvos, bet vis aptingdavome. Pradėjome šiemet ir sekasi labai smagiai.

Esi dalyvavęs ne vienoje LRT viktorinoje: ,,Kas ir kodėl?“, ,,Auksinis protas?“, ,,Tūkstantmečio vaikai“. Kaip sekėsi?

Esu dalyvavęs visuose LRT žaidimuose, bet dar iki tada, kai ten įsidarbinau.

„Auksiniame prote“ iškritau pirmame žaidime, trečiame etape, kur reikia į dvi kategorijas išrūšiuoti 20 dalykų. „Kas ir kodėl“ žaidžiau gal keturis kartus ir bendrai paėmus sekėsi vidutiniškai. Sėkmingiausias pasirodymas buvo „Tūkstantmečio vaikuose“, kai būdamas dvyliktoku laimėjau viso sezono žaidimą ir nugalėtojo statulėlę.

Ne kiekvienas 25-erių metų jaunuolis gali pasigirti tokiu žinių bagažu. Kaip tau sekasi to pasiekti? Ar turi fenomenalią atmintį, esi smalsus, žingeidus ar pan.?

Kuo daugiau sužinai, tuo atrodo, kad yra dar daugiau žmonių, kurie žino daugiau už tave.

Kažkada buvau genamas smalsumo, vėlyvoje paauglystėje panorau žinoti kuo daugiau, kad galėčiau varžytis įvairiose viktorinose.

Dabar nebeliko noro įrodyti, kad esu geriausias ar dar koks „-iausias“. Iš vienos pusės, tiesiog supranti savo galimybes, iš kitos pusės, pradedi abejoti to prasme.

Vis dar žaidžiu protmūšius ir juose pasivaržyti man patinka, bet jiems nereikia kaip nors papildomai ruoštis.

Palyginčiau taip: viktorinos ir aklo žinojimo žaidimai – tai, kaip sprintas, protmūšiai – labiau kaip futbolas.

Sprintas – mažai, kam įdomus. Ar kas nors žinote, greičiausią šiandienos pasaulio bėgiką ir bėgikę? Tačiau visi žino, kas geriausias futbolininkas ar krepšininkas, nes tai daugiau nei tik sportas, bet ir savotiškas meno, mąstymo ir atletiškumo mišinys.

Tas pats ir protmūšiai – ten turi derinti originalumą, žinias ir mąstymą. Malonumą teikia ne rezultatas, o gebėjimas „perlaužti“ atrodo neįveikiamą klausimą.

Žinau, kad dar būdamas vaikas, kai tavo bendraamžiai lakstydavo po kiemą, tu sudėdavai namuose ir skaitydavai (gal studijuodavai) enciklopedijas, pasaulio žemėlapius ar tiesiog skaitydavai knygas? Iš kur ta motyvacija? Ar versdavo namiškiai?

Teisingai žinot. Niekas neversdavo, tiesiog nelabai buvo pasirinkimo – mano name daugiau negyveno vaikų. Tik gerokai vyresnė mergaitė Milda. Tai kol dar ji pati buvo vaikas, draugaudavome, o kai tapo paauglė, tai jai jau buvo „ne iki“ mažvaikių. (juokiasi)

Tai ir tekdavo sėdėti namie. Močiutė sakydavo: „namisėda“, „eik grynu oru pakvėpuoti“.

Namie ne tik skaitydavau, bet, kaimynai neleis sumeluoti, pasijausdavau ir tikru sportininku.

Mama dažnai sakydavo: „tai eik į stadioną“. Bet tai kam tas stadionas, kai kambary tarp spintos ir lovos – metras. Tai ir kamuolį smūgiuoti įdomu, nes gali pataikyti, gali nepataikyti.

O kas „Aušros“ mokyklos stadione dešimtmečiui? Vartai už tave dešimt kartų didesni – spirsi iš vienuolikos metrų, lengvai pataikysi, bet kamuolio pasiimti reiks lėkti penkiskart toliau. Spirsi iš 30 metrų, nepataikysi, o bėgti kamuolio teks dar toliau. Tai patogiau būdavo namie „sportuoti“.

Panašios naujienos