Karas pakeitė ir švenčių tradicijas

Šiandien karo pabėgėlė iš Ukrainos odontologė Hanna Ishchenko sako besidžiaugianti kiekviena savo diena, o Kėdainius – jau sapnuojanti.

Artėjant didžiosioms metų šventėms, po eilinės darbo dienos su Hanna susitikome vienoje Kėdainių
senamiesčio kavinių pasikalbėti apie tai, kaip ji gyvena šiandien, ar jau tvirčiau nei prieš metus
jaučiasi savo darbe, ar jau spėjo pamilti Kėdainius bei kaip švęsianti Kalėdas ir Naujuosius metus.

Hanna kiek daugiau nei prieš metus, praėjusių metų lapkritį, pradėjo darbą VšĮ Kėdainių PSPC Odontologijos skyriuje. Gydytoja odontologė iki pat pirmos karo Ukrainoje dienos dirbo Mariupolyje. privačiame gydytojo odontologo kabinete. Pasitraukusi iš karo niokojamos gimtinės, ji atsidūrė Vilniuje, o iš ten buvo nukreipta vykti į Kėdainius.

Ji svajojo rasti darbą pagal savo profesiją. Po pusmečio jos svajonė išsipildė.

Pakalbėkime apie ateinančias šventes, kaip švęsite Kalėdas?

Anksčiau pas mus Ukrainoje Kalėdos buvo švenčiamos sausio 7 d., bet situacijai pasikeitus, labiau
švenčiame kartu su jumis ir su viso pasaulio katalikais – gruodžio 25-ąją.

Bet pas mus Kalėdos ne tokios kaip pas jus puošnios ir ištaigingos, mes labiau švenčiame Naujuosius metus. Seni Naujieji metai būdavo švenčiami iš sausio 13-osios į 14-ąją, bet dabar Naujuosius metus švenčiame kartu su jumis, kaip ir visa Europa.

Kiekviename Mariupolio mikrorajone būdavo puošiama sava eglutė, netgi varžydavosi, kuri eglutė
gražiausia. O vasaromis, varžydavosi, kas kiek kokių gėlių gazonų daugiau ir gražesnių pasodins.

Pernai per visas šventes buvau viena, tiesiog per telefoną ,,švenčiau“ su vyru.

O šiais metais Kalėdas irgi švęsiu viena, nes vyras bus reise. Vėl kalbėsime telefonu su vyru, su
sūnumi. O kur būsiu per Naujuosius, dar nežinau. Gal namuose, gal svečiuose.

Ko palinkėtumėt švenčių proga savo tautiečiams ir mums, gyvenantiems Lietuvoje?

Linkiu svarbiausio – taikos savo broliams Ukrainoje ir taikos Lietuvoje. Būkite visi sveiki ir
laimingi!

Kaip, palyginus su pirmosiomis darbo dienomis, jaučiatės šiandien?

Kaip jau sakiau, pirmosiomis dienomis labai jaudinausi. Man pats sunkiausias dalykas buvo
parašyti lietuviškai. Ir iš viso dėl kalbos buvo didelis stresas. Šiandien dar toli gražu ne viską
suprantu.

Skyriaus vedėja Agnė kalba lėtai ir aiškiai, aš ją galiu suprasti. O kai kolegės tarpusavyje kalbasi greitai ir man nori kažką pasakyti, tada nesuprantu. Ir aš kalbėti bandau lietuviškai. Odontologo padėjėjos Asta ir Dalia labai man padeda. Pradžioje galėjau kalbėti lietuviškai bet kaip, o dabar jau jos žodžių galūnes taiso.

Man labai būna malonu, kai atėję pacientai pasako: ,,Slava Ukraine!” Tuomet iš karto nusišypsau,
net ir po medicinine kauke.

Suprantu, kad jums nelengva prisiminti tą laiką, kuomet jūs atsidūrėte Lietuvoje, bet vis tik?

Kai paėjusių metų gegužę atvykau į Vilnių, Raudonojo kryžiaus savanoriai man pasiūlė vykti į Kėdainius. Man buvo tas pats kur vykti, svarbu, kad būtų saugu. Jei į Kėdainius, tai į Kėdainius.

Laimingo atsitiktinumo dėka vasario 14 d. vyras su sūnumi, dirbantys transporto ir logistikos kompanijoje ,,Girteka“, kaip tolimųjų reisų vairuotojai buvo išsiųsti į Norvegiją. Prasidėjus karui žinojau, kad jie ten saugūs. O aš Mariupolyje privačiame gydytojo odontologo kabinete dirbau iki pat pirmos karo dienos. 

O atsidūrusi Kėdainiuose, apie ką pirmiausia galvojote?

Sutrikę, žinoma, buvome visi. Labai buvo gera čia atvykus, kad visur tylu, ramu, gražu. Mano sūnus anksčiau buvo kurį laiką gyvenęs Lietuvoje, yra sakęs, kad Lietuva labai gražus kraštas.

Apsigyvenusi man suteiktame bute Smilgos g., pirmiausia galvojau, kaip norėčiau dirbti pagal savo specialybę. Bet norint dirbti, supratau, reikėjo bent kiek pramokti lietuvių kalbą.

Vasarą Užimtumo tarnybos siuntimu Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre (SJMC) su kitais ukrainiečiais lankiau lietuvių kalbos kursus.

Baigusi kursus supratau, kad aš privalau bet kur įsidarbinti. Išsirinkau pirmąjį pasitaikiusi skelbimą, siūlantį darbą. Ir tai buvo ,,Rivona“. Ten nuvykus, man iš karto davė darbą šaldytuvuose, po to mane pervedė į lengvesnį darbą. Man ten savotiškai patiko, buvo labai draugiška ir geranoriška aplinka, visi man labai padėjo.

Bet vis svajojote apie odontologo darbą?

Gydytoju odontologu aš norėjau dirbti nuo gimimo ir noriu ja dirbti iki šiol. Jau turėjau 32- jų metų darbo stažą. Todėl, kad aš labai myliu savo darbą. Mano darbas man – nedarbas, aš labai laiminga dirbdama, nes į darbą einu kaip į šventę.

Man labai pasisekė, kad pateikusi dokumentus VšĮ Kėdainių PSPC gydytojų konsultacinei komisijai gydytojo odontologo licenzijai gauti, jog galėčiau dirbti Lietuvoje, ją gavau. Kadangi Ukrainoje tokių licenzijų medikams nėra. Kai nuėjau į komisiją, manęs paklausė: ,,Ar jūs ateisite pas mus dirbti?“. Aš atsakiau: ,,Ne, aš neateisiu, aš atbėgsiu“.

Kaip atsimenate savo pirmąją darbo dieną Odontologijos skyriuje?

Tuomet kolektyvas ir ypač skyriaus vedėja dirbusi Rūta Lavrukėnienė mane sutiko labai šiltai. Aš jau lapkričio pradžioje ėjau į darbą, bet dirbti dar negalėjau, nes vis laukdavau patvirtinančios licenzijos. Tiesiog susipažinau, pratinausi prie darbo aplinkos, kabineto, kėdės.

Visi klausdavo, kaip su lietuvių kalba, o aš juokais atsakydavau: ,,Man su pacientais kalbėti nereikia, jie išsižioja ir man viskas aišku, svarbiausia, kad jie išsižiotų.“

Gal prisimenate pirmąjį savo pacientą?

Žinau, kad jis buvo lietuvis, ne ukrainietis, bet absoliučiai daugiau nieko neprisimenu. Atsimenu tik tiek, kai atėjau į darbą jau kaip gydytoja odontologė, vedėja Rūta į mane pažiūrėjo ir paklausė: ,,Turbūt visą naktį nemiegojot?“.

Kaip sekėsi darbas?

Man buvo visai nesvarbu, kaip atrodė kabinetas, kad kažkur trūksta remonto. Čia – puikios sąlygos gydytojui, puiki dantų gydymo įranga, čia viskas yra, ko reikia kokybiškam dantų gydymui.

Gydytojo odontologo instrumentai visur vienodi, nes ir Ukrainoje aš dirbau su identiškomis medžiagomis. Nieko naujo ir neįprasto man čia nebuvo, net adaptacijos laikotarpio nereikėjo.

O kas buvo sunkiausia?

Rašyti kompiuteriu lietuviškai. Man pirmą kartą parodė, o paskui rašiau atsiminusi į kurią vietą ką rašyti, iš atminties. Na, aišku, aš supratau, ką rašiau. Ir į kompiuterį, ir į ambulatorinę paciento kortelę – visur rašiau lietuvių kalba.

Vedėja liepė padėjėjoms prižiūrėti, ar aš gerai rašau, bet tada buvo tik gramatinės klaidų – nesuderintos žodžių galūnės. Rašiau, naudodama  vertėją iš rusų kalbos į lietuvių.

Susitvarkyti su medicinine dokumentacija labai man padėjo tame pačiame kabinete dirbanti, vėliau Odontologijos skyriaus vedėja tapusi Agnė Ragožienė. Nuo pirmos mano darbo dienos ji mane mokė kaip rašyti siuntimus, vaistų receptus.

Ar daug ukrainiečių ateidavo pas jus gydytis dantis?

Ateidavo daug ir dabar ateina. Pradžioje daugiausiai ukrainiečiai ir ateidavo. Ir man gerai buvo, ir jiems, todėl, kad jie lengviau gali papasakoti savo problemas. Be to, dar kas labai svarbu buvo, mes visada su jais pasikalbėdavom apie gyvenimą, iš kur jie atvykę, kiekvienas pasakodavo savo istoriją.

Būna, kad atėję pacientai iš principo nekalba su manimi rusiškai. Ir aš juos suprantu. Tik kartą, išeidama pacientė paklausė rusiškai, kaip jai patekti pas mane kitą kartą.

Bet kalba juk nekalta, kad susiklostė tokia situacija. Pastebiu, kad jaunimas iš viso nemoka rusiškai kalbėti. Iš kitos gi pusės, nesuprantu tų žmonių, kurie išgyvenę Lietuvoje po keliolika ar keliasdešimt metų, nekalba lietuviškai. Tai paprasčiausiai nepadoru.

Mano nuomone, jeigu gyveni toje šalyje, turi gerbti tą šalį ir mokėti tos šalies kalbą.

Ar skiriasi lietuvių ir ukrainiečių dantų būklė?

Pas mane buvo atėjusi moteris, kurios net močiute negalėtum pavadinti, bet jai 86 metai ir ji beveik su visais savais dantimis. Ir tokių žmonių ne vienas. Mano tėtis pamenu gerdavo arbatą su 7 šaukšteliais cukraus. Ir nieko.

Svarbu, dantų priežiūra pavalgius. Ir vaikams apsilankantiems pas mane tą patį sakau, kad dantų problemos kyla dėl netinkamai prižiūrimų dantų.

Paprastai, dėl burnos higienos, kas antrą pacientą nusiunčiu pas burnos higienistą. Mūsų skyriuje profesionaliai dirba abi burnos higienistės Vilma ir Inga.

Labai geras dalykas Lietuvoje veikianti programa – nuo 6 iki 14 metų krūminių dantų silantavimo procedūra, kuri atliekama nemokamai. Tai iš tiesų patikima apsauga vaikų dantims. 

Kai kalbėjomės su jumis pirmomis darbo dienomis, pasakojot ir rodėt, kad jūsų darbo kabinetas Mariupolyje subombarduotas. Ar jis toks ir šiandien?

Gydytoja odontologe privačiame gydytojo odontologo kabinete Mariupolyje dirbau iki praėjusių metų vasario 23 d., iki pat pirmos karo Ukrainoje dienos. Vėliau to kabineto, kuriame dirbome trise, savininkė atsiuntė nufilmuotus ir nufotografuotus kadrus, kas iš jo beliko. Daug kas buvo sugriauta. Vaizdas atrodė tikra ta žodžio prasme – kaip po karo.

Žinau, kad savininkė buvo išvykusi iš Ukrainos. Neatmetu galimybės, kad tas kabinetas suremontuotas ir jis tebeveikia, tik jame dirba nekviesti ,,svečiai.“

Ar išliko jūsų namai Mariupolyje?

Mūsų penkių aukštų daugiabutis Mariupolyje, kuriame aš gyvenau, liko nesubombarduotas. Gal kažkiek kliuvo stogui, bet jį suremontavo. Ir žinot kodėl? Todėl, kad mūsų name gyveno Donecko Liaudies Respublikos kariai. Tai kaip rusai sprogdins savus?

Donecko Liaudies Respublika gauna humanitarinę ir karinę pagalbą iš Rusijos Federacijos. DLR priklauso Novorusios federacijai. Ukraina šią respublika laiko teroristine.

Kaip jūs gyvenate Kėdainiuose, kokia jūsų buitis?

Gyvenu vieno kambario bute Smilgos g., kurį iš šeimininkų nuomoja rajono savivaldybė. Vietos pakankamai. Kai grįžta vyras, išsitenkame ir dviese.

Su šeimininkais palaikome draugišką ryšį. Vasarą buvome pas juos svečiuose kaime.

Kai būnu viena, pati sau mažai ką gaminu. Bet, kai iš reiso trumpoms atostogoms grįžta vyras, jis virtuvėje šeimininkauja – labai skaniai viską gamina.  Per tą laiką, kai jis būna namuose, aš net svorio priaugu (juokiasi).  

Kaip jūsų sūnus, kur jis gyvena?

Jis kaip karo pabėgelis su drauge, taip pat iš Ukrainos, įsikūrė Vokietijoje ir jau mėnuo kaip augina dukrelę. Netolimoje ateityje planuoja susituokti. Vasarį planuoju išeiti atostogų ir žadu vykti į Vokietiją pas sūnų.

Palaikote ryšį su anūke, kuri liko Ukrainoje, dabar ji jau berods pirmokė?

Taip, tai mano širdies skausmas, ji su mama liko Ukrainoje. Tai sūnaus dukrelė iš pirmosios santuokos. Su anūke dažnai pasikalbame, jai 7 metai. Nuo rugsėjo ji lanko pirmąją klasę.

Jei turėtumėt galimybę, ar norėtumėte šiandien nuvykti į Ukrainą?

Aš žinau, kad ten niekada nebevyksiu. Norėčiau tik pas anūkę nuvykti, su ja pasimatyti. Jeigu karas kada nors baigsis, į Mariupolį aš niekada gyvenime nebegrįšiu. Nors ten mano gimtieji namai. Aš gimiau Mariupolyje, mokiausi Donecke. Ten prabėgo visas mano gyvenimas. Bet aš atvykau čia, Kėdainiai man jau sapnuojasi.

Tikriausiai sekate įvykius Ukrainoje?

Mariupolyje liko mano geriausia draugė, su kuria mokiausi Donecke, kuri pakrikštijo mano sūnų. Ji niekur neišvažiavo, nes liko gyventi su mama, kuri neseniai, sulaukusi 97 metų mirė. Jos brolis sušalo namo rūsyje, nesulaukęs pagalbos, mirė.

Tai rusai gražius vaizdus parodo, kad miestas atstatomas, bet atstatomas ant žmonių kraujo.

Ten šeimininkauja žmonės, atvykę iš Donecko Liaudies Respublikos, kas anksčiau buvo Ukraina, dabar jie perėję į Rusijos pusę. Juos tiesiog vadinam ,,banditais“.

Neatmetu galimybės, kad tame odontologijos kabinete, kuriame aš dirbau, susiremontavę, toliau dirba tie patys Donecko Liaudies Respublikos piliečiai. Paskolos atstatymui duodamos rusų tautybės piliečiams, kurie turi pinigų.

Pase pas juos parašyta DLR. Tai nėra Rusija, tai kažkoks banditizmas. Ten dabar jau nieko gero nelikę, gyvenimas vyksta be jokių taisyklių. Pensininkai, kurie anksčiau gaudavo nedidelę ukrainietišką pensiją, dabar gauna rusišką, dar mažesnę.

Ypatingai palaikau Ukrainos Prezidentą, kuris sunkiausiu Ukrainai metu liko Ukrainoje. Visas pasaulis mato, kokius jis daro žygius dėl savo tautos. Aš kiek tik galiu, seku įvykius Ukrainoje, pradedant  nuo ankstaus ryto.

Ar jūs jau ,,pagavote“ kėdainietiško gyvenimo ritmą? Pažindinatės su miestu, rajonu, žmonėmis?

Dar nelabai. Į miesto renginius nevaikštau. Daug ko nesuprantu, be to, aš neturiu laiko. Kasdien dirbu iki 17 val., o grįžusi po darbo, noriu pabūti namuose ir pailsėti.

Labai gražus Kėdainių senamiestis, juo praeinu eidama į darbą ir grįždama iš jo. Dažnai pavaikštau Nevėžio pakrante. Ypač nuostabus atsiveria vaizdas, užlipus ant kalniuko nuo bažnyčios.

Manau, kad jau susiradote draugų? Ar jie ukrainiečiai, ar lietuviai?

Žinoma, turiu. Daugiausia ukrainiečiai, kurie kaip ir aš, apsigyveno Kėdainiuose.

Gerai žinau Sonatą Patkauskaitę (Lietuvos Samariečių bendrijos prezidentė – aut. past.), kuri dirba Kėdainiuose Samariečių draugijoje. Ji geriausia ukrainiečių, atvykusių į Kėdainius, draugė, ji labai visais rūpinasi, ukrainiečius moko ir lietuvių kalbos.

Ir jums teko pasinaudoti Samariečių pagalba, paramą ir pan., skirta karo pabėgeliams?

Ne, nesinaudojau ta parama. Kai mano vyras dirbo, mane išlaikė. Po to aš pati pradėjau dirbti. Mums visko užtenka. Tegul parama naudojasi tie, kam jos reikia labiau negu mums. Juk aš nenoriu paimti iš tų, kurie blogiau gyvena negu mes.

Sakėte, kad Kėdainių kalbų mokykloje lankote lietuvių kalbos kursus. Kaip sekasi mokytis?

Mūsų grupėje – visi ukrainiečiai. Turime puikią mokytoją – Dalią Kasteckaitę. Jaučiu didelę pažangą, lankydama pamokas. Būna, kad skaitome lietuviškai, o vertimą darome į ukrainiečių kalbą.

Sunki lietuvių kalba, ypatingai kai reikia taisyklingai ištarti balses, sunku aišku ir rašyti. Man lietuvių kalba kaip daina, labai melodinga.

Žinau, kad mėgstate pavažinėti po Lietuvą, kur teko apsilankyti?

Ne kartą lankiausi Vilniuje. Esu vykusi ir traukiniu, ir autobusu. Ypatingai gražus Vilniaus senamiestis. Su kolegomis keliavau į Biržus, dalyvavau duonos kepimo edukacijoje. Taip pat su kolegomis kartu vykome į Alytų bei susipažinti su Dzūkijos kraštu. Buvo labai smagu. Dar lankiausi Panevėžyje, Palangoje. Druskininkuose stebėjau lazerių šou.

Baiminausi kelionės į Jūrmalą. Taip ir atsitiko. Kai pamačiau Baltijos jūrą, prieš akis man iškilo Azovo jūra, prie kurios aš gyvenau. Toks pats pajūris, smėlis, vykstantys koncertai, vaikai taip pat laksto ir žaidžia. Tik mūsų Azovo jūra labai šilta, o Baltija šaltoka. Žiema Lietuvoje tokia pati kaip ir Mariupolyje, tik pas mus vėjas didesnis, o vasara pas mus karščiau.   

Kokių produktų ypatingai pasigendate Lietuvoje?

Pas mus saulėgrąžos skanesnės (juokiasi). Čia nors ir didelės, bet labai kietos. Alus skanus pas jus. Pas mus daugiau būna įvairių rūšių abrikosų, vynuogių. Bet jūsų duona skanesnė. Labai skanūs ir natūralūs pieno produktai. Galbūt visoje Europoje – pati skaniausia pieno produkcija Lietuvoje.

Kas jums skaniau ar ukrainietiška šalta sriuba ,,Okroška“, ar lietuviški šaltibarščiai?

Skaniausi man ukrainietiški barščiai. Mano vyras juos puikiai verda.

Koks jums skaniausias ukrainietiškas kalėdinis patiekalas?

Kutia (Kutya) – tradicinis ukrainietiškas Kalėdų patiekalas. Tai virtos perlinės kruopos su aguonomis, džiovintais vaisiais, pasaldintos medumi, riešutais, tarsi saldi sriuba. Saldus, kvapnus gali būti vienas iš 12 Kūčių stalo patiekalų, kuris pasak istorikų, Ukrainoje buvo gaminimas nuo labai senų laikų. Dubenyje reikia sumaišyti virtas kruopas, aguonas, džiovintas razinas (nuplautas), kepintus riešutus, džiovintus abrikosus (nuplautus ir supjaustytus gabaliukais), užpilti vandenyje tirpintu medumi.  Ir valgyti į sveikatą.