„Paskambinkit man rytoj. Šiandien esu tikrai pavargęs“, – penktadienį telefonu „Kėdainių mugei“ sakė kėdainietis Ovidijus Kačiulis. Lenkijos ir Lietuvos sieną jis kirto penktadienio vakarą, o iš Kijevo automobiliu išvyko ketvirtadienį priešpiet. Su O. Kačiuliu „Kėdainių mugė“ susisiekė šeštadienį, jam esant Lenkijoje.

Kuras buvo ribojamas

Kijeve O. Kačiulis lankėsi verslo reikalais – į Ukrainos sostinę jis atskrido trečiadienį. Dažnai į šią šalį keliaujantis kėdainiškis apsistojo netoli Boryspilio tarptautinio oro uosto esančiame viešbutyje. Pasak O. Kačiulio, iki oro uosto nuo viešbučio – apie 3–5 kilometrai.

„O pirmieji smūgiai ankstų ketvirtadienio rytą ir teko šiam oro uostui. Suveikė priešraketinė gynyba ir oro uostas nenukentėjo. Bet smūgiai, sprogimo garsas buvo galingi. Šie garsai ir pažadino. Taip, supratau, kad prasidėjo karas. Ką daugiau gali pagalvoti, kai ši tema akivaizdi? Manau, kad buvo tik laiko klausimas, kada rusai puls Ukrainą – tą suprato visi“, – sakė O. Kačiulis.

Iš Kijevo kartu su kolegomis ir keliais ukrainiečiais O. Kačiulis išvyko įmonės, kurioje dirba, automobiliu. Kartu važiavę ukrainiečiai prašė juos pavežėti iki Lvovo. Išvykstant iš Kijevo pavyko kuru pripildyti visą automobilio degalų baką, tačiau jau netrukus degalinės pradėjo kurą riboti.

„Galėjome užsipilti po 20 litrų, be to, kuro buvo ne visose pakelės degalinėse. Eilės – didžiulės, laukti tekdavo ir po valandą ar pusantros“, – pasakojo O. Kačiulis.

Iki sienos su Lenkija – itin didelis srautas automobilių.

Vyrai grįžta ginti Ukrainos

Iki sienos su Lenkija važiavo, o ir tebevažiuoja, itin didelis srautas automobilių – žmonės palieka karo niokojamą šalį. Pasak O. Kačiulio, iki Lenkijos sienos vyrai atveža savo šeimas, o tada patys apsisuka ir grįžta ginti Ukrainos.

„Pats važiavimas – įvairus. Buvo ruožų, kur galėjome važiuoti pakankamai greitai, tačiau buvo ir tokių vietų, kur greitis siekė 10–30 kilometrų per valandą. Net kalbėjome, kad lenkti galima be baimės, nes į priešingą pusę važiuojančių automobilių beveik nėra“, – kalbėjo kėdainietis.

O. Kačiulis važiuodamas matė ukrainiečių karinę techniką, tuo tarpu rusų – ne. Jam teko bendrauti ir su ukrainiečiais: „Jie nepanikuoja. Moterys, vaikai tyliai verkia. O vyrai ramiai eina į karą. Tokio ryžto jiems galima pavydėti.“

Keliaujant iš Kijevo teko taupyti ir telefono bateriją, kad šis neišsikrautų, vengti nebūtinų skambučių. O. Kačiulis sako esąs dėkingas mobiliojo ryšio tiekėjams, kurie Ukrainoje padidino užsienio skambučių limitus.

 

Ovidijus Kačiulis

Teko eiti pėsčiomis

Artėjant prie Ukrainos ir Lenkijos sienos automobilių spūstys didėjo, o važiuoti toliau darėsi neįmanoma – tektų laukti nežinia kiek laiko.

„Iki sienos buvo likę apie 40 kilometrų. Tada išlipau iš automobilio ir ėjau pėsčiomis. Tokių einančių iki sienos buvo ir daugiau“, – sakė O. Kačiulis.

Pėsčiomis jam teko nueiti didžiąją dalį atstumo, o iki sienos likus nebedaug kilometrų pavežėti pasisiūlė į Lenkiją važiavusi ukrainiečių šeima: „Kol važiavome, kalbėjomės apie situaciją Ukrainoje, taip pat apie šviesesnius dalykus, kad šiek tiek prablaškytų mintys. Tai buvo šeima su trimis vaikais, juos domino, kaip aš, lietuvis, atsiradau Ukrainoje.“

Lietuvoje likę O. Kačiulio artimieji, pasak jo, didelio nerimo nejuto – telefonu vyras juos informuodavo, kad viskas yra gerai.

„Tu žinai, kad vyksta karas. Ir tiek. Gal esu taip užaugintas, tačiau žinau, kad kiekvienoje situacijoje svarbu ramybė, logika ir tikėjimas, kad savo tikslą pasieksi. Jei panikuosi ir lakstysi kaip višta su nukirsta galva – tai kas iš to?“ – kalbėjo O. Kačiulis.  

Panašios naujienos