Į Vėlines – su bendryste, tikėjimu, apmąstymais ir artimo meilės darbais

Mūsų senoliams būdavo įprasta Lapkričio 1-ąją paminėti Visų Šventųjų dieną, o per Vėlines pagerbti išėjusius Amžinybėn – aplankyti ir sutvarkyti jų kapus, bei, uždegus atminimo žiburėlį, pasimelsti.

Nereikėdavo tomis dienomis skristi į užsienį pramogauti, buvo laiko ir noro pabūti mintimis su išėjusiaisiais, pamąstyti apie santykį su tebeesančiais šalia, nesiskųsta, kad tai yra nuobodu. Tos tradicijos kūrė bendrystę, kurios trūksta dabartiniais laikais. Atsigręžti į tai, kas iš tiesų yra vertinga gyvenime, ragina ir dvasininkai, akcentuojantys maldos svarbą.

Kaip teigia kunigai, malda yra mūsų dėkingumo ženklas mirusiesiems už jų mums padarytą gėrį. Kartu tai dėkojimas Viešpačiui, kad turėjome šiuos žmones savo kelyje.

Mišių metu yra sakoma: „Atmink, Viešpatie, mirusiuosius, kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko pasaulį ir miega ramybės miegu. Juos, Viešpatie, ir visus, kurie mirė susijungę su Kristumi, priimk į šviesos, ramybės ir atilsio šalį“. Šiais kunigo tariamais žodžiais mes patikime savo mylimus žmones

Dievo gailestingumui, tai labai svarbi mūsų dovana, kurią galime skirti mirusiems artimiesiems, giminaičiams, krikšto tėvams, mokytojams, draugams, kaimynams, bendramoksliams ar bendradarbiams, kurie lydėjo mus šioje žemiškoje kelionėje ir dalinosi tuo, kuo galėjo, ugdė žmogiškąsias vertybes, perdavė savo patirtį.

Mažiausia, ką galime padaryti mes – aplankyti jų amžinojo poilsio vietas ir pasimelsti, taip parodydami jiems pagarbą.

„Bažnyčia praktikuoja tokį dalyką, kaip kapų lankymas ir malda už mirusiuosius, bet supasaulėję žmonės atsitraukia nuo tų tradicijų.

Jei jau nutiko taip, kad negalite tomis dienomis aplankyti kapų, nes esate kažkur išvykę su šeima, galite bent kelioms akimirkoms susėsti bendrai maldai, pasidalinti prisiminimais apie Anapilin iškeliavusius artimuosius, prosenelius, pakalbėti, kokie jie buvo, ko išmokė.

Arba galite nueiti į vietinę bažnyčią ir ten uždegti žvakelę, o grįžę po kelionės nuvykti prie artimųjų kapų“, – nepamiršti senųjų tradicijų kviečia Kėdainių dekanato dekanas Žydrūnas Paulauskas.

Kapus puošti saikingai

Pasižvalgius po kapines matosi, kad dalis kapų būna perkrauti žvakėmis ir gėlėmis, atrodytų, kad gal net lenktyniaujama, kas atveš daugiau. Bet ne kiekyje yra esmė, teigia dvasininkai.

„Viena kukli žvakelė yra prisikėlusio Kristaus simbolis. Ta į kapus atnešta švieselė yra mūsų vilties ženklas, kad ir mūsų mirusieji prisikels amžinajam gyvenimui. Tikrai nereikia daug tų žvakių, pagalvokime ir apie ekologiją.

Po Vėlinių susidaro kalnai atliekų. Žvakės ir gėlės, kurios vėliau atsiduria savartyne, kainuoja brangiai, gal geriau tuos pinigus skirti geriems darbams, galbūt šalia yra vargstančių žmonių, kuriems galime padėti.

Kristus yra pasakęs: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, todėl darykime gerus darbus.

Yra žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau nebegali sutvarkyti artimųjų kapų, tad, jei matote šalia apleistą kapelį, būtų tinkama ir jį sutvarkyti, nugrėbti lapus, nurauti žoles, sukalbėti už ten besiilsinčius „Amžiną atilsį“, gal ir žvakelę uždegti. Kiek matau, vyresni žmonės taip ir elgiasi“, – teigia kunigas.

Bus meldžiamasi visą oktavą

Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje jau ne vienerius metus gyvuoja tradicija, kasmet lapkričio 1-ąją aukoti mišias ne tik žmonių prašomomis intencijomis, bet ir už visus parapijos mirusiuosius, kurie palydėti Amžinybėn nuo praėjusių metų lapkričio pradžios iki šų metų lapkričio.

„Šiemet tokios mišios bus aukojamos lapkričio 1 d. 16 val. Po mišių bažnyčioje (kaip ir Vėlinių dieną po 12 val. mišių) bus einama gedulinė procesija, kurios metu bus meldžiamasi už visus mirusius parapijiečius, už dvasininkus, kurie kadaise čia tarnavo, o dabar yra iškeliavę pas Viešpatį, taip pat už tuos, kurių jau niekas neatmena. Bažnyčiose už mirusiuosius yra meldžiamasi visą oktavą (aštuonias pirmąsias lapkričio dienas)“, – primena Kėdainių dekanas, Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Žydrūnas Paulauskas.

Užbaigiant pokalbį, dekanas sakė norintis, kad Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas žmonės išgyventų šviesiai, be heloviniško prieskonio.

„Mes, krikščionys, liudijame gyvenimą, ne mirtį. Kristus mirė, bet prisikėlė tam, kad ir mes po kūno mirties gyventume. Nors paženklinti liūdesiu išsiskyrus su artimaisiais, bet su viltimi, kad visų mūsų laukia amžinasis gyvenimas Viešpaties artumoje“, – apie krikščioniško gyvenimo esmę kalba kunigas.

Iš Tėvo Stanislovo pamokslų

,,Koks keistas yra žmogus! Ar ne?

Jis ginčijasi su gyvaisiais, bet dovanoja gėles mirusiesiems.

Jis metų metus nesikalba su gyvuoju broliu ar sese, tačiau, jam mirus, skiria garbę…

Jis nesuranda laiko aplankyti gyvojo, tačiau visą dieną dalyvauja jo laidotuvėse.

Jis neskambina, nerašo laiškų, nepergyvena dėl jo, nesidomi, nesirūpina gyvuoju, bet kai jis miršta, krenta į neviltį.

O gyvenimas žemėje yra toks laikinas!

Ir mes visi svečiai čia…

Vaikeliai, apkabinkite vienas kitą, mylėkite! Dievui dėkokite, kad turite vienas kitą…”

L. Pranckevičiūtės nuotr.