Č. Milošo „testamentas“ mums: nekurkime naujų mitų

Ar globaliame pasaulyje vis dar aktualus tautinės tapatybės klausimas ir tėvynės paieškos? Kaip šiose paieškose nesusipainioti siauro nacionalizmo, etnocentrizmo, istorijos politizavimo, ar populizmo voratinkliuose? Ar lengvai priimame faktą, kad lietuvių kultūrą galima kurti ir kitomis kalbomis?

Su šiomis mintimis, kuriomis kaskart protą pramankština Kėdainiuose apsilankę intelektualai, iš Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro skirstėsi kėdainiečiai, klausęsi žurnalisto, publicisto Rimvydo Valatkos ir istorikų, politologų – doc. dr. Andžejaus Pukšto (Andrzej Pukszto) ir dr. Barbaros Stankevič (Barbara Stankewicz) diskusijos „Paskutinieji LDK-Naujosios Europos piliečiai. Czeslawas Miloszas”.

Tai buvo vienas iš šį mėnesį gausių Czeslawo Miłoszo festivalio 2020/21 renginių, vykęs birželio 16-ąją.

Lietuvis, kalbantis lenkiškai

„Lietuva neturi naujo Nobelio literatūros premijos laureato. Gal net ir neturės. Bet net jeigu turėsime, ar kas nors galėtų pasakyti lietuviškesnę kalbą už tą, kurią pasakė Česlovas Milošas 1980 metų gruodžio pradžioje, atsiimdamas Nobelio premiją? – retoriniu klausimu diskusiją pradėjo vienas garsiausių Lietuvos žurnalistų R. Valatka, perskaitęs ištraukas iš minėtosios kalbos, kuomet pirmą kartą per Nobelio premijos įteikimo istoriją skambėjo Lietuvos vardas. – Ir tą vardą įgarsino žmogus, gimęs Kėdainių rajone, parašęs nuostabų romaną „Isos slėnis“, iš kurio bent jau aš pažinau Lietuvą geriau negu iš kitų XX a. lietuvių rašytojų romanų…“

Pasak R. Valatkos, prisistačiusio dideliu Č. Milošo gerbėju, poetas, rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas iš tiesų vadino save paskutiniu LDK (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės) piliečiu ir – lietuviu, kalbančiu lenkiškai.

 „Kokia prasmė kalbėti apie paskutinį LDK pilietį politiniame šių dienų kontekste, gal geriau palikti tai praeičiai? LDK neturi nieko bendro su Lietuvos Respublika, antra, kaip „Tėvynės ieškojime“ sako pats Milošas: „Atvirai kalbant, nemanau, kad gerai jausčiausi lietuvių poeto kailyje, nes tada būtų tekę grumtis su kitu, dar ankštesniu nei lenkiškasis, etnocentrizmu“, – diskutuoti paskatino žurnalistas.

Milošo vertybių kodas – universalus

Doc. dr. A. Pukšto (Vytauto Didžiojo universitetas) nuomone, ieškoti atsakymo, iš kur atėjome ir kur einame – žmogiška ir nesvetima. „Tapatybės – paprastos ar dvigubos – klausimas, savo Tėvynės ar Europos ieškojimas, savęs matymas mažesniame ar didesniame pasaulyje, tai klausimai, į kuriuos mes nuolat ieškome atsakymo“, – sakė svečias, vėliau iliustravęs pavyzdžiais, kokia graži ir tuo pačiu komplikuota yra Europos šalių ir tautų mozaika.

Ko gero, pasak istoriko ir politologo, Č. Milošas padeda atsakyti mums į šiuos klausimus. Taip pat jis sako, kad nėra ko gėdytis, kad esi kilęs iš mažo krašto. Rašytojo tekstuose, nesvarbu, kad juose pasakojama apie Šetenius, evangelikų bažnyčią Kėdainiuose, Vilnių ar Suvalkus, užkoduotos universalios vertybės, kurios suprantamos ir „perskaitomos“ ne tik kitur Europoje, bet ir JAV.

„Imperijų griuvimas, nauji tautiniai judėjimai, tautinių mažumų atsiradimas, po to antisemitizmo banga, Holokaustas ir II-ojo Pasaulinio karo baisybės – visos tos tragedijos labai panašios ir suprantamos ir Briuselyje, ir Amsterdame, ir Paryžiuje. Ko gero, Č. Milošas jau tada suprato tą raktą, kaip parodyti Vidurio Europą, buvusias LDK žemes, platesniam skaitytojui“, – kalbėjo doc. dr. A. Pukštas.

Naujosios Europos kontūrai

Grįždamas prie minėtosios Č. Milošo kalbos, R. Valatka kvietė pasvarstyti, ko joje daugiau – nostalgijos tai nuskendusiai „Atlantidai“ – LDK, ar bandymo užčiuopti naujosios Europos kontūrus, kas tą gūdų 1980 metų gruodžio Šaltojo karo vakarą atrodė neįmanoma?

Pasak doc. dr. A. Pukšto, Č. Milošas nebuvo labai sentimentalus rašytojas, o dėstydamas literatūrą viename garsiausių JAV universitetų elgėsi taip, kaip ir turi elgtis Amerikos universiteto profesorius: jis reaguoja į pasaulį, net dėstydamas literatūrą privalo būti tarpdiscipliniškas, integruoti į paskaitas politologiją, istoriją. „Tad jis suprato, <…> kad tai yra didžiulis Šaltojo karo veiksmas, tai yra jam unikali proga priminti apie Lietuvą, nes jos vardas beveik buvo visiškai ištrintas iš didžiųjų valstybių atminties. <…> Č. Milošas, manau, atliko ir tą politinę užduotį. Jis politikas, bet labai subtilus poetas-politikas. Kaip ir jo publicistika – „Pavergtas protas“, „Gimtoji Europa“, – svarstė mokslininkas.

Pasak doc. dr. Andžejaus Pukšto (Andrzej Pukszto)Tapatybės – paprastos ar dvigubos – klausimas, savo Tėvynės ar Europos ieškojimas, savęs matymas mažesniame ar didesniame pasaulyje, tai klausimai, į kuriuos mes nuolat ieškome atsakymo.

Suvokė nacionalizmo grėsmes

Č. Milošo keliami tapatybės, traumuotos XX a. įvykių ir patirčių, klausimai skatino diskutuoti apie rašytojo palikimą šių dienų žmonėms. „Milošo kūryba yra gana asmeniška, ji leido man pačiai, kaip Lietuvos lenkei, legitimizuoti mano tapatybę Lietuvoje“, – pasakojo dr. B. Stankevič (Mykolo Riomerio universitetas).

Pasak istorikės ir politologės,  Č. Milošas mums parodo, kad Lietuvos kultūrą galima kurti ne tik lietuvių kalba. Jis visą gyvenimą kovojo su etnocentrizmu. „Milošo pavyzdys kalba apie tai, kad turėtume jaustis kaip bendruomenė. Neatsitiktinai jis save apibrėžia kaip paskutinį LDK pilietį. Nes mes LDK daugiau suvokiame kaip teritoriją, o juk tai buvo visuomenė su tam tikromis vertybėmis. Nesugebame to integruoti į dabartinę visuomenę. Čia yra iššūkis ne tik mums, bet apskritai Vidurio Europos regionui“, – sakė istorikė, politologė, kaip pavyzdį, iliustruojantį tokios tendencijos poreikį, pateikdama dabartinius Baltarusijos ir Ukrainos įvykius.

„Antras dalykas, kuo šiandien Milošas aktualus – dėl nacionalizmo. Patys puikiai suprantame, kad dabartinėje Europoje matome augančius nacionalistinius judėjimus. Milošas labai aiškiai suvokė nacionalizmo grėsmes. <…> Jis aktualus dėl istorijos depolitizavimo, nes suvokė, kad istorija gali tapti nacionalistų įrankiu kuriant naujus mitus ir tai yra labai pavojinga kuriant ateitį“, – pabrėžė dr. B. Stankevič.

Aktualus ir šiandien

Taigi diskusijos metu prieita išvados, kad Č. Milošą turime skaityti, nes jis aktualus kiekvienu istoriniu laikotarpiu. „Milošas, apsilankęs Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, turėjo priimti naują realybę ir jam tai pavyko. Pasimokyti turime ir mes: nekurti naujų mitų, nes ne vieną kartą jis yra pabrėžęs, kad nesusitvarkę su praeitimi, nesukursime ateities. Matyt, tai yra svarbiausias Č. Milošo testamentas mums“, – sakė dr. B. Stankevič.

Č. Milošo (Czesław Miłosz) kalbos, pasakytos 1980 m. gruodžio 10 d. Švedijos mokslų akademijoje, ištraukos:

 „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje – angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido.“

<…>

„Dviejų diktatorių-žmogžudžių seniai nebėra, bet kas žino, ar jie nepasiekė pergalės su patvaresniais padariniais nei jų armijų pergalės ar pralaimėjimai. Nežiūrint į Atlanto Chartos pareiškimus, tas principas, jog šalys yra prekybos arba net lošimo kortomis ar kauliukais objektas, buvo patvirtintas padalijus Europą į dvi zonas. O nuolatinis priminimas apie dviejų diktatorių palikimą yra tai, jog tarp Jungtinių Tautų narių nėra trijų Baltijos valstybių. Prieš karą šios valstybės priklausė Tautų Sąjungai, tačiau išnyko iš Europos žemėlapio dėl slaptųjų 1939 metų sutarties protokolų.“

<…>

„Dovanas gauname ne tik iš savo gimtojo krašto, jo upių ir ežerų, jo tradicijų, bet ir iš žmonių, ypač tada, jei stiprią asmenybę sutinkame ankstyvoje jaunystėje. Turėjau tą laimę, jog mane kone savo sūnumi laikė Oskaras Milašius, mano giminaitis, Paryžiuje gyvenęs

vienišius ir mistikas. Kaip atsitiko, jog jis buvo prancūzų poetas, galėtų paaiškinti paini istorija giminės ir krašto, kuris kadaise buvo vadinamas Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Kad ir kokios būtų buvę tos priežastys, tačiau neseniai Paryžiaus spaudoje buvo galima skaityti apgailestavimus, jog aukščiausias tarptautinis apdovanojimas nebuvo prieš pusę amžiaus suteiktas poetui, turinčiam tokią pačią pavardę, kaip manoji.

Daug iš jo išmokau. <…>“

(Iš lenkų kalbos vertė Barbara ir Algis Kalėda)