Gudžiūnuose iškilmingai palaidotas partizanas Pranciškus Prusaitis-Lapė

Sekmadienį Gudžiūnų miestelio kapinėse, krašte, kuriame kovojo, slapstėsi ir pasitiko savo tragišką likimą, šalia savo bendražygių partizanų, amžino poilsio atgulė Pranciškus Prusaitis-Lapė. Beveik šešių dešimtmečių reikėjo tam, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas ir paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme, Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas, kovotojas už Tėvynės laisvę būtų atpažintas ir palaidotas su derama pagarba.

Procesija lydėjo nuo bažnyčios iki kapinių

1962 m. Kėdainių kagėbistams penkiolika metų besislapsčiusį partizaną Pranciškų Prusaitį-Lapę pavyko areštuoti. Kagėbistai tardė visą pusmetį,  o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, buvo sušaudytas. Jam buvo tik 35-eri.

Sekmadienio vidurdienį Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, kurioje nuo ryto visuomenė galėjo atsisveikinti su partizanu Pranciškumi Prusaičiu-Lape, vyravo susikaupimas ir rimtis. Patriotinę nuotaiką žadino iškilminga karių rikiuotė, savanorių, šaulių, skautų organizacijų atstovų rankose laikomos vėliavos, atidžiai vyskupo Jono Kaunecko žodžių besiklausantys susirinkę žmonės. 

Po šv. Mišių karstas su Pranciškaus Prusaičio-Lapės palaikais iškilmingai išneštas iš bažnyčios ir palydėtas iki Gudžiūnų miestelio kapinių. Kovotojas už laisvę, kuriam po mirties buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis, kuris už ištikimybę Tėvynei ir nueitą Lietuvos laisvės kovų kelią po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi, amžino poilsio atgulė šalia kitų šio krašto partizanų ir jiems skirto paminklo.

Ryžtas, motyvacija, tikėjimas

Į susirinkusius partizano artimuosius, Seimo atstovus, Kėdainių krašto vadovus, bendruomenę kreipėsi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas, kariuomenės kūrėjas, dimisijos majoras Gediminas Reutas, pabrėžęs istorinės atminties svarbą tautai, norinčiai žengti į priekį: „Šiandien įsimintina diena, ypač mums, kariuomenės kūrėjams, kariuomenės tradicijų tęsėjams. Turime trečios kartos savanoriams, kurie aplaistė krauju savo mylimą žemę, atiduoti pagarbą. <…> Pranciškaus Prusaičio-Lapės atminimas, kaip ir daugelio kitų tūkstančių žuvusių mūsų tautiečių, išliks atmintyje. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu sakome, kad jo prisiminimas liks amžinai gyvas, kol bus gyvas bent vienas lietuvis.“

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadas majoras Vaidas Vasiliauskas pabrėžė, jog kiekvieno partizano istorijoje daug ryžto, motyvacijos ir tikėjimo. „Ryžto, kuris skatino priešintis okupacijai, motyvacijos, kuri padėjo veikti, nežiūrint į nepalankias situacijas ir bendražygių netektis, tikėjimo, kad mūsų šalis bus laisva. Šalies okupacija sugriovė jauno žmogaus ateitį. Pranciškus Prusaitis-Lapė apsisprendė okupacijai priešintis ginklu. Kova nebuvo lengva, kaip žinome, ji baigėsi tragiškai. Man asmeniškai ir visai šiuolaikinei kariuomenei tai puikus ir siektinas pavyzdys, kaip buvo vykdomas įsipareigojimas, kuris yra aiškiai parašytas kario priesaikos tekste: negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – kalbėjo mjr. V. Vasiliauskas.

Dėkojo artimieji

Iškilmingoje laidotuvių ceremonijoje dalyvavo partizano giminaičiai, padėkoję Lietuvos Vyriausybei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Kėdainių rajono savivaldybei, liudininkei Teklei Balsevičienei, su kuria susipažinę sužinojo daug faktų apie Pranciškaus Prusaičio-Lapės kovos ir paskutiniųjų gyvenimo metų kelią, ir visiems kitiems, prisidėjusiems laidojant savo artimąjį.

„Prieš 58 metus mūsų dėdė buvo sušaudytas KGB kalėjime ir iki šiol nebuvo žinoma jo kapavietė. Vis mintyse pagalvodavom, kur dūli jo kauleliai. Dabar esu be galo dėkinga, kad šiais Lietuvos nepriklausomybės laikais visa tai buvo išsiaiškinta ir įvertinti jo kovos už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą nuopelnai. Gera bus žinoti, kad amžino poilsio jis atgulė šalia savo bendražygių, kad tinkamai ir garbingai palaidotas, o jo atminimas bus išsaugotas ne tik dabar, bet ir mūsų ateities kartoms“, – kalbėjo partizano dukterėčia Bronė Zaliauskienė.

„Be jokios abejonės, jo auka buvo verta laisvės, kurią Lietuva iškovojo. Šiandien daug emocijų, o tą dieną, kai mums buvo grąžinti dėdės palaikai, susigraudinome iki ašarų“, – sakė kita dukterėčia Danutė Steponienė.

Dalijosi jautriais prisiminimais

Prisiminimais apie Pranciškų Prusaitį-Lapę ir sunkų partizanų gyvenimą dalijosi kraštietė Teklė Ritikaitė-Balsavičienė. „Likimas lėmė, kad teko sutikti Prusaitį dar jaunystėje, tada dirbau Grinkiškyje mokytoja.  Buvo jaunas, gražus vyras: juodais plaukais, veidas šviesus, besišypsantis, nedidelio ūgio. Kai paklausiau, ką dabar čia meistravoji, jis sako, kaip gi tu mokytoja dirbsi mokykloje be kryžiaus? Darau tau kryžių, nusineši į mokyklą ir pasikabinsi. Aš jam sakau, gal kada ir nusinešiu, bet ne dabar“, – besislapstančio partizano meniškus polinkius ir krikščioniškas vertybes prisimena garbaus amžiaus senolė.

„Jų gyvenimas buvo nepaprastai sunkus. Apsupti miške bunkeryje, kartą išbuvo iki kaklo vandenyje, kaip vėliau pasakojo, galvojo, kad paskęs… Būdavo po dvi dienas nevalgę. Tėtė parveždavo iš Terespolio malūno rugių sumalęs, iškepdavo jiems duonos. Jiems reikėjo ir mėsos, ir apskalbti, ir vaistų, geri žmonės padėdavo. Mano tėvai tarpininkavo visą laiką, brolis buvo partizanų ryšininkas, gal dėl to jie mano tėvais taip pasitikėjo“, – pasakojo T. Balsevičienė, atkurtos Nepriklausomybės laikais įdėjusi daug pastangų ir atsidavimo, kad būtų tinkamai palaidoti bei pagerbti kitų krašto partizanų palaikai.

Partizanų palaikų tyrimai tęsiami

Pranciškaus Prusaičio-Lapės palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose Našlaičių kapinėse. Palaikai identifikuoti atlikus genetinį tyrimą – palyginus partizano ir jo artimųjų DNR.

Pasak Daliaus Žygelio, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Memorialinio departamento vyriausiojo istoriko, tyrimai prasidėjo 2017 metais siekiant surasti Adolfo Ramanausko-Vanago užkasimo vietą. „Siūlo pradžią užčiuopėme tuomet, kai supratome, kad Našlaičių kapinėse gali būti politiniai kaliniai, sušaudyti KGB pastate iki 1969 metų. Buvome atlikę „namų darbus“: turėjome medžiagą iš archyvų, visus sušaudytųjų sąrašus, tiek politinių kalinių, tiek kriminalinių nusikaltėlių, nes jie buvo užkasami kartu. 2017 metų sezoną praleidome stengdamiesi suvokti, kas yra po žeme, ir stengdamiesi suvokti sistemą. Būtent tą mes ir pasiekėme. Išsiaiškinome, kad, jeigu vieną dieną buvo sušaudyti du partizanai, jie ir buvo užkasami vienoje duobėje, jeigu trys – tai trys. Jeigu vienas Lukiškėse, kitas KGB kalėjime, jie vis tiek buvo vežami į vieną duobę. 2018 metais tęsėme A. Ramanausko-Vanago paieškas, bet jau buvome apskaičiavę, kur jie gali būti, ir pačią pirmą dieną mums pavyko. Kaip paaiškėjo, apskaičiavimai buvo visiškai tikslūs. Tuomet, pagal sąrašus matėme, kad ten yra ir Prusaitis, Miškinis, Kraujelis ir kiti partizanai. Kitus sezonus vyko tikslinė Prusaičio paieška“, – pasakojo istorikas, kuruojantis partizanų palaikų paieškas visoje Lietuvoje.

Pasak jo, Našlaičių kapinėse iš viso ekshumuota apie 50 palaikų. „Tai, ką žinojome, identifikavome, bet gal surasime ir daugiau. Manome, kad tarp rastų palaikų gali būti partizanai, kurie sušaudyti ne KGB rūmuose, bet žuvę kovos lauke ir ten atvežti. Tad tyrimuose dar nededame galutinio taško, o nagrinėjame visų partizanų, žuvusių kovose po 1950 metų, biografijas, mirties aplinkybes, siekdami juos identifikuoti“, – pasakojo iškilmingame renginyje Gudžiūnuose su kolegomis dalyvavęs D. Žygelis.

Didelis visuomenės susidomėjimas

Pasak istoriko, pokario metais ir vėliau Lietuvoje žuvo apie 20–24 tūkstančius partizanų ir jų civilių rėmėjų. „Be abejo, partizaninio pasipriešinimo faktas yra įsitvirtinęs Lietuvos visuomenėje, tik tiek, kad viena visuomenės jį priima, o kita – sovietinių laikų nostalgikai, – jie ir toliau laikosi savo linijos, kad tai buvo banditai, ne partizanai. Bet labai gražus argumentas šiuo atveju yra liaudies dainos. Apie partizanus liaudies dainų sukurta, o apie aną pusę – niekas nekūrė“, – šyptelėjo pašnekovas, neabejodamas, kad tai verta dėmesio ir herojiška Lietuvos istorijos dalis. Genocido ir rezistencijos tyrimų centras sulaukia labai daug prašymų iš žmonių, kurių giminaičiai buvo partizanai, juos surasti ir identifikuoti. Todėl pradėtas formuoti pokario partizanų artimųjų DNR bankas – jo reikia, kad radus nužudytųjų palaikus būtų galima juos identifikuoti.