Ieva Marija Liubinaitė

Prieš metus kėdainietis Armandas Plintauskas vilkėjo Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ ekipos marškinėliais ir užtikrinai kalbėjo, kad kur jau kur, bet į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) kraustytis neketina. Juk Lietuvoje, pasak dvidešimtmečio, užtenka karjeros galimybių, domina  verslo studijos, dar daugiau – gimtinėje gyvena šeima, širdies draugė, artimiausi bičiuliai. Viskas sava ir pažįstama.

„Iliustracija, kaip greitai galima prisikalbėti“, – šiandien pripažįsta jaunuolis, rudenį debiutavęs Nacionalinės koledžų atletų asociacijos, geriau žinomos tiesiog NCAA pavadinimu, čempionate.

NCAA lygoje rungtyniauja pora dešimčių jaunuolių iš Lietuvos. Atakuojantis gynėjas A. Plintauskas – vienintelis lygos kėdainietis ir Šiaurės Ilinojaus universiteto (angl. – „Northern Illinois University“) krepšinio komandos „Huskies“ lietuvis.

A. Plintauskas, atakuojantis gynėjas, vilki 41 nr. pažymėtais marškinėliais. (Nuotraukoje – stovi antras iš kairės trečioje eilėje. / Krepšinio klubo „Huskies“ nuotr.)

2022–2023 m. sezone vaikinas jau sužaidė ketverias rungtynes, o paskutiniame mače gruodžio mėnesio pradžioje į aikštę žengė starto penketo sudėtyje.

„Sprendimas išvykti nebuvo labai sunkus, nebuvo ir lengvas, bet kol kas nė akimirkos nesigailėjau išvykęs ir netgi galiu pasakyti, kad džiaugiuosi čia būdamas“, – pasakoja NCAA debiutantas.

Kovotojo charakterį ugdė galva aukštesni komandos draugai

– Armandai, turbūt tavo kelias krepšinyje prasidėjo „vadovėliškai“ – tėtis tave, pirmoką, atvedė į treniruotę Kėdainių sporto centre?

– Tikrai taip. Tik susiklostė tokia keistoka situacija, kad mano amžiaus grupė nesusirinko. Liko, realiai, du pasirinkimai: prisijungti prie metais-dvejais vyresnių berniukų arba ieškoti kito būrelio. Abejojom su tėčiu, ar treneris Saulius Gaurilčikas apskritai priims mane, tokį mažių, į vyresnių, jau pradmenis turinčių berniukų grupę. Priėmė.

– Iki šiol pirmoji treniruotė veikiausiai į atmintį įsirėžusi.

–Gal ne kiek pirmoji treniruotė, bet visa pirma savaitė. Mano komandos draugai treniravosi antrus metus. Jie buvo stipresni, labiau subrendę, greitesni. Tą pirmąją savaitę buvo visko – ir adrenalino, ir abejonių, ir ašarų. Galiausiai treniruotės su stipresniais, labiau patyrusiais žaidėjais padarė didelę teigiamą įtaką mano karjerai.

– Kaip septynmečiui berniukui užteko valios ir kantrybės nemesti krepšinio ir vietoje jo nesidairyti lengvesnių būrelių?

–  Žiauriai patiko krepšinis.Nors ir buvo sunku, nepraleisdavau treniruočių, nebent stipriai apsirgdavau. Šioje vietoje taip pat noriu padėkoti savo tėčiui: sunkiausiomis akimirkomis jis mane labai palaikė ir motyvavo. Jeigu ne jis, turbūt dabar krepšinio aš nežaisčiau. Su tėčiu treniruodavausi ir vasaros atostogų metu. Žinodamas, kad manęs rudenį ir vėl lauks vyresni, stipresni komandos draugai, visada norėdavau tobulėti, kažką aplenkti. Kiekvieną rudenį, sugrįžęs į treniruotes, jausdavau patobulėjimą.

– Jau rungtyniaudamas Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje pasižymėjai ypatingu taiklumu iš tolimos distancijos. Šešiolikmetį tave pastebėjo Vilniaus „Ryto“ dubleriai. Kantriai važinėjai iš Kėdainių ar persikraustei į sostinę?

– Ruošiausi pradėti dešimtą klasę Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, kai į kelių dienų peržiūrą pasikvietė tuometis „Ryto“ dublerių treneris Gintautas Regina. Pasiūlė likti. Kursuojant į Vilnių treniruotėms ir rungtynėms, galiausiai kažkuri sritis vis tiek kentėtų – mokslai, sportas arba poilsis, todėl persikrausčiau į Vilnių. Čia žaidžiau krepšinį ir baigiau Vilniaus Ozo gimnaziją.

Ilgai nesvarstė: kita stotelė – Ilinojus

– Iš „Ryto“ dublerių 2021–2022 m. sezone sugrįžai į gimtuosius Kėdainius ir su „Nevėžio-Optibet“ ekipa žengei į Lietuvos krepšinio lygą. Sezonui įsibėgėjus, apsisprendei išvykti kitapus Atlanto. Gana drąsus sprendimas.

– Paradoksalu tai, kad sezono pradžioje kalbėjau, jog nenoriu ir neketinu keltis į JAV, nes Lietuvoje yra puiki terpė tobulėjimui. Galiausiai, negavus gerų pasiūlymų Lietuvoje, labai viltingai nuteikė Šiaurės Ilinojaus universiteto pasiūlymas.

Šių metų kovo mėnesį su tėčiu išvykau apžiūrėti Ilinojaus valstijoje, DeKalb mieste esančio universiteto – jis tikrai atrodė įspūdingai. Apžiūrėjus universiteto miestelį ir jame sukurtą sportinę bazę, nebeliko jokių abejonių. Antrą kartą, jau vasarą, išvykau treniruotėms ir pasiruošimui.

– Kaip reagavo tėvai, išlydėdami pirmagimį į Ameriką?

– Mama, žinoma, graudinosi, bet tėtis sakė, kad greitai grįšiu, todėl nėra čia ko liūdėti.

– Vadinasi, Šv. Kalėdas sutiksi su šeima Kėdainiuose?

– Universitetas gali nupirkti man bilietą namo šventėms, todėl pasinaudosiu šia proga ir grįšiu. Tik vienas niuansas – dėl įtempto treniruočių ir rungtynių grafiko per šventes turėsime tris laisvas dienas. Atmetus skrydžių laiką, iš tų trijų dienų namuose beliks pusantros paros. Tačiau nevažiuoti negaliu, nes šeima ir mano mergina yra tai, ko labiausiai trūksta iš Lietuvos.

– Tam tikros situacijos ir tavo karjeros sprendimai anksti stūmė į savarankiškumą. Ar ne per anksti teko suaugti?

– Iš tiesų sąlyginai anksti teko tapti atsakingam už save. Gal dėl to, kad trejus metus dar mokyklinio amžiaus vaikis gyvenau Vilniuje, nebuvo baisu išvykti į JAV. Manau, kad užsigrūdinau. Krepšininko gyvenimas apskirtai labai dinamiškas. Vieną sezoną gali būti Vilniuje, kitą – Kėdainiuose, trečią – jau užsienyje. Kol kas tokia dinamika man visai patinka.

– Kalbant apie sprendimus, kuriuos priimi, – jie daugiau spontaniški ar labai gerai apgalvoti ir pasverti?

– Sakyčiau, kad kiekvienas persikraustymas, tiek iš Kėdainių į Vilnių, tiek iš Kėdainių į JAV, nebuvo labai ilgai planuotas ir iki mažiausių detalių išnarstytas. Pasakysiu taip: naudojuosi kiekviena man pasitaikančia galimybe, leidžiančia išvažiuoti iš namų, tobulėti. Aišku, kiekvieną pasirinkimą lydi patirtys, kurios būna, sakykime, įvairios. Pasitaiko sunkių momentų, tačiau kaskart išvykdamas sau ir kitiems sakau, kad išvažiuoju dėl geresnio gyvenimo ateityje. Kitaip sakant, tai – investicijos į mano ateitį.

– Jaunuoliui viena yra iš Kėdainių yra adaptuotis Vilniuje, 150 km nuo namų. Visai kas kita – Ilinojaus valstijoje už daugiau nei 7500 km. Koks tas pirmasis pusmetis Amerikoje?

– Nors Amerika nuo Lietuvos skiriasi kaip diena nuo nakties, nepasakyčiau, kad patyriau didesnių sunkumų. Pagrindiniai skirtumai, ateinantys į galvą spontaniškai, – žvėriškai didelis greito maisto restoranų kiekis net ir mažiausiuose miesteliuose bei daug lengviau bendraujantys žmonės.

– O kaip sekasi prisitaikyti prie amerikietiškojo „bėk ir mesk“ krepšinio?

– Šitai adaptacijai tikrai reikia laiko. NCAA taisyklės yra kitokios, žaidėjai – individualiai stipresni ir greitesni. O ir pats krepšinis daug atletiškesnis. Prie visko galiu adaptuotis, bet vieno labai trūksta – kartais norėtųsi, kad kamuolys po aikštelę judėtų dagiau.

Aukščiausias kalibras: nuo sporto bazės – iki specialistų štabo

– Minėjai, kad abejonių nebeliko atliekant „žvalgybą“ Ilinojuje pavasarį. Ko gero, papirko visiškai kito kalibro krepšinio organizacija?

– Šiaurės Ilinojaus universitetas ir jo krepšinio komanda „Huskies“ – iš tiesų itin aukšto lygio organizacija. Būtent toji sportinė pusė ir palieka man didžiausią įspūdį Amerikoje apskritai. Pavyzdžiui, studentų turima įranga. Man teko pakeliauti po kitas valstijas, arenas ir pamatyti, kaip jos skiriasi, priklausomai nuo mokyklos. Mane tikrai ištiko lengvas šokas atvykus į „Huskies“ ir pamačius, kad studentai visko, pradedant personalu, baigiant treniruočių įranga, turi daug daugiau negu kai kurios profesionalios komandos.

„Convocation Center“ arena, kurioje rungtyniauja lietuvio atstovaujama Šiaurės Ilinojaus universiteto „Huskies“ ekipa. (Asmeninio albumo nuotr.)

Treniruočių procese dalyvauja daug personalo – trenerių padėjėjų, medikų, kurie 120 procentų pasiruošę kiekvienai treniruotei.

Kiekvienas žaidėjas komandoje yra lygus. Jeigu jam reikia atsistatyti, išsigydyti traumą – jam sudaromos visos reikiamos sąlygos ir skiriamas labai didelis dėmesys.

– Šalia sporto dar ir studijuoji verslo administravimą. Ar pirmasis pusmetis neišgąsdino?

– Sakyčiau, kad pirmasis semestras buvo ypatingai sunkus. Labai daug paskaitų, daugybė naujų žodžių. Turint omenyje, kad dukart per dieną dar ir treniruojamės: prieš paskaitas valandą treniruoklių salėje, o po paskaitų, vakare turime 3 valandų treniruotę. Reikia įdėti daug pastangų, kad palaikyčiau gerus pažymius.

– Vieša paslaptis, kad kai kuriais atvejais pajėgių Lietuvos krepšinio lygos žaidėjų studijos aukštosiose mokyklose būna, pavadinkime, tam tikras „akių dūmimas“. Ar, rungtyniaujant NCAA, akademiniai pasiekimai tokie pat svarbūs kaip ir sportiniai?

–Kadangi turiu pilną atletišką stipendiją, į kurią įskaičiuotos ne tik mokymosi išlaidos, bet ir gyvenimas, netgi maitinimas – mokytis turiu daug. Nesiskundžiu dėl to.

Pirmakursiai įsikuria universiteto miestelio studentų bendrabutyje, kiekvienas turi atskirą kambarį, sąlygos tikrai geros. Vėliau, t. y. antram, trečiam kurse atletai kraustosi į apartamentus, trise-keturiese nuomojasi namus.

Už sienos gyvena mano kambariokas šveicaras. Kadangi mūsų kultūra – pakankamai artima, europietiška, gerai sutariam, vienas kitą suprantam. Turiu žmogų, su kuriuo galiu išsikalbėti, jeigu kas ne taip. Čia, Ilinojuje, jaučiuosi labai laimingas.

– NCAA čempionate sužaidei jau ketverias rungtynes. Debiutinėse ranka nesudrebėjo – realizavai 4 tolimus metimus iš tiek pat bandymų. Kaip pavyko susitvarkyti su debiuto jauduliu?

– Pasitikėjimo savo jėgomis man netrūksta. Pirmųjų NCAA lygos sezono rungtynių labiau nekantriai laukiau, negu kad jaudinausi. Gavęs kamuolį, mečiau drąsiai, nes tikrai norėjau padėti komandai. Su ja noriu laimėti kuo daugiau. Turim daug gerų žaidėjų, o mums šiam sezonui keliami aukščiausi tikslai. Komanda sukomplektuota visiškai nauja, todėl mums dar reikia laiko susižaidimui, kad tos pergalės ateitų.

– Ketvirtosiose rungtynėse buvai įtrauktas į starto penketą, tačiau tavo vaidmuo komandoje kol kas – epizodinis. Tam tikru požiūriu tai – motyvacija?

– Manau, kad vaidmuo komandoje gali labai dažnai keistis ir tikrai nepergyvenu. Suprantu ir žinau, kad viskam reikia laiko. Amerikiečių sistemoje dažnai vadinamieji „freshmen“ (liet. – pirmakursiai, aut. past.) ir negauna labai daug žaidybinio laiko.

– Ar 192 cm ūgio pakanka, norint rimtai užpulti ir pakovoti gynyboje su atletiškais amerikiečiais?

– Kas be ko, amerikiečiai tikrai pasižymi atletiškumu, bet ūgio man tikrai užtenka. NCAA yra ir aukštesnių, ir mažesnių varžovų. Priprasti prie jų greičio įmanoma. Be to, padėjo praėjusio sezono patirtis Kėdainių ekipoje, treniruojantis su tokiais greitais gynėjais kaip Domantas Vilys, Marius Valinskas ar Daryl Doualla. Manau, kad rungtyniaudamas Amerikoje, tikrai tobulėju gynyboje.

Didžiuojasi skleisdamas Lietuvos žinią kitapus Atlanto

– Užsiminei apie gyvenimą bendrabutyje. Tavo kambaryje kabo Lietuvos trispalvė. Atvyko lagamine iš Lietuvos?

– Tiesą pasakius, per visus rūpesčius ir skubėjimą nė nesusimąsčiau, kad vėliavą reikėtų atsivežti. Trispalvę gavau dovanų iš „Huskies“ komandos trenerių. Buvo labai netikėta staigmena. Trispalvė man reiškia namus, tai, kas aš esu, iš kur atvykau. Dažnai jaučiuosi, kad čia, Amerikoje, reprezentuoju Lietuvą. Retas kuris žino, kur yra Lietuva, dažniausiai net nėra apie ją girdėjęs. Tenka supažindinti žmones su Lietuva, papasakoti apie garsiausius mūsų žmones, dažnai, žinoma, krepšinio pasaulio asmenybes. Šiek tiek netgi didžiuojuosi galėdamas skleisti Lietuvos vardą Amerikoje.

– Armandai, tai kokia gi ta amerikietiškoji svajonė? Prasimušti į stipriausią krepšinio lygą pasaulyje – NBA?

– Be abejonės, tačiau nesigraušiu, jeigu nepateksiu. Dabartinis tikslas – žaisti profesionaliai.

– Ko palinkėtum jaunam vaikiui Kėdainiuose, kuris svajoja apie krepšininko karjerą?

– Kažkokių paslaptingų receptų sėkmei nėra. Viskas paprasta: turi dirbti kiekvieną dieną daug ir sunkiai, bet tuo pačiu metu – sugebėti mėgautis tuo, ką darai. Svarbu išlikti pozityviam. O sunkus darbas visada atsiperka – anksčiau ar vėliau.