Kėdainių slaugytojos keliavo po Dzūkijos kraštą

Sandra Rimkuvienė,

LSS organizacijos Kėdainių PSPC pirminės grupės pirmininkė

Smagu pakeliauti po Lietuvą, bet dar smagiau tai padaryti su kolegomis. Dar vasariškai šiltą rugsėjo savaitgalį po Dzūkijos kraštą keliavo VšĮ Kėdainių PSPC slaugytojos.

Po Alytaus miestą

Pirmiausia aplankėme Alytų – didžiausią ir seniausią pietų Lietuvos, šeštą pagal dydį šalies miestą. Pro miestą į Nemuną įteka Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus.

Liaudies etimologija byloja vieną iš legendų apie meilę – kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolus kryžiuočiam, kovoje krito daug karių ir Alyta, matydamas, kad mūšis bus pralaimėtas, nujojo į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kurstė šventąją ugnį, ir ją paslėpė, o pats grįžo kovon.

Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet jis žuvo. Tai sužinojusi Mirgrausėlė graudžiai ir ilgai verkė, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti Nemunan. Upelis žynių buvęs pavadintas Alytupiu, o greta piliakalnio įsikūręs miestas – Alytumi. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis.

Mieste stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas – „Laisvės angelas“, pastatytas 1929 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus į ją žaibui, 1937 m. buvo atstatyta. 1952 m. paminklą nugriovė sovietai, bet jis buvo atstatytas 1991 m. Paminklas yra 13 m aukščio (9 m postamentas ir 4 m angelas). Pasakojama, kad pozuoti skulptorius prikalbinęs jauną gimnazijos mokytoją.

Ant Baltosios rožės tilto

Taip pat aplankėme Alytaus miesto gyventojų ir svečių lankomą vietą – Baltosios rožės tiltą, kuris pastatytas buvusio geležinkelio tilto vietoje, panaudojant senąsias išlikusias mūrines atramas. 2013 m. pradėtas ir 2015 m. pabaigtas naujas pėsčiųjų ir dviračių tiltas, kuriam vėliau, miesto gyventojų balsavimu, suteiktas Baltosios rožės pavadinimas. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Oficialiai atidarytas 2016 m. jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus.

Šiandieninį tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis. Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a., panorama.

Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tilto prieigose pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios drąsiai galima kabinti meilės spyneles.

Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos.

Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra „Obels žiedas“.

Lankėmės Alytaus miesto parke, kuris  pradėtas formuoti dar 1926 m. natūraliame pušyne. Miesto burmistras Zigmas Jakulis parko idėją parsivežė iš Šveicarijos. Parko plotas 5,54 ha – tai geometrinio (reguliaraus) planavimo parkas su viduryje suformuota 50 m skersmens aikšte, simbolizuojančia saulę, nuo kurios šešiomis kryptimis lyg spinduliai driekiasi tiesūs takai, apsodinti lapuočių medžių alėjomis ir krūmais. Vėliau parke pagal buvo įrengtas fontanas su apvalios formos baseinėliu, šokių aikštelė su estrada, dvi poilsio aikštelės. Aplankėme šiaudų parodą, kuri buvo sukurta lygiadieniui. Ekskursijos metu mus lydėjo ir labai įdomiai perteikė įstoriją gidas Giedrius.

,,Grikucyje“ – susipažinti su grikiais

Vėliau vykome į „Grikucio“ sodybą, senoviniame Dzūkijos kaime, Pamerkiuose. Sodybos šeimininkai Laima ir Kostas Mačioniai visus pavaišino kvapnia ,,norų“ sriuba, virta dideliame katile lauke ant laužo, su grikių duona.

Sodybos šeimininkai supažindino su senovinėmis grikių apdirbimo technologijomis: mokė su pjautuvu pjauti grikius ir juos surišti į pėdus, su spragilais juos iškulti, vėtyti grūdus ir išsijoti. Parodė, kaip su senovinėmis girnomis grūdus sumalti ir įsimaišyti blynų tešlą. Blynus kepėme ant senovinės krosnies ir juos ragavome su obuolių bei aviečių uogiene ir grybų padažu. Desertui laukė grikių tortas ir grikių žiedų arbata.

Sodybos šeimininkas taip pat mokė, kaip atrasti vandens gyslą.

Po sočių pietų atsisveikinę su sodybos šeimininkais, pasukome namų link, pakeliui aplankydami Dzūkijos miškų apsuptyje, saulės nutviekstą, spindintį stiklinį kupolą, kurio viduje stovi trišonė aliuminio piramidė, o joje – du unikalaus lydinio kryžiai, kurie koncentruoja bei perteikia subtilią energiją. Merkinės piramidės erdvėje pasisėmėme jėgų, atgavome dvasinę pusiausvyrą.

Šios kelionės metu daug naujo sužinojome apie dzūkų papročius, parsivežėme naujų receptų, visapusiškai atsinaujinę, toliau tęsime savo darbus.