Su „Lietuvos geležinkelių“ darbuotoja, traukinių skyriaus dokumentų ope­ratore, Inga Gaučiene susipažinome sporto klube. Moters draugė ją gyrė už dovanotą tortą ir sausainius. Išsikalbėjome. Linksma, humoro jausmo nestokojanti moteris smagiai pasakojo apie sėkmes ir nuopuolius saldumynų pasaulyje, kuria­me, pasirodo, ji sukasi nuo vienuolikos metų.

Išsikalbėjome. Linksma, humoro jausmo nestokojanti moteris smagiai pasakojo apie sėkmes ir nuopuolius saldumynų pasaulyje, kuriame, pasirodo, ji sukasi nuo vienuolikos metų. O pastarųjų metų konditerijos šedevrų ji savarankiškai išmoko žiūrėdama pamokas interneto vaizdų platformoje „Youtube“.

Kirpėja–geležinkelietė

– Dirbate įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“. Kokia jūsų profesija?

– Esu baigusi tuometinę Vilniaus statybos dizaino kolegiją, kur įgijau geležinkelio eismo administravimo specialybę, specializacija – komercinė veikla geležinkelių transporte. Po to dar mokiausi toliau, kol gavau aukštojo mokslo diplomą, kuriame įrašyta geležinkelių komercinė eksploatacija. Esu inžinierė, bet tai dar ne viskas, mano pirmoji profesija yra kirpėja-kosmetologė (šypsosi).

Idėjų ieškau internete. Nusižiūriu kažką naujo, atsisiunčiu, bandau, derinu, degustuoju, kol gaunu tokį skonį ir formą, kokių noriu.

– Kardinaliai priešingos profesijos – inžinierė, grožio specialistė ir konditerė. Ar teko dirbti kirpėja?

– Kirpėjos-kosmetologės diplomą turiu, bet nedirbau nė vienos dienos. Baigusi vidurinę mokyklą labai norėjau būti kirpėja. Baigiau tuometinę Buitininkų mokyklą ir grįžau pas tėvus į Kėdainių rajoną. Gavau darbą geležinkelyje ir nusprendžiau, kad vėl reikia mokytis. Pradėjau mokslus Vilniuje.

Jau dvidešimt metų darbuojuosi geležinkelyje. Dirbu pamainomis, todėl laiko turiu apsčiai, tad jį visą skiriu desertams.

Inžinierės I.Gaučienės pomėgis – desertų kūrimas.
/Irinos Jurkėnienės ir asmeninio I. Gaučienės archyvo nuotr./

Keps, kol pasiseks

– Kuriame Jūsų gyvenimo tarpsnyje atsirado meilė tortams ir pyragams?

– Kiek save atsimenu, tiek kepu (šypsosi). Rinkau ir į sąsiuvinius rašiau receptus dar nuo 1986 metų, man tada buvo vienuolika metų. Iš bibliotekos nešdavausi namo knygas, iš kurių persirašinėdavau, kaip gaminti saldumynus. Tuos receptus visada pati išbandydavau.

Visus receptus surūšiuodavau į skyrius: šalti, karšti patiekalai, salotos, desertai. Pirmiausiai užsipildydavo desertų skyrius, o kiti puslapiai dažnai likdavo tušti (juokiasi). Man tiesiog patikdavo kepti, net negaliu paaiškinti, kodėl.

Žinoma, dažnai nepavykdavo. Kepu, bandau, nesiseka, skaitau, vėl iš naujo kepu. Mama pykdavo už netvarką virtuvėje. Po darbo tėvai pareina namo, virtuvė pilna miltų, nėra ką valgyti, viskas sugadinta, bet toliau kepu… Žodžiu, prisiminkite paauglystę, visi kariaudavome (šypsosi). Tėtis būdavo pirmasis mano pyragų degustatorius. Jam viskas patikdavo.

– Gal pomėgį konditerijai paveldėjote iš mamos?

– Nežinau, iš kur ta trauka tortams ir pyragams. Mano mama nemėgsta gaminti valgio, jai nepatinka ir kepti pyragus, tačiau tėvai visada palaikė mano aistrą terliotis virtuvėje. Tik mama kartais pyksta, kad ir dabar visur virtuvėje palieku betvarkę (juokiasi). Tėčiui tai nekliudo, jis man dar padeda ir produktus nupirkti, jeigu ko prisireikia.

I. Gaučienė augo Kupiškio rajone, Salamiesčio kaime, kurios gyventojos savo receptus sudėjo į vieną knygą. Šalia – moters paauglystės receptų rinkiniai, rašyti 1986 metais.

– Kaip suprantu, kantrybės turite daug, nes skanėstus kepate trisdešimt metų?

– Kitiems dalykams gyvenime kantrybės neturiu, bet jau saldumynams man jos tikrai užtenka. Ir taip nuo mažens. Jokių nervų. Nepasiseka iškepti gero biskvito, kepu tiek kartų – du tris, kol gaunu tokio skonio ir išvaizdos, kokio man reikia.

Neišėjo, galiu kepti ir naktį tol, kol pasiseks. Neiškilo tešla, netaisyk­linga forma, prastas skonis, išmetu ir kepu kitą, kol gausiu norimą skonį, formą, konsistenciją, išvaizdą.

Tiesą sakant, nors turiu viziją, bet niekada nežinau, koks tortas galiausiai išeis ir koks bus galutinis jo skonis. Tai ilgas ir sudėtingas procesas.
Dovanų nebeperka

– Negaila švaistyti laiko, maisto, pinigų?

– Laiko negaila, nes man tai yra hobis ir poilsis nuo darbų, įtampos, streso, problemų. Kepimas – man geriausias atsipalaidavimas. Jeigu neturiu ką kepti, man rankos niežti. Kartais net nejaučiu, kad stoviu virtuvėje ir maišau pyragą.

Nepavykusius tortus, pyragus, sausainius suvalgo mano sūnus, tėvai, draugai, bendradarbiai, kaimynai (šypsosi). Jie kaip tik mane ramina, kad gal kažkurio deserto forma ir netobula, bet užtat skonis geras. Žodžiu, niekas į šiukšlių konteinerį nepatenka.

Kėdainietės namuose – tortų ir pyragų formų įvairovė.

– Kaip suprantu, visi skaniai pavalgydinti ir jums dovanų pirkti nereikia?

– Tiesa. Per daugybę metų žinau skonius, kas ką mėgsta, ko nevalgo. Dėl dovanų irgi tiesa, jų neperku, nes dovanoju savo keptus skanumynus. Džiaugiuosi, kad visi būna patenkinti.

– Toks hobis – brangus malonumas?

– Negalvoju apie tai, man patinka, todėl neskaičiuoju, bet jeigu viską sudėtum – mokymus, priemones, kepinių sudedamąsias dalis, dekorą, tuomet tikrai išeitų nemaža suma. Tačiau man tai teikia malonumą, poilsį, atsipalaidavimą. Galvoju, kad geriau pinigus skirti tortams, negu išleisti kitiems dalykams, kurie patinka kitiems: brangiems drabužiams ar batams, kosmetikai…

Mokytojas – „YouTube“

– Paminėjote mokymus. Kur semiatės idėjų, ieškote patarimų, naujovių?

– Iš pradžių kepdavau tik pyragus. Prieš penkerius metus bendradarbė paprašė iškepti tortą anūkės gimtadieniui. Vaikui torto juk nepapuoši trupiniais ar vien grietinėle. Man tai buvo tikras iššūkis, bet, galvoju, nepasiduosiu (šypsosi).

Atsidarau „YouTube“, kur radau tikrą lobyną. Žiūriu, mokausi, bandau, ieškau, darau. Drebančiomis rankomis papuošiau pirmąjį rimtą vaikišką tortą. Tada ir „užsikabinau“ didesniems iššūkiams. Reikėjo ir žinių, ir priemonių, nes tai – labai preciziškas, kruopštumo reikalaujantis darbas. Vienam tortui gėlytes galiu klijuoti ir penkias valandas, kad tik būtų labai gražu. Man tai patinka, ramina.

Nuo to laiko pagrindinis mano mokytojas ir buvo „YouTube“. Rasdavau laisvą minutę, žiūrėdavau, ką ir kaip gaminti, puošti. Nemiegu ir dienų dienas suku galvą, ką čia pabandžius, iškepus, dekoravus.

I. Gaučienės pažymėjimai, liudijantys į kokias konditerijos paslaptis ji gilinosi.

– Ar užteko tik interneto pamokų?

– Iš pradžių užteko, nes informacijos ir pamokų „YuoTube“ tikrai yra daug. Tačiau pastaruoju metu važiuoju į kursus, kurie vyksta Kauno „Baker Street“ ir Panevėžyje, „Red Velvet“ desertų akademijoje. Beje, ten pastebėjau, kad juos lanko daug tokių mėgėjų kepėjų kaip aš. Matyt, tai tampa populiaru.

Nesu kritiška valgytoja-vertintoja, nes kiekvienas šefas desertus daro pagal savo skonį, estetikos pojūtį ir supratimą.

Tiesa, „gyvų“ konditerijos kursų prireikė tik tada, kai internete pamačiau, kaip gaminama prancūziška konditerija. Susižavėjau veidrodine glazūra, bet man nepavyko pagaminti tobulos, glazūra neblizgėjo, kaip turėtų. Nusprendžiau, reikia mokytis. Užsirašiau į prancūziškos konditerijos kursus. Labai patiko gaminti ir puošti tos rūšies desertus.

Vienas pirmųjų Ingos tortų, kurio dekoravimas užtruko keletą valandų.

Paslaptingi sausainiukai

– Koks kepinys jums iki šiol yra tikra mįslė?

– Migdolų miltų sausainiai – macaronsai. Kai važiavau į kursus, kuriuose mokė juos kepti, šių sausainių nebuvau ragavusi. „YouTube“ buvau mačiusi, kad tokie gaminami, todėl norėjau pabandyti pati juos išsikepti.
Vien interneto pamokų tikrai nebūtų užtekę, nes priemonių ir žinių išsikepti macaronsams reikia daugiau. Dėstytoja iškart pasakė, kad mums juos pavyks iškepti tik du tris kartus, o po to lydės nesėkmės. Taip ir buvo. Šie sausainiai labai įnoringi, jeigu jiems netiks drėgmė, temperatūra, produktų gramai bus netiksliai pasverti, nenutaikysi konsistencijos, tuomet jie tikrai išeis ne tokie, kokie turi būti – preciziškai dailūs, tirpstantys burnoje. Pastebėjau, kad jų tobulumui įtakos turi net kepėjo nuotaika (šypsosi).

Vieną kartą dvi dienas iš eilės kepiau macaronsus, kad jie būtų ir gražūs, ir skanūs. Vis nesisekė, nes tai šonai sukrisdavo, tai viršus skildavo. Tik trečią dieną iš orkaitės ištraukiau tobulus sausainius.

Niekas nepaaiškins, kodėl taip yra. Todėl jeigu ruošiuosi šventei, macaronsus pradedu kepti iš anksto, prieš keletą dienų.

Kitas kepinys, kuris kelia daug iššūkių, yra kanelės. Šie, rodos, nesudėtingi prancūziški pyragaičiai, taip pat labai aikštingi ir lepūs. Man nepavyko su jais susidraugauti (juokiasi).

Pasak kėdainietės, tobuli macaroncai privalo turėti įdaro sijonėlį.

– Kaip suprantu, konditerijoje mažai vietos improvizacijai, nes reikia griežtai laikytis recepto?

– Macaronsų atveju, taip, bet kalbant apie kitus kepinius, nebūtinai. Mėgstu improvizuoti. Turiu keletą mėgstamų tortų receptų, bet kaskart juos patobulinu pagal save. Man nusibosta visada daryti vienodą tortą, norisi jį pagerinti, išbandyti naujus skonius (šypsosi).

Idėjų ieškau internete. Nusižiūriu kažką naujo, atsisiunčiu, bandau, derinu, degustuoju, kol gaunu tokį skonį ir formą, kokių noriu. Mėgstu neintensyvias, švelnias, pastelines spalvas, taip ir dekoruoju savo kepinius.

– Kokius desertus dar norėtumėte išmokti gaminti?

– Planuose – dabar itin populiarėjantys Pavlovos pyragėliai, taip pat keletas naujų tortų rūšių.

I.Gaučienės macaroncai, kaip dekoro elementai, „dalyvavo“ kalėdinėje vaikų fotosesijoje.

Per drąsu svajoti

– Kaip vertinate masinės gamybos tortus, pyragus, sausainius?

– Gerai. Kartais nusiperku paragauti, kartais kiti pavaišina. Nieko nepeikiu ir negalvoju, kad jie blogesni ar ką reikėtų tobulinti. Nesu kritiška valgytoja-vertintoja, nes kiekvienas šefas desertus daro pagal savo skonį, estetikos pojūtį ir supratimą. Jeigu kitam gražu ir skanu, tai kodėl man turėtų būti negražu? Jeigu man kas patinka, pagaunu kokią idėją, ją improvizuotai pritaikau savo tortuose.

– Kaip, jūsų akimis, nuo jūsų paauglystės pasikeitė mėgėjiška konditerija?

– Kardinaliai. Nuo beveik nieko iki prikrautų podėlių (juokiasi). Anksčiau užtekdavo kelių priemonių ir sudėtinių dalių, o dabar toks platus pasirinkimas ir įvairovė, kad net nespėji koja kojon su kulinarijos madomis. Namuose pilni stalčiai visokių įrankių, formų, maisto medžiagų. Pamatau kažką naujo ir žinau, kad reikia pabandyti.

Iš prancūziškos konditerijos serijos.

Apie sportą ir verslą

– Esate liekna, sportiška. Turbūt savo pyragų nevalgote?

– Galiu ir nevalgyti, bet valgau (juokiasi). Sportuoju, matyt, ir mano genai geri, dėl to pavyksta išlikti lieknai. Visada valgiau ir valgau saldumynus, nes juos labai mėgstu.

– Ar sūnus Lukas paveldėjo jūsų pomėgį konditerijai?

– Mano sūnus – mano pagalbininkas. Jis studentas. Mėgsta ne tik valgyti mano kepinius, bet ir moka kai ką pats pasigaminti. Jo mėgstamiausias desertas – krembriulė. Bandė kepti ir macaronsus, bet nelabai pasisekė. Tiesą sakant, desertų gamybos Lukas irgi mokosi „YouTube“.

Tėvai ir sūnus yra mano pirmieji kritikai, kurie skanauja ir vertina, kas negerai pasisekė, ką reikia tobulinti ir kokių poskonių trūksta. Išlepinau juos (juokiasi).

Net darbe kolegos juokauja, kai į darbą ateinu su tortais – „ir vėl tortas“. Užtat visi žino, jei mano pamaina, greičiausiai valgysime desertus.

– Galbūt svajojate mesti geležinkelį ir kurti nuosavą konditerijos verslą?

– Kol kas ne. Per drąsu būtų svajoti. Nesijaučiu tokia stipri šioje srityje. Kol kas tai tik pomėgis. O ateitis parodys, kaip viskas susidėlios.

Panašios naujienos