„Kartais ne iki galo suprantama, kokią jėgą iš tiesų turi meras. Ir nėra skirtumo – didmiesčio ar rajono tai galva. Taip, savivaldybės vadovui dalyvauti bendruomenės šventėse, apvanoti senjorus yra gražus gestas, tačiau tokie vienkartiniai malonumai situacijos iš esmės nekeičia. Mano įsitikinimu, Kėdainių rajono savivaldybės meras privalo viena koja būti Vilniuje – ten, kur vyksta sprendimų priėmimas. Vaikščioti po kabinetus ir belsti, kol jį įsileis“, – akcentuoja profesorius Dalius SERAFINAS (54), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus kandidatas į Kėdainių r. savivaldybės merus.
Analizavo Kėdainių savivaldybės darbą kaip mokslininkas – grįžta kandidato amplua
Anokia paslaptis, kad kraštietis Dalius Serafinas – politikos naujokas, tad dažniausiai bendrauja tiesiai, neišsisukinėdamas. Tarp konkurentų į rajono „dirigento“ vietą jis – naujas veidas. Vis dėlto į politinę Kėdainių areną D. Serafinas žengia su 30 metų kauptu praktinių žinių bagažu apie tai, kaip sustyguoti sėkmingą organizaciją.
„Nuo 2012 metų parlamentinėms partijoms siūlau tobulinti šalies ekonomikos modelį, didesnį dėmesį skiriant gyventojų gyvenimo kokybei, ypač rajoninių savivaldybių gyventojams, o ne bendrajam vidaus produktui (BVP). Puikiai suvokdamas, kaip turėtų veikti demokratinėmis vertybėmis grįstas valstybės valdymas ir savivalda, dabar siekiu tapti Kėdainių meru ir įgyvendinti geriausias Lietuvos ir pasaulio praktikas. Ateinu su konkrečiu matymu, kaip savivaldybės veiklą pagerinti iš pagrindų“, – teigia nepartinis kandidatas.
Kodėl dalyvavimas regioninėje politikoje mokslų daktarą sudomino būtent dabar? „Žmogus pasiekia tokį gyvenimo tašką, kai karjera padaryta, ir dėl finansų jautiesi ramus. Imi rūpintis, kokioje visuomenėje gyvena tavo vaikai, kokioje aplinkoje augs tavo anūkai. Supratęs, kad esama aplinka nėra nei sveika, nei saugi, inicijuoji pokyčius. Tu gali stengtis ir siūlyti, bet tol, kol neturi įgaliojimų prisiliesti prie sprendimų, nesi girdimas“, – motyvuoja D. Serafinas.
Pastaruosius metus Kėdainiuose gyvenantis, bet Vilniuje dėstytojaujantis dotnuviškis susirūpinęs stebi, kokia linkme juda jo gimtasis Kėdainių kraštas. Švietimo sistema su tiksliaisiais mokslais priešakyje banguoja, duris užvėrė Kėdainių ligoninės akušerijos-ginekologijos skyrius, netolimoje ateityje galimai rizikuosime užgesusiomis gyvybėmis vien dėl to, kad įvykio vietoje laiku nepasirodys greitosios pagalbos automobilis.
„Ko gero, asmenybės raida vyksta ne tiesiąja, o ciklais. Pirmiausia, gimiau ir užaugau Kėdainiuose, vaikystė ir jaunystė prabėgo Dotnuvoje statant su tėvais sodybą ir svajojant apie ateitį čia, vėliau studijavau Kaune, nuo 2002 metų – dėstymas Vilniaus universitete. Pandemija taip sudėliojo darbus, kad dabar savaitės pradžioje dėstytojauju Vilniuje, vadovauju doktorantams, magistrantams ir bakalaurams nuotoliniu būdu dirbdamas Dotnuvoje, pro langą žavėdamasis Dotnuvėlės tėkme, miškais ir pievomis bei žydinčiais žolynais prie lango. Šeima dirba šalia, kuria ir gamina išskirtinės kokybės maisto produktus“, – pasakoja į interviu po nuotolinės konsultacijos su užsieniečiu studentu atskubėjęs profesorius.
Kraštiečio mokslinė ir praktinė konsultacinė veikla yra susijusi su kokybės vadybos sistemų tobulinimu. Taip pat jam teko tyrinėti ir konsultuoti Vyriausybės bei ministerijų darbą, atlikti analizes įvairiose savivaldybėse – Raseinių, Rietavo, Kauno, taip pat – ir Kėdainių rajono savivaldybėje:
„Analizavau visas savivaldybės funkcijas, bendravau su kiekvienu jos specialistu. Galiu pasakyti, kad Kėdainių savivaldybės specialistų darbas nesiskiria nuo kitų Lietuvos savivaldybių darbo – didžioji laiko dalis leidžiama biurokratiniams, mažai vertės kuriantiems darbams – o tai reikia keisti iš esmės – daugiau dirbti su žmonėmis, jų problemomis, aktyviau ieškoti nestandartinių sprendimų, įtraukiant pačius kėdainiečius į jų sprendimą. Savivaldybės sprendimuose stokojama pagrįstumo, kaštų-naudos analizės. Pavyzdžiui, visiškai nepasiteisino laikinasis šviesoforas Tilto gatvėje už 12 000 (!) eurų, juk papildoma apkrova – sustoję automobiliai ant tilto – tik dar labiau blogino trupėjusio tilto situaciją, kėlė kamščius.“
Tik išėjęs iš sistemos supranti, kaip ji veikia
– Akivaizdu, kad pagrindinė Jūsų, kaip kandidato į mūsų miesto merus, stiprybė yra sukauptas įspūdingas žinių bagažas?
– Pasakysiu kitaip: mano stiprybė – tai, kad suprantu, kaip veikia organizacijos, valstybės valdymas ir savivalda bei kaip jų veiklą galima iš esmės pagerinti. Iš šono įvertinti nėra sudėtinga, jeigu turi pakankamai žinių ir patirties.
Sakykime taip: būdamas sistemos viduje lyg laikrodžio krumpliaratis, tu negali suvokti laikrodžio veikimo principo. Tu sukiesi viduje, matai šalia besisukantį kitą krumpliaratį, bet nesupranti, kad tai yra laikrodis, kuris rodo laiką. Tu daug ko nematai. Tik „ištrauktas“ iš sistemos pamatai tą sistemą ir suvoki jos visumą, žinai, ką daryti, kai sistema neatlieka savo funkcijų. Tai – metafora motyvų, kodėl kandidatuoju 2023 m. savivaldos rinkimuose.
Daugumoje atvejų valdžioje yra žmonės, suvokiantys tik siaurą savo funkciją, atskirą veiksmą, bet ne sistemą kaip visumą. Tokiu atveju žmonių veiksmai baigiasi trumpalaikę emociją sukeliančiais pasiūlymais, kurie problemų iš esmės neišsprendžia.
Tačiau norint pakeisti sistemos veikimą, vien žinių ir patirties neužtenka – reikia kompetentingų bendraminčių įvairiuose valdžios, verslo, mokslo sluoksniuose – todėl mokslinis, konsultacinis ir visuomeninis darbas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje padėjo suburti ratą kelių šimtų bendraminčių, kurie pasirengę pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi man būnant Kėdainių meru, dirbant savivaldybės taryboje.
Mero žodį girdi ir ministrai, ir Seimo nariai
– Sugrįžkime prie mūsų pokalbio pradžios. Nors kartais girdisi skepticizmas – „juk tik meras“, Jūs akcentuojate, kad savivaldybės mero rankose yra labai daug galios. Kaip, Jūsų manymu, ją reikėtų įveiklinti?
– Štai Jonava yra mažesnis rajonas už mūsiškį, tačiau akušerinį skyrių išsaugojo. Sakyčiau, kad tai – puiki iliustracija, kad savivaldybės žodis taip pat turi svorį prieš centrinės valdžios – ministerijų, Vyriausybės ar Seimo.
Todėl, jeigu esi Kėdainių meras su tikslu dirbti Kėdainiams, tau nepakanka vien tik sėdėti kabinete, siuntinėjant institucijoms raštus ir prašymus. Dokumentai nueina ten, kur reikia, tik tada, jei jie turi „kojas“ – t. y. kai įtakingas žmogus juos asmeniškai įteikia gavėjui. Su centrine valdžia turi vykti intensyvus darbas, o meras ir jo patikėtiniai privalo suktis ten, kur priimami sprendimai.
Esminis klausimas: ar mero postą užimantis žmogus supranta ir yra pajėgus savo galią, įtaką bei žinias įdarbinti siekiant savivaldybės gyventojų gyvenimo kokybės?
– Kadaise Kėdainių rajono savivaldybės pastatas buvo tituluojamas „Kremliumi“. Uždaras, o ką jame žmonės veikia apskritai buvo mistika… Ką parodė Jūsų atliktas tyrimas Kėdainių rajono savivaldybėje?
– Aišku tai, kad praktika savivaldos darbuotojams sėdėti prie popierių yra mažų mažiausiai ydinga. Jie turi eiti į žmones, susitikti ir bendrauti gatvėje, matyti problemą realiai, o ne popieriuje. Būdamas Kėdainių rajono savivaldybės meras, pirmiausia įvesčiau kassavaitinės dienos be automobilio taisyklę visiems savivaldybės žmonėms. Kad visi sueitų pėsčiomis, atvažiuotų paspirtukais ar dviračiais iš skirtingų Kėdainių pusių. Tokiu būdu savivaldybės žmonės greitai pastebėtų akivaizdžias mieste susikaupusias problemas.
– Daliau, dėstote VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete, esate Kokybės vadybos magistro studijų programos vadovas. Kaip Jūsų sukauptas žinias apie darnią įmonių ar organizacijų veiklą galima pritaikyti realybėje?
–Mano dabartinės mokslinės ir konsultacinės veiklos tikslas – suprojektuoti organizaciją taip, kad ji veiktų kuo sklandžiau, o organizacijos klientas būtų patenkintas. Šiuo atveju – kad būtų patenkinti savivaldybės gyventojai. Savivaldybės funkcijų yra labai daug, kelios dešimtys, ir kiekvienoje srityje turi būti daug patenkintų klientų. O pastarieji labai įvairūs. Ir jauni, ir vyresni, su skirtingais poreikiais.
Pokalbiuose su tais „klientais“ – Kėdainių miesto ir rajono gyventojais – skamba frazė: „Ai, svarbu, kad valdžia netrukdytų.“ Jūs įsivaizduojate, koks liūdnas lūkestis? Pagerėjimo žmonės nesitiki – svarbu, kad valdžia nepridarytų blogiau. Gera žinia ta, jog mano ilgametė patirtis rodo, kad ir nusivylusius žmones įmanoma pervesti į tam tikrą bendradarbiavimo režimą, kartu sudarant sąlygas jiems dalyvauti rajono valdyme ir atliepti jų lūkesčius.
– Prieš ketverius metus į mero poziciją kandidatavusi Jūsų pirmtakė Karolina Štelmokaitė ypač akcentavo europietiškų Kėdainių svarbą. Ką apie tai manote Jūs?
– Kėdainius būtina matyti dviejuose kontekstuose – Lietuvos valstybės (ne tik teritorijos) ir Europos. Iš Senojo žemyno galima pasisemti daugybę gerų praktikų. Tarkime, „nusižiūrėti“ energetines bendrijas. Visoje Europos Sąjungoje yra daugiau nei 2 000 energijos kooperatyvų, kur energetiniai objektai priklauso patiems vartotojams, savivaldai, todėl elektros energija jiems atsieina juntamai pigiau, turint savo bendriją. Kodėl mums šių bendrijų nepradėjus inicijuoti Kėdainiuose? Juolab, kad tam ateina didžiulė europinė piniginė parama, reikia tik padėti žmonėms ir verslui susigaudyti
Jau net nekalbu apie tai, kad europiniai civilizacijos standartai, tokie kaip moderni nuotekų sistema, švarus vanduo, geras viešasis susisiekimas, turi – tiesą sakant – jau seniai turėjo būti pasiekiami visiems Kėdainių gyventojams, kas šiuo metu vis dar nėra realybė.
Saugumas – prioritetas numeris vienas
– Pakalbėkime apie vieną iš esminių LVŽS siekių – pagarbos žmogaus sveikatos saugojimui nuo gyvybės pradžios iki pabaigos užtikrinimą. Ši politinė jėga deklaruoja siekį išlaikyti sveikatos priežiūros įstaigas regionuose. Jūsų akimis, kokia susiklosčiusi situacija su sveikatos priežiūra Kėdainiuose?
– Apverktina. Mano prioritetas apskritai – saugios aplinkos žmogui sukūrimas. Žmogus visų pirma turi būti saugus dėl savo sveikatos. O kaip jis gali jaustis saugiai, jeigu jis nėra tikras, kad pas jį „greitukė“ atvyks laiku? Tavo sveikata ir netgi gyvybė tampa tiesiog loterija.
Dėl Kėdainių ligoninės akušerinio skyriaus – aš suprantu, kad nepasiekėme būtinų 300 naujagimių „kvotos“ per metus, bet yra racionalių problemos sprendimo būdų. Pavyzdžiui, specialybių sugretinimas.
Galiausiai, kol nesusiduri, tu tiesiog nežinai, kad mūsų gydytojai – puikūs savo srities žinovai – paprasčiausiai neturi licencijų operacijoms. Jiems supirkta moderni įranga, investuoti beprotiški pinigai, specialistai turi geras žinias, bet jų pacientai atiduodami Kaunui. Devynmyliais žingsniais judame link to, kad pacientus kėdainiečius nuotoliniu būdu konsultuos Kauno klinikų specialistai.
– Jeigu šį pavasarį pasipuošite Kėdainių rajono savivaldybės mero regalijomis, į ką dar, be sveikatos apsaugos, koncentruositės ketverių metų kadencijoje?
– Likime prie itin gilios saugumo temos. Kėdainių miesto ir rajono gyventojas turi jaustis saugus ir eisme. Tai liečia tuos pačius dviračių takus, kuriais važiuoti, pavyzdžiui, paspirtuku nėra saugu. Šaligatvius, kurių retas turi nuolydžius kūdikio ar neįgaliojo vežimėliui.
Tilto gatvėje – 5 minutės iki tragedijos. Tiltas juk nesutriušo per dieną. Kažkas turi spausti šiuos reikalus visais įmanomais būdais. Taip pat aktuali saugi kaimynystė, ypač kaimuose; energetinio skurdo mažinimas, sveikos mitybos užtikrinimas ir kt.
– Regionuose LVŽS siekia išlaikyti ne tik sveikatos priežiūros, bet ir švietimo, socialines, aplinkosaugines įstaigas. Turbūt Jums, kaip profesoriui, tai – vienas iš kertinių dalykų, dėl kurių į rinkimus žengiate po LVŽS vėliava?
– Neneigsiu, taip. Stebiu, kaip veikia mūsų švietimas, kaip žmogus paruošiamas gyvenimui. Mano įsitikinimu, ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas yra pirmiausia savivaldos klausimas. Reikia peržiūrėti, kaip formuojamos vertybės.
Turime mokyklose auginti tokį Kėdainių pilietį, kuris žinotų apie savo kraštą ir neaugtų nekantraudamas kuo greičiau sprukti lauk. Tam reikėtų papildomų priemonių švietime, taip pat labai gerai apgalvoti, kodėl mes apskritai svarstome uždaryti mokyklas.
– Kėdainiuose gyvena Jūsų senyvo amžiaus tėvai. Kokios vyresnių kėdainiečių aktualijos?
– Kadangi esu susidūręs asmeniškai, todėl socialinės paslaugos neatsiejamos nuo mano aptariamų saugumo klausimų. Su šiomis paslaugomis situacija susiklosčiusi, sakykime, įvairi. Gerai, jeigu vaikai neišsilakstę po užsienius ir prižiūri tėvus, bet yra tikrai sudėtingų atvejų. Turėtume sukurti sąlygas žmogui išlikti savo bendruomenėje, artimoje aplinkoje, nemėtant jo iš vieno Kėdainių rajono galo į kitą.
To ir norisi – kad Kėdainiuose gyvenantis žmogus jaustųsi saugiai ir gerai. Tiek sveikatos, tiek eismo prasme, tiek ekonomine ir socialine. Kad kėdainietis gyventų oriai, turėdamas užtikrintą galimybę taip ir senti. O tai savo ruožtu jau būtų geras signalas jauniems žmonėms likti ir kurti Kėdainius.
– Kokie Kėdainiai Jūsų vizijoje, sakykime, po penkmečio, Daliau?
– Toli važiuoti nereikia, pakanka apsilankyti Lenkijoje, bet kurio didesnio miestelio Rotušės aikštėje kalėdiniu laikotarpiu. Ten vyksta šventinis šurmulys, sukasi daug smulkių verslininkų.
Ar buvote prie kalėdinės Kėdainių eglutės? Daili, bet aplink – tuščia, trūksta kalėdinio šurmulio, bendravimo. Juk įmanoma sukviesti prekybininkus, be jokių vietos įkainių, – svarbiausia, kad jie tik ateitų.
Kėdainiai – istoriškai daugiakultūris miestas – jei bent jau paminėsime visas savo lietuviškas ir čia gyvenančių tautų atstovų šventes, organizuosime daugiau kultūrinių renginių, tai beveik kiekvieną savaitę gyventume šventės dvasia. Tokie dalykai, galų gale, kuria puikią atmosferą, nes žmogui reikia ne tik pavalgyti ir apsirengti, bet ir jausti supantį gerą emocinį lauką.
Esame stiprus rajonas ir tikiu, kad galime eiti toli. Vien pramonė ko verta! Kiek mokesčių surenkame. Tiek, kad turėtume išsilaikyti patys ir išlaikyti savo mokyklas, ligoninę. Tiek, kad nesitrauktume.
Turime piliakalnius, garsią Radvilų laikų istoriją, Šv. Jokūbo kelią, galime būti įdomus rajonas tiek sau, tiek sugrįžtantiems iš emigracijos, tiek naujakuriams, tiek turistams. O svarbiausia – turime daug jaunų ambicingų žmonių, mūsų Kėdainių ateities bendrai ir verslo kūrėjų, kuriems tereikia sudaryti tinkamą terpę augti.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 67.
Titulinė nuotrauka: Dalius Serafinas su šeima
