Du literatūriniai portretai angliškai ir lietuviškai

Literatų klubo „Varsna” puslapis

Du literatūriniai portretai: kėdainiškių Dariaus Šulco, kuris vasarą šventė savo 50-metį, ir anglo, bet jau dešimt metų gyvenančio Krakėse Pauliaus (Paul) Attmere’io. Renginyje M. Daukšos viešojoje bibliotekoje skambėjo dvi kalbos: lietuvių ir anglų. Kai Pauliaus angliškai paklausiau, kaip jam su lietuvių kalba, jis atsakė lietuviškai: ,,Sunkiai”.

Abu autorius pristatė ,,Varsnos” literatų klubo pirmininkas Jonas Stankevičius, beje, ir Pauliaus vertėjas, ir šio renginio sumanytojas bei vedėjas. Kilęs iš Jungtinės Karalystės, Paulius Attmere yra diplomuotas aktorius, režisierius ir trumpų apsakymų, novelių rašytojas. Kaip jis pasakojo, jau jaunystėje buvo linkęs prie menų: mokykloje mėgo rašyti rašinėlius, kitus dalykus, bet vėliau jį labiau patraukė teatras, vaidyba. Atvykus gyventi į Lietuvą, vėl rašymas jam tapo labai svarbus. Pauliaus kūrybos yra publikuota keliuose angliakalbiuose internetiniuose ir spausdintuose leidiniuose, Jono teigimu, ir gana žinomuose.

Renginio metu anglų ir lietuvių kalbomis perskaitytos dvi Pauliaus Attmere’io novelės (lietuviškai skaitė Rasa Juknevičienė). Į klausimą, kaip atsiradęs Lietuvoje, Paulius atsakė vienu žodžiu: ,,Meilė”. Su savo mylimąja Erika jis susipažino Anglijoje, kur abu mokėsi Londono universiteto menų kolegijoje.

Ar didelis skirtumas tarp Anglijos ir Lietuvos? Pauliaus nuomone, skirtumas tikrai mažesnis negu tarp didelio miesto, kaip Londonas, ir mažo, kaip Krakės. Bet čia viskas lengvai pasiekiama, nėra spūsčių, o ir vietos bendruomenė draugiška. Jis kartu su savo partnere Erika Usevičiūte dirba Krakių kultūros centre režisieriumi, aktoriumi, meno vadovu. Ir taip pat anglų kalbos mokytoju. O kaip anglas leidžia savo laisvalaikį? ,,Rašau, bėgioju, aplankau Vilnių, Kauną…” – pasakojo Paulius.

Dariaus Šulco gyvenimo istorija įdomi, knietėjo jį labiau pakalbinti atskirai. ,,Man reikia pamatyti lietų, kad pamatyčiau saulę”. Arba: ,,Netgi Bibliją skaitant reikia žiūrėti, kokia čia metafora, kas čia paslėpta”. Tai Dariaus mintys iš ,,Varsnos” ir bibliotekos organizuoto renginio.

Zita Zokaitytė, ,,Varsnos” literatų klubo narė

…..

Ramutė BECHTEREVA

Ateina bobvarnis iš lėto 

Gal ten, kur upė, vidury, 

Rudens šešėliai tyliai krenta 

Ir nešas lapą, sūkury 

Bangelėm liejasi į krantą, 

.

Kur einam, einam su malda, 

Juk laikas deda ją į širdį, 

Nors atvaizduos jau nebe ta 

Diena palikus, ją nugirdė 

.

Saulėlydžių rausva kaitra, 

Kaip nusvaiginta seno vyno 

Ji nusvyravo, kol antra 

Mintis tą pirmą dar tirpino. 

.

Nebekalbėk man netiesų, 

Jų sykiai mano nebeklauso, 

Sudėję tai, kas iš tiesų 

Dar vakar buvo, kas apsauso 

.

Į tėkmę išmetė vardan 

Ramybės vakaro ir metų 

Prie upės, kai šėliojo gan 

Jauna dar buvus. Nesimato 

.

Tos pabaigos arti rudens, 

Tiktai šėšėliai upėn krenta, 

Kiek rausta klevas, ant vandens 

Raibuoja bangas, vėjai skanta 

.

Į upę tą, kur einam vis 

Pakrantėm smėlio išsimėtę 

Malda, bet, rodos, tuoj nuvys 

Atėjęs bobvarnis iš lėto. 

…..

Marija BOHAREVIČIENĖ

Sugrįžau

Niekada nemaniau,
Kad gyvenimas taip anksti tau galėtų sakyti – Sudie!
Bet nepaklusti visa esybe,
Nors atrodo – miršti…
Pro tave prasilenkia visas miestas, pažįstami, draugai.
Laimė, jie neatsigręžia.
Netiesia rankų į tave.
Nepasako tau – Sudie.
Nors jų pravertose lūpose
Jau norėjo šis žodis suskambėti,
Jis tvyrojo ore!
Rodos, sustojo jų lūpos…
Susispaudė tariant šį žodį.
Sudie – sustingo,
Liko neištartas.
Jis liko minčių parametruose,
Atsidusime vilties klejonėse.
Rodos, tikrai sustojo jų lūpos,
Tariant šį žodį.
Sustojo ir nepasakė – Sudie!
Todėl sukaupusi savyje pasaulio stiprybę,
Besimelsdama sučiupau tą mažą vilties kibirkštėlę,
Garsiai sušukau – sugrįžtu, iš ten, kur nebuvau.
Sugrįžtu… Dar gyvensiu!
Pagriebus, išbučiavus, išglosčius tą akimirką,
Suplazdėjus sielos gelmėm,
Dar kartą sušukau:
Laimė! Gyvenu!

…..

Rima ATKUCEVIČIENĖ

***

Zylės akyse laukimas….

Ryto saulė vakaro laidoj.

Mažo paukščio skrendantis likimas,

Trumpas sapnas linkstančioj šakoj.

Valandos, tos laiko pakeleivės,

Tuoj skambės šalna, baltoj žolėj

Mintys, kasdienybės piligrimės,

Į sparnuotą laisvę paleista strėlė…..

Mažo paukščio akyse – laukimas,

Baltos gijos, šalčio raižiniai,

Mano plaukuose žvaigždėtos naktys

Byra amžinybės pakelėn……

…..

Rasa STANKEVIČIENĖ

***

Kai liūdna, į dangų bekraštį žiūriu.

Jame suraminimą melsvą randu.

Tų marių gelmė, mėlynumas tasai –

apstulbę nuo grožio siūbuoja beržai.

Į dangų, į mėlį pakėlus akis

jaučiu, kaip skaidrėja manoji būtis.

…..

Nijolė DRANSEIKIENĖ

Jaunystės vienkiemis

Visų paveikslas – iš tenai…

Languos – kiaurymės, durys uždarytos.

Iš gelsvų laukų ražienų

Dar brandinu grūdų auksinę saują.

.

Jos prasmės gal buvai verta,

Po rugių gubom tau gyvenimas duotas.

Alkis tylintis –

Degi šio paveikslo lemty.

.

Tada degė jaunystė ugnim,

Atspindėjo vaikystė graži.

Dabar tik prisiminti gali

Ir išlikt savimi.

…..

Laima ŽILYTĖ

* * *

Stalčių lentynose

guli gyvenimas

su draudimais?

To nepasiekti širdies beldimams?

Nuoskaudos užrištos?

Viltys prislėgtos?

Sprogti pavasariu –

būtų likimas atviras!

Būti žydėjimu

širdį atvėrus

laukiamo vyksmo!

Laimės aidėjimo

iki dangaus ir blyksnio!

Širdies virpėjimo,

jausmo tikro –

kaip rytmečio!

…..

Celestina RIMAVIČIENĖ

Medžiai

Šėlsta vėjas.

Drebulių sučeža vainikai,

Žaliom viršūnėm pušys

Sulinguoja.

Nuo šakų pabyra skujos

Ir spygliai.

Po kojomis kankorėžiai.

Medžiai tarsi dainą

Mums dainuoja.

.

Saulė pro debesėlį

Šypsosi.

Paleis tuoj savo

Spindulius žemai.

Krenta vėsi rasa

Nuo medžių ir nuo lapų.

Švyti dobilų žiedai baltai.

Dūzgia bitės ir kamanės

Mažoj pievoj,

Kur tik užmatai.

.

Žmogus negali juk

Gyvent be medžių.

Jie kalba,

Tarsi šaukia mus:

Ateikit, pasėdėkit,

Parymokit.

Medžiai buvo,

Mūsų dar nebuvo.

Ir po mūsų dar ilgai jie bus.

Būkim gailestingi, žmonės,

Sodinkim,

Ne naikinkim medžius.

.

Jie kaip ir mes juk turi širdį.

Pavasarį jų kraują geriame visi.

Jie skaudžiai jaučia

Pjūklo dantis ir garsą girdi.

Ir šaukia – nenaikink manęs,

Kada atsėlina mirtis.

…..

Vilma SINICKIENĖ

* * *

Esu, kokia esu,

kitokia būt nemoku.

Man ašaros galbūt iš debesų,

jausmai gal tango dažnai šoka.

.

Vaidint nenoriu, tai tiesa,

gyvenimas išmokė nepalūžti,

taip, mano lūpose dažnai malda

ir siela viesulu dažnokai ima ūžti…

.

Rasos lašeliai man – gaiva,

pėdutės krištolinės šaltinėlio,

many dažnai ir vieversio daina,

ir baltos pėdos mažo angelėlio…

.

Esu laiminga, veidmainiaut nemoku,

kas duota – širdimi matau.

Jie juokias, ignoruoja? Gal skaudoka,

bet aš kitaip gyvenimą skaitau.

.

Esu, kokia esu,

su Dievo duota rytmečio pašvaiste,

tik man pažįstamu saulėtekio gaisu,

įskiepytu giliai jautrumo vaistu…

…..

Renata ŠIMANAUSKIENĖ

Laiškas

Man į langą barbena lietus

Tyliai beldžias paklydėlis lašas

Tarsi prašo įleist į namus

Ir ant stiklo man laišką parašo

.

Jo takelių vingriam labirinte

Įskaitau šiltą artimą žodį

Bet paklydėlis lašas nukrinta

Subraukydamas laišką bežodį

.

Ir gyvenimas bėga prabėga

Ir jame daug laiškų parašyta

Tik skaityt ne visus juos pajėgiam

Nesuspėjam, o gal nebedrįstam

…..

Nijolė POCIENĖ

Haiku (ir ne visai haiku), skirti Vilniui

* * *

Užkopiau pilin,

Išgėriau Vilniaus nektaro…

Širdis apsalo.

* * *

Vienišos liūdi

Troleibusų stotelės…

Vilniečiai miega.

* * *

Širdį palikau

Gedimino žirgo pėdoj,

Kai ją išgėriau.

* * *

Purpt balandėlis…

Purpt iš Katedros aikštės…

Koks meilės aukštis!

* * *

Stogais ateitin,

Pamatais į senovę…

Miesto tikrovė.

* * *

Ant lietaus lašo

Prisiminimus rašo –

Lietuvos sostinė.

…..

Eglė DAUTARTIENĖ

* * *

Norėčiau pamatyti jūrą,

Paklausčiau, ką sapnuoja bangos,

Kodėl laivų stiebai dūla,

O burėse unguriai rangos.

.

Norėčiau pamojuot žuvėdrai,

Paklausčiau, apie ką svajoja,

Nubraukčiau ašarą žmogėdrai,

Tegu – jis, vaikas, dar kvailioja.

.

Norėčiau pasistiebt į dangų,

Paliesti Andromedos slėnį,

Užmigti po žvaigždėtu langu,

Nupiešt sapnuos debesų mėlį.

.

Norėčiau pasitikt rytojų,

Neklausčiau nieko ypatingo,

Priminčiau jam, ko aš nenoriu, –

Nenoriu vakaro lietingo.

…..

 Irmina PRYVALOVA

* * *

Aš tavęs visai nelaukiau – 

Aš nekenčiu tavęs.

Bet atėjai, kaip ir kiekvieną kartą,

Ir, rodos, kad išėjęs nebuvai.

.

Vėl ta pati tamsa ir vėjas traukia

Tą pačią gūdžią giesmę už langų.

Ir liūdesį atsinešei, kaip ir kiekvieną kartą…

Tiek to. Esi – ruduo.

…..

Darius ŠULCAS

* * *

Vokas atplėštas

Neantspauduotas

Kaip klevo lapas

Skrenda žinia

Ir paštininkui

Šansas duotas

Nepasiklyst

Tarp gatvių atšiaurių

Chaotiškam pasauly

Rizika beribė

Nerizikuojant žmogui

Nieko nepasiekt

Kasdieninė kova

Jei bus tik beprincipė

Belieka tapkes įsispyrus

Pasislėpt

Svajonės brangios

Linkę išsipildyt

Suskilus lukštui

Ritasi gaidys

Linkiu Jums Dūšią ryžto

Prisipildyt

Ir spirt į šikną tam

Kuris trukdys  

…..

Jonas STANKEVIČIUS

Susaistytasai vardas

Tegu aidi Jūsų kalbos skambesys

Ir tyla, iškalbinga kaip sengirė.

Juk miškinėjam pirmykštės girios šiluos,

Tebebraidom savos

Kalbõs tyruose.

Čia vis teka Punelės, Pileliai.

Šaltinėliai vandens džiugybėj saldžioj.   

.

Ežerai Alaušai, Baluošai, 

Lūšiai, Luokesai –

Žemiškoji skaistykla,

Idant joje pritulžus, daugiau netektų  

Savo sielos gelumbę pervelėt.

.

Iš kur visa tai, kas per dangūs?

Tik nesakykit kokiam nors 

Šių tyrų tremtiniui,

Tai ne dievo darbai. 

Čia Ašarėnomis ir ežerai

Ozyris – Vasaris, atsiprašau –

Asaris – dievas iš tarpupių,

Prisiminęs savo puikiąsias valdas,

Taip labai išsiašarojo. 

 .

Valtys Dringyje srūja

Drauge su srove.    

Kažkur deda į kojas Pakasas, Ūkojas,

Ir jau amžiai, kai miega giliai

Ežero Gruodys dugnuos paslėptasai

Mėnesio gruodis mįslės raktas.

.

Nuo Imbarės per Andrijavą 

Iki Kimbariškės – 

Pirkia embariškės krakšlės, 

Žmonių gyvenimai endrynų apsupty,  

Kur kiemų vardų vainikai 

Nendrėm ar lendrėm pinti.

Iš čia veriasi 

Ir pirmojo kambario tolimas veikslas   

Taipogi nendrinis, tikras, 

Kaip pirkia toji pati pirma – 

Tik besienė ugnies laužo vieta. 

Šalimais stovi biragas – 

Ne, ne stoginė šienams 

Ten ir tada, kur mažai lietaus.

Tai pakyla, pjedestalas ar sostas

Karaliams, žyniams ar kitiems launiãms.

.

Čia lingės linguoja matop su meldynais.

Išdrąsėję paskui meldus ir ajerai 

Įsibridę vaistažoliniai – irgi asiūkliai,  

O giliau – duburiuos tebesnaudžia šamai.

Didelas kuojos laikosi sėkliuose.

.

Žūsys gugena tankynėj,

Girelėj burkuoja karveliai.

Musinukės naiko muses.

Gal prieš audrą mekena

Perkūno oželis 

Dabar, kaip tada 

Priešais dešimtį 

Tūkstantį vasarų.

.

Rodo taip burtai 

Iš senkalbės šulinio, 

Lobiai skendi pačioj Apasčioj,  

Kaip ir ten, ir tada

Dieviškajame pirmykščiame Apsu*, –

Į kurią vis dar veda vietinis Apsas,

Sesiukas ežeras dvynys,

Nepavaldus  jokiam laikui

Dabartine šneka –   

Susaistytasai kvantinis vardas.

* Apsu – pirmykščiai gėlieji vandenys, šumerų dievo Enkio, sukūrusio žmogų, buveinė.

…..

Zita ZOKAITYTĖ

Tamsa ir šviesa

Tamsa mus įtraukia į visumą

Tamsa gali būti tik visuma

Arba

Visuma yra tamsa

Joje kaip kosmose viskas suglausta

Dar iki pasaulio sukūrimo

Kad kas nors išryškėtų

Reikia šviesos blyksnio

Ne saulės

Tada bus visko per daug

Ir mes

Nieko neįžiūrėsim

Per daug ryškalo –

Joje nebus net žmonių

Mums reikia nedaug –

Tik lazerio pėdsako

Kad ką nors atsektume

Kad ir savo gyvenimą

Jei jis bus ištisinis

Bet šitaip nepasitaiko

(Viršelio nuotr. – renginio dalyviai)