Pernai metų pabaigoje socialiniuose tinkluose pasklido padėka Josvainių gatvėje batus taisančiai Eugenijai. Žinute dalijosi šimtai žmonių, o 83 metų batsiuvė Eugenija Junevičienė sako sulaukusi išskirtinio dėmesio. Eugenijos darbo vieta – metalinis kioskas Josvainių gatvėje.

E. Junevičienė Kėdainiuose gyvena jau 30 metų ir, nepaisant ne tik amžiaus, bet ir sveikatos, dirba. Sako, kad tai mėgiamas jos darbas, tad ir kasdienės insulino dozės, norint dirbti, nėra kliūtis.

Kaip jautėtės, kai sulaukėte tokio gyventojų palaikymo, dėmesio?

– Pradėjus dirbti po karantino būdavo, kad per dieną ateidavo vos vienas klientas. Pasitaikydavo dienų, kai nebūdavo nė gyvos dvasios. Tačiau po to, kai pasirodė žinutė apie mane – jie plūstelėjo. Dabar vos spėju suktis. Šiuo metu darbo turiu net iki kitos savaitės.

Kartą vienas klientas prisnūdo ant suolo, o aš pamačiau, kad jo pirštai iš batų kyšo… Tad pasiūliau nusiauti batus ir netrukus juos sutvarkiau. Pinigų, žinoma, neprašiau.

Žinoma, buvo malonu sulaukti sveikinimų, taip pat palinkėjimų, netgi palaiminimų. Be kita ko, išsakytų ir paštu atsiųstuose atvirukuose. Jie mane pasiekė net iš Anglijos. Taip pat sulaukiau skambučio – skambinantysis švenčių proga norėjo man padėti finansiškai. Šio pasiūlymo atsisakiau, nes jaučiuosi esanti pakankamai apsirūpinusi. Mano poreikiams pakanka to, ką uždirbu – pinigų atsidedu laidotuvėms, moku mokesčius ir perku maistą.

Tačiau mano padėka ir atsisakymas Anglijoje gyvenančio lietuvio neįtikino: būdamas atkaklus, jis sugebėjo pervesti pinigų Kėdainiuose gyvenančiam savo draugui, kuris prieš šventes prisistatė su pilnais produktų krepšiais.

Kokie klientai dažniausiai pas Jus užsuka?

– Vyrai dažniau nei moterys. Jie atneša atnaujinti avalynę. Batus apsiuvu, jei reikia – susiaurinu, sutvarkau kulniukus, užtrauktukus. Taip pat atlieku įvairius kitus taisymo darbus.

Ar ateina pas Jus žmonių, norinčių sutaupyti, galbūt gyvenančių finansiškai sunkiau?

– Būna. Bet užsuka ir neblaivūs gyventojai. Man jie kelia užuojautą. Kartą vienas toks klientas prisnūdo ant suolo, o aš pamačiau, kad jo pirštai iš batų kyšo… Tad pasiūliau nusiauti batus ir netrukus juos sutvarkiau. Pinigų, žinoma, neprašiau. Tiesa, pasitaiko, kai įkaušę klientai manęs paprašo pinigų. Turėdama visada duodu, o negalėdama sušelpti pasijuntu išties blogai.

Kokiu gyvenimo momentu ryžotės imtis šio verslo?

– Būdama 53 metų, netrukus po vyro mirties, galvojau, kad kažkaip reikia gyventi… Tuomet kaimynas, gyvenęs tame pačiame name, pažadino mintį, kad galima pragyventi taisant daiktus.

Kreipiausi į Kėdainių vyriausiąjį architektą ir pasakiau, kad noriu įsikurti greta penkiaaukščio, kuriame gyvenu. Šis prašymas buvo patenkintas. Čia dirbu iki šiol.

Ar sunku buvo išmokti amato?

– Pravertė žinios, kurias įgijau studijuodama Prekybos institute Rusijoje. Mums buvo paskaitų apie avalynę ir aprangą. Specialiai batsiuvės amato nesimokiau.

Dabar esu tikra, jog tai ir yra tikrasis mano pašaukimas. Stengiuosi gerai atlikti savo darbą. Batus apsiuvu rankiniu būdu, kruopščiai – kad siūlė būtų prie siūlės. Išmokau dirbti su „stanoku“, turinčiu 5 tūkstančius apsukų. Teko išmokti juo naudotis taip, kad neužkliudyčiau ir nesuplėšyčiau audinio. Pasitaiko, kad būnu nepatenkinta rezultatu. Nors klientui tarsi viskas tinka, bet man – ne. Tada sakau: eikite, neimsiu pinigų. Taip mano dūšia lieka rami.

Pradžioje, kai pradėjau šį verslą, pati nedirbau: darbą buvau patikėjusi dviem samdomiems darbuotojams, kuriems tuomet pavykdavo uždirbti net iki 900 litų per mėnesį. Juk tuomet labdaros ar dėvėtų drabužių parduotuvių tiek nebuvo, tad ir darbo netrūko.

Pati tenkinausi gerokai mažesniu atlyginimu, nes mokėdavau visus privalomus mokesčius. Praeityje įgyta prekių žinovės profesija išmokė, kaip svarbu yra kruopštus balansas: registruoti visas įplaukas, išlaidas ir pelną. Tą darau iki šiol.

Priminkite, kaip atsidūrėte Kėdainiuose?

– Į Kėdainius atvykau kartu su sutuoktiniu. Vyro tėvai 1948 metais iš Lietuvos buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarską. Ten ir susipažinome. Tiesa, kai susipažinome, mano būsimajam vyrui buvo 10 metų, man – vienuolika. Mokėmės toje pačioje mokykloje, vėliau kartu su tremtyje esančiais lietuviais dirbome tuometinėje miško pramonės įmonėje.

Dirbau ir kontoroje, buhalterijoje. Per 34 metus, gyvendama Krasnojarske, dirbau įvairiose srityse: ir parduotuvės direktore, ir prekių žinove, taip pat inspektore bei specialiste taupomojoje kasoje. Dirbau ir neakivaizdiniu būdu studijavau institute. Turiu du aukštojo mokslo diplomus.

Kodėl nusprendėte apsigyventi Lietuvoje?

– Nors pirmieji tremtiniai į Lietuvą grįžo 1958 metais, vyro tėvai liko gyventi Sibire. Jie ten ir mirė. Mes vykti į Lietuvą ryžomės 1990 metais. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, tremtiniai sulaukė kvietimo grįžti į Tėvynę. Ne tik patys atvažiavome. Tėviškėje – Kėdainių Kauno gatvės kapinėse – perlaidojome iš Kėdainių krašto Kazokų kaimo kilusių vyro tėvų palaikus. Juos parsivežėme iš Sibiro.

Pradžioje, kai pradėjau šį verslą, pati nedirbau: darbą buvau patikėjusi dviems samdomiems darbuotojams, kuriems tuomet pavykdavo uždirbti net iki 900 litų per mėnesį.

Tiesa, abu suaugę mūsų vaikai šiuo metu gyvena Sibire. Sūnui – 63, dukrai – 50 metų. Iki karantino kas dvejus metus juos aplankydavau. Paskutinį kartą Krasnojarske lankiausi prieš penkerius metus.

Kėdainiuose gyvena taip pat iš Sibiro atvykusi buvusi mano marti.

Prieš kiek metų tapote našle?

– Prieš 28. Kai atvykome į Lietuvą, inžinieriaus specialybę turintis mano vyras buvo sveikutėlis. Deja, po metų paaiškėjo, kad jis serga vėžiu. Dar po metų jį operavo. Tai buvo 1993 metai ir medicina nebuvo tiek pažengusi, kokia yra dabar. Kiek jis gulėjo ligos patale – tiek buvau šalia. Mes sunkiai ištverdavome vienas be kito.

Turėjome nuosavą verslą: specializuotą parduotuvę, kurioje klegėjo daugybė rūšių brangių papūgėlių. Jas visas pardaviau. Vieną, beje, už kosminę tais laikais kainą.

Kodėl iki šiol tebedirbate?

– Dirbu todėl, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis. Kad bendravimas yra svarbu, įsitikinau per karantiną. Kai visą laiką teko praleisti namuose, tik miegant ir valgant – jaučiausi nekaip. Deja, skaityti dėl silpno regėjimo daug negaliu.

Mane gydantis endokrinologas atkreipė dėmesį, kad tokiam mieguistumui įtakos turi mano liga – cukrinis diabetas. Dirbu suprasdama, kaip svarbu judėti ir būti naudingai kitiems.

Esate išties graži ir gražaus amžiaus sulaukusi moteris. Matyt, išvaizdai skirdavote ir tebeskiriate nemažai dėmesio?

– Visada, net ir gyvendama kaime, rūpinausi savo išvaizda. Man tai patiko. Tačiau mada aklai nesekiau ir į žymias moteris nesilygiavau. Labiau stengiausi visą susikurti pati. Tiesa, negaliu pakęsti kvepalų ir jų nenaudoju visai. Esu jiems alergiška. Tačiau visada, net ir namuose, stengiuosi ne bet kaip atrodyti ir būti pasitempusi.

Ar dažnai džiaugiatės?

– Viskas džiugina. Atėjo klientas – džiaugiuosi. Pavyko gerai atlikti darbą – linksma širdyje.

Rolano Valionio nuotr.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.