Search
Pradžia

Pirmą kartą išvydusi Dariaus Petkevičiaus šeimą, einančią Kėdainių sena­miesčio gatvėmis, aiktelėjau: vyras su žmona bei dviem žaviais vaikais žingsniavo pasipuošę tradiciniais baltų genties – kuršių – drabužiais: žmona Kristina bei dukra Greta akį traukė dėl įspūdingų, rankų darbo papuošalų, o vyras su jauniausiu sūnumi, pirmoku Domu nešėsi ir būdingą šiai genčiai ginkluotę.

Darius Petkevičius su žmona Kristina vilki tradicinius baltų genties – kuršių – drabužius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kėdainiuose gyvenanti D. Petkevičiaus šeima yra senosios archeologijos rekonstrukcija užsiimančio Klaipėdos klubo „Pilsots“ nariai, todėl su dideliu užsidegimu ne tik naujai atkuria šios baltų genties naudotus daiktus, aprangos detales, bet ir stengiasi gyventi pagal mūsų protėvių turėtą pasaulėžiūrą.

„Žinoma, XXI a. neįmanoma gyventi taip, kaip žmonės gyveno prieš tūkstantį metų, tačiau prisimename senąsias pagoniškas šventes ir jas visada paminime“, – pasakojo senosios archeologijos entuziastas ir rekonstruktorius D. Petkevičius.

Kėdainiai turės savo laivą?

Be to, vyras prisipažino turintis idėją – pastatyti XVI a. menantį laivą, kuris būtų analogas tokių, kokie plaukiojo Nevėžio upe net prieš kelis šimtus metų. „Nevėžio upe plaukiojo nemažai senovinių laivų: vytinės, taip pat vadinamieji „baidokai“ (kurie buvo krovininiai, dideli, apie 50 metrų ilgio). Vytinės tipo laivai buvo kiek dailesni, o dar kitokio tipo – sielininkų – valtys plukdydavo rąstus upėmis. Norėtųsi atkurti istorinio tipo valtį, kad miestas turėtų savo laivą, kaip kad, pavyzdžiui, Klaipėda turi savo „Meridianą“. Pastačius laivą, galbūt pavyktų juo tam tikra atkarpa plukdyti ir žmones, pavyzdžiui, per miesto šventes“, – savo idėją entuziastingai pristatė pašnekovas.

Vytinės tipo laivai buvo kiek dailesni, o dar kitokio tipo – sielininkų – valtys plukdydavo rąstus upėmis. Norėtųsi atkurti istorinio tipo valtį, kad miestas turėtų savo laivą, kaip kad, pavyzdžiui, Klaipėda turi savo „Meridianą“.

D. Petkevičiaus noras Kėdainiams pastatyti laivą nėra naivus: vyras praėjusiais metais Klaipėdoje pristatė savo rankomis net 11 mėnesių gamintą vikingų ilgąjį karinį laivą, vadinamąjį drakarą. Laivadirbys D. Petkevičius jį gamino pagal autentišką, Norvegijoje rastą IX amžiaus originalą, tačiau be jokių tikslių brėžinių, matavimų, tad laivas pastatytas kone eksperimentuojant. Vikingų – kuršių epochos laivas yra 13 metrų, 3,5 metrų pločio, 14 irklų, juo galima plaukioti po vandenis. Žiemos metu laivas stovi iškeltas į krantą Platelių apylinkėse.

Kaip jūrininkai be savo laivo?

„Nuo seno domiuosi laivais, kuršių, vikingų kultūra. Mėgstu žvejoti, tad kažkada seniai pagalvojau, kad būtų įdomu pačiam pasidaryti valtelę pasiplaukiojimui. Pradėjus naršyti internete, už akių užkliuvo mažo vikingų laivelio modelis. Jį (laivelis yra 5,50 m ilgio, dviejų irklų, o dukros garbei buvo pavadintas „Greta“) pagaminęs atvykau į gyvosios archeologijos šventę, susipažinau su klubo „Pilsots“ nariais. Susibendravome. Po kiek laiko pagalvojau – klubas atkuria kuršių-vikingų laikotarpį, tad kaip gi be tikro laivo? Taip ir pradėjau konstruoti drakarą, kuris dabar jau turi vardą – „Biesas“, – pasakojo iš Kretingos rajono kilęs D. Petkevičius.

Laivadirbys užsiima ir kitais amatais – jis taip pat siuva odinį apavą bei kaldina stalo įrankius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Netrukus į klubo veiklą įsitraukė ir D. Petkevičiaus šeima. „Na, jei tėvas važiuoja, tai juk nesėdėsi kaip baltos varnos – pasigaminome drabužius ir renginiuose dalyvaujame visi. Praėjusiais metais vyriausioji atžala – sūnus Vytas viename festivalių buvo pripažintas jauniausiu kovotoju. Jam labai patiko kovoti masinėse scenose, kaip kovotojui atiteko ir grobis“, – šypsenos neslėpė pašnekovas.

Autentiškumas – svarbiausia

Vyras jau kelerius metus yra įsijungęs į senovės kuršių buities ir karybos draugovės „Pilsots“ veiklą. Jos narius vienija domėjimasis kuršių genties kultūra, karyba, papročiais. Klubo nariai yra iš dalies arba pilnai rekonstravę konkrečių, kadaise palaidotų kuršių ginklus, papuošalus, pagal žinomus analogus ir šaltinius, atkūrę kuršių nešiotus drabužius, avalynę.

„Aprangas daugiausiai bandome atkurti iš kapinynų radinių, kuriuos ištyrinėjo archeologai. Labai daug informacijos galima rasti Vilniuje esančiame nacionaliniame muziejuje. Daug įvairių radinių apie Kuršo kraštą galima rasti Kretingos, Klaipėdos muziejuose. Kuršiai, kaip gentis, buvo turtingiausia baltų gentis – jie užsiėmė plėšikavimu, tad jų palaidojimo įkapės, jei yra išlikusios iki mūsų dienų, yra išties įspūdingos ir gausios, jose galima rasti labai daug visko. Iš vieno kapo gali vos ne visą kostiumą su papuošalais, ginklais, buities daiktais susirinkti. Yra mūsų klube audėjų, įvairių amatininkų, tad radus skiautę, kailio gabaliuką bandome atkurti raštus, spalvas. Iš įvairių smulkmenų stengiamės atkurti viską kuo labiau autentiškiau“, – pabrėžė D. Petkevičius. Tiesa, ne kiekvienas sau gali leisti pasidaryti autentiškus baltų genčių naudotus daiktus. Pavyzdžiui, pasigaminti lygiai tokį patį kalaviją, kokį naudojo kuršiai, kainuoja išties nemažai – apie 6 tūkst. eurų.

Pats D. Petkevičius rekonstruoja įvairius daiktus – pagal analogijas iš kapinynų yra sukūręs visą seriją stalo įrankių, daro įvairius dirbinius iš odos – avalynę, rankines. Jis darbų pavyzdžius ima iš specialiai išleistų archeologinių radinių katalogų, kuriuose visa pagrindinė informacija – dydžiai, ilgiai, medžiagos – surašyta itin kruopščiai.

Gyvenimas XXI a.

„Vilkėdamas kuršių genčiai būdingus drabužius jaučiuosi labai lengvai ir patogiai, – paklaustas, kokie jausmai apima apsirengus kadaise Lietuvos vakarinėje dalyje gyvenusių kuršių genčiai būdingus drabužius bei pasipuošus tradiciniais papuošalais, sakė D. Petkevičius. – Įdomu, kad persirengus istoriniais drabužiais, iškart ir pasijunti kitaip. Be to, tenka dalyvauti ir gyvosios archeologijos renginiuose, kuriuose lankytojams yra demonstruojami autentiški amatai, kovos, galima paragauti to meto valgių, pamatyti ar sudalyvauti mūsų protėvių vykdytose apeigose. Mūsų klubui „Pilsots“ organizuojant tokius renginius, visada akcentuojame, kad jų metu negali būti nieko šiuolaikiško: jokių plastikinių butelių ar kitų daiktų, kurie yra iš XXI a.“

Paklaustas, ar kasdieniame gyvenime jis bei šeima taip pat stengiasi gyventi pagal mūsų senolių tradicijas ir pasaulėžiūrą, pašnekovas šypteli. „Dabar visko gali rasti „Maximoje“. Na, jei gyventume taip pat, kaip prieš kelis tūkstančius metų, iš baudų neišbristume – jei, pavyzdžiui, sugalvočiau žuvį su žeberklu ar žvėris medžioti“, – nusijuokia pašnekovas.

Entuziastų Lietuvoje daugėja

Beje, pašnekovas prisipažino, kad visu šimtu procentų tiki pagoniškomis dievybėmis, visada švenčia pagrindines baltiškąsias šventes. „Su draugijos „Pilsots“ nariais švenčiame apsirengę autentiškais drabužiais, vyksta dievybėms skirtos apeigos, vėliau dainuojame, linksminamės, vaišinamės namų gamybos midumi, alumi. Nekuriame savų tradicijų, per daug nesiafišuojame, nedarome iš to šou. Štai, praėjusį savaitgalį visi kartu paminėjome Jorės – pavasario atbudimo – šventę“, – pasakojo D. Petkevičius.

Paklaustas, kaip į jo bei kitų klubo narių užsiėmimą reaguoja kiti žmonės, laivadirbys buvo atviras: reakcijų būna pačių įvairiausių.

„Būna, kad pamato žmonės mūsų klubo narius su baltais marškiniais einančius, išsigąsta, pradeda žegnotis, vadina sektantais, bepročiais. Na, o vykstant gyvosios archeologijos festivaliams, lankytojai domisi, klausinėja. Pastebiu, kad Lietuvoje tokių entuziastų vis daugėja“, – pasakojo pašnekovas.

  • Nesudarę valstybės kuršiai buvo priversti XIII amžiuje pripažinti Kalavijuočių bei Livonijos ordinų valdžią. Po lietuvių pergalės Saulės mūšyje ir po Durbės mūšio dar buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti. Dalis kuršių pasitraukė į Lietuvą: pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais, o šiauriniai kuršiai, asimiliuodamiesi su žiemgaliais ir lyviais, sulatvėjo.
  • Istorikai teigia, kad šiaurės žemaičių (apima Telšius, Kretingą) tarmė (vadinamieji „dounininkai“) yra perėmusi ir asimiliavusi kuršių tarmę. Pasak istoriko Alfredo Bumblausko, žemaičiai „dounininkai“ yra ne tikri žemaičiai, o kuršiai XII amžiuje.
  • Kuršiai dažnai minimi Egilio sagose, mūšių su ordinu aprašymuose.
  • Kuršių gyventa teritorija prasidėjo nuo Priekulės ir tęsėsi iki pat Rygos įlankos. Manoma, kad jų gyvenamas arealas galėjo siekti ir Telšių apylinkes (čia randama kuršiams būdingų kapaviečių bei įvairių radinių).
  • Kuršiai dėl savo karingumo dar vadinami baltų vikingais. Kitados dar vadinti žiauriausia gentimi. Taip juos XI a. praminė vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis.
  • Kuršiai taip pat intensyviai ir prekiaudavo.