Atidaryta ketvirtoji gydytojos R. Petrilevičienės akvarelių paroda

Balandžio 8-osios pavakare Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje atidaryta Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojos, poetės, akvarelių tapytojos Rimos Petrilevičienės akvarelių paroda ,,Stotys“. Paroda veiks iki gegužės 5 d.

Gyvenimas – kaip važiavimas traukiniu

Parodos autorės pasveikinti atvyko jos kolegos medikai, kraštiečiai iš gimtojo Pajieslio, klasės draugai, Tautodailininkų draugijos atstovai, artimieji bei pirmą kartą parodoje apsilankęs mažasis anūkėlis Jonukas. Veikė bibliotekos parengta R. Petrilevičienės autorinių knygų paroda, kurių ji išleidusi aštuonias. Gėrėtasi ne tik akvarelėmis, bet ir autorės poezija, čia pat eksponuojamais meniškai dekoruotais meduoliais.

Paklausta, kaip kilo mintis parodą pavadinti ,,Stotys“, R. Petrilevičienė pasakojo, kad nuvežus akvareles parodai, reikėjo pasakyti koks bus parodos pavadinimas.

,,Tikrai nežinojau kaip ji vadinsis, nes nebuvau iš anksto pagalvojusi. Ir pirmas žodis, kuris man šovė į galvą, tai buvo – stotys. O paskui pagalvojau, kad visai tinkamas pavadinimas, nes gyvenimas, kaip važiavimas traukiniu. O ši paroda – vienas iš sustojimų.

Kai važiuoji traukiniu, dairaisi pro langą ir visko matai. Lygiai taip pat, vaikščiodamas po parodą akvarelėse matai vis kitokius vaizdus. Kita prasmė to žodžio ,,stotys“, kai važiuojant savo gyvenimo traukiniu vis sustoji ir kažkokią gyvenimo patirtį pasisemi.

Viena iš mano gyvenimo patirčių – akvarelė, kuri kaip uraganas įsisuko į mano gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom. Tai irgi viena iš mano gyvenimo stočių…“ – filosofiškai pristatė parodą jos autorė Rima Petrilevičienė.

Pirmojoje akvarelėje – lagaminas, paskutinėje – kelias

Simboliška, jog pirmojoje akvarelėje pavaizduotas lagaminas. Po to, kaip važiuojant traukiniu, atsiveria įvairūs vaizdai. Priešpaskutinėje akvarelėje – durų fragmentas su atrakinta senoviška surūdijusia spyna. Šios akvarelės pavadinimas – ,,Paslaptis atskleista“. Parodą apėjot, apžiūrėjot, tarsi visa paslaptis – atskleista. O paskutinėje akvarelėje – kelias, einantis į tolį tarp kalnų. Paroda iš tiesų, atitinka pavadinimą.

„Stotys“ – ketvirtoji gydytojos, poetės Rimos Petrilevičienės personalinė akvarelės darbų paroda. Pirmoji – „Rudens vernisažas“ – buvo eksponuojama Pajieslio bendruomenės cente (Kėdainių r.), gimtajame Rimos kaime. Antroji – „Žiemos akvarelė“ – džiugino lankytojų akis Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus patalpose. Trečioji – „Pasaulis pro mano langą“ yra eksponuojama Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre.

Skambėjo poezija ir muzika

R. Petrilevičienės poeziją skaitė profesionali skaitovė Milda Tamulevičienė, dirbusi J. Miltinio dramos teatre.

Parodos metu stabtelti ties kiekviena akvarele pakvietė Kėdainių muzikos mokyklos mokytojas puikus saksofono virtuozas Jonas Stankevičius. Jonas improvizavo ir grojo kūrinius, kaip pats sakė, žiūrėdamas į šalia eksponuojamas akvareles. Skambėjo muzika ir iš kino filmo, ir senąjį miestą menanti temperamentinga žydų tautos muzika.

Labiausiai patinka tapyti dangų

Parodos lankytojai, apžiūrėdami akvareles, Rimai Petrilevičienei uždavė įvairių klausimų.

Ką labiausiai mėgstate piešti?

Ne kartą esu sakiusi, kad dangų. Dangus man yra gražiausias objektas su savo visomis spalvomis. Man labai patinka spalvos, ryškios akvarelės.

Kaip pavyko piešti spalvotai ,,Žiemos akvareles“, nes sniegas – baltas?

Sniegas nesipiešia baltas, nes balta spalva akvarelėje yra popieriaus spalva. O sniegas atspindi dangų. Jeigu vakarėja, sniegas nusidažo violetine spalva. Kur saulė leidžiasi ar teka, sniegas buvo ir geltonas, ir rausvas, ir melsvas. Sniego buvo įvairių spalvų. Nors visos akvarelės buvo vien tik apie sniegą ir apie žiemą, bet jos buvo spalvotos.

Kuo dar po metų kitų nustebinsit?

Aš jau nesiruošiu nieko stebinti. Jau man pačiai nuostabą kelia visi tie darbai, kuriuos aš darau.

Ar dar rašote poeziją ir kas labiau patinka – kepti ir dekoruoti meduolius ar tapyti akvarele?

Poezijos rašau labai nedaug. Nes laiko turiu labai nedaug. Jeigu rašau, tai netapau. Arba, jeigu užsiimu meduoliais, tai netapau ir nerašau. Dabar įdomiausia man yra akvarelė.

Poezijoje aš nieko naujo nebeatrasiu – rimą ir ritmą pagaunu. Kalba mano turtinga, žodynas – platus.

Meduolių gamyba irgi man žinoma ir bet kurį meduolį pamačiusi, aš jau žinau, kaip jį padaryti. Kepu ir dekoruoju meduolius dėl to, kad reikia. Dabar meduolius kepu anūkėliui Jonukui, šeimos narių gimtadieniams. Meduoliais puošiu tortus.

Bet tai nėra jau taip įdomu, kai tu jau viską moki. O su akvarele dar neatrasti vandenynai. Šitiek dar nemoku, šitiek nežinau. Labai smagu išmokti, sužinoti ir praktiškai panaudoti tai, ką išmoksti.

Tapo beveik kasdien

Tapyti pradėjusi praėjusių metų vasarą, kūrėja skaičiuoja apie du su puse šimto akvarelių. Tapo beveik kasdien. Akvarelės tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Niekada anksčiau nesimokiusi dailės, dabar visa galva paniro į tapybą. Tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kėdainių skyriaus nare.

„Esu savamokslė, – sako Rima, – bet mokausi labai daug ir iš garsiausių pasaulio akvarelistų.”

,,Esu „Artefakto school“ bendruomenės narė. Tai yra tarptautinė akvarelistų mokomoji online studija, kurios dėstytojai yra daugybė garsių pasaulio dailininkų: Javid Tabatabei, Andy Evansen, Konstantin Sterkhov, Ana Ivanova, Michal Jasiewicz, Tatiana Anisimova, Thomas Shaller, Ilya Ibryaev, Prasad Beaven ir kiti.

Įsigijau daug mokomosios literatūros ir jaučiuosi kaip tikra studentė, kasdien ruošdamasi atsiskaitymams pačiai sau ir kartu mano tapyba besidžiaugiantiems socialinių tinklų draugams.

Pažįstami stebisi – iš kur pas tave tiek laiko paišymams? Laiko turiu tiek pat, kaip visi kiti mirtingieji. Nei daugiau, nei mažiau. Lygiai 168 valandas per savaitę, kad daryčiau tai, ką labiausiai noriu.

Šiuo metu labiausiai noriu tapyti. Kaip sako mano mokytojai, norint būti dailininku nereikia turėti talento. Paprasčiausiai reikia žinoti technikas ir labai daug dirbti. Tapybos mokomasi kaip skaitymo ar rašymo. Kuo daugiau įdedi pastangų, tuo geresnį rezultatą gauni. Džiaugiuosi kiekviena savo akvarele. Jos – kaip mano kūdikiai. Kiekviena akvarelė parodo pasaulį tokį, kokį aš matau savo akimis, kaip suvokiu savo protu ir kokį jaučiu savo širdimi“, – teigia R. Petrilevičienė.

Akimirkos iš Rimos Petrilevičienės tapybos darbų parodos atidarymo. (Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos nuotr.)