Amžina tol, kol išlieka kokia nors žymė

Literatų klubo „Varsna” puslapis

Rugpjūtį bene garbingiausioje  Kėdainių miesto menėje – rotušėje – dalyvaujant gausiai auditorijai buvo pristatyta kėdainietės Marijos Semaškaitės-Boharevičienės, šiuo metu gyvenančios JAV, knyga ,,Raudonos aguonos tarp bėgių“. Ši knyga buvo parengta pagal  buvusio Sibiro  tremtinio Gedimino Klimavičiaus išlikusių  ir  nukeliavusių net iki Amerikos, vietomis sunkiai įskaitomų rankraščių sąsiuvinius. 

Galima tik pasidžiaugti, kad  Marijos ir Valentino Boharevičių pastangų ir jų visos šeimos finansinių išteklių bei rėmėjų dėka iš nežinomybės ir užmaršties ištraukta dar viena  žmogaus, kario, tremtinio, poeto, rašytojo istorija ir jo memuarinis,  literatūrinis palikimas, brangus ir tuo, kad nušviečia lemtingus mūsų krašto nepriklausomybės praradimo laikus ir tų praradimų kainą. Visa G. Klimavičiaus ir jo palikimo istorija dar kartą paliudija tą gyvenimo  tiesą, kad žmonių istorijoje egzistuoja tik tai, kas užrašyta ir išvis tai, kas, sakome, yra amžina, trunka tol, kol apie kažkokį dalyką ar įvykį išlieka kokia nors žymė.

Per tokią prizmę žvelgiant, M. Boharevičienės knyga ,,Raudonos aguonos tarp bėgių”  prasminga, didelė, graži bei graudi mūsų kolektyvinės atminties žymė. Kaip galima spręsti iš gausių gėlių puokščių ir sveikinimų, skirtų tiek pačiai knygos rengėjai M. Boharevičienei, tiek knygos pristatymo vedėjai aktorei Virginijai Kochanskytei, tiek gyvo garso muzikinių šios literatūrinės popietės intarpų kūrėjai Laimai Žilytei, knyga ,,Raudonos aguonos tarp bėgių“ buvo sutikta labai šiltai ir su dideliu susidomėjimu.

Jonas STANKEVIČIUS, ,,Varsnos“ literatų klubo pirmininkas

Iš Gedimino Klimavičiaus (1918–1950) laiškų artimiesiems. Sibiras

Ištraukos iš Marijos Semaškaitės-Boharevičienės knygos ,,Raudonos aguonos tarp bėgių“

,,… Išvežė, tegul ten ir tebegyvena. Ne vienas gal dar ir pasidžiaugia mūsų nelaime? Bet tokiems džiūgauti, manau, dar būtų per anksti, nes ir lietuviška patarlė sako, kad tik tas gali juoktis, kas juokiasi paskutinis. (…) Greit jau bus metai, kai mes gyvename Sibiro gyvenimu. Dirbame daugiausia po miškus medžius pjaudami, dirbdami kelius ar prie statybos darbų. Uždarbis ne visų vienodas. Priklauso, kam kokį darbą pasiseka gauti. Vidutinis dienos uždarbis 8–15 rublių. Nusipirkti čia mažai ko galima. Bulvių, kruopų ar miltų paskutiniu laiku nė už jokius pinigus čia negausi.

Duona dabar parduodama laisvai, nors anksčiau turėjome pasitenkinti gaudami į dieną 400–800 g.“ (1949 05 05)

,,Darbas prie medžių plukdymo nebūtų sunkus, kad tas vanduo upėje nebūtų šaltas. Matote, nelabai toli nuo mūsų čia yra lediniai kalnai, tai ir vanduo, nuo tų kalnų ištirpęs, kaip ledas šaltas. Šiose upėse ir karščiausią vasaros dieną maudytis nelabai malonu, o dirbant reikia visą laiką po vandenį braidžioti. Pasitaiko, kad ir lig kaklo tenka kartais įlįsti, mat, čia upės tai ne Lietuvoj (…). Bulvių čia nusipirkti labai sunku ir kas nori jų gauti jų ieškoti tenka eiti už 20-30 kilometrų.“ (1949 06 22)

,,Blogiausia, kad visi produktai čia labai brangūs. Didesni miestai toli ir pristatymas per šiuos pelkėtus miškus gana sunkus. Jokia mašina pas mus privažiuoti negali, o produktus veža traktoriais, prie kurių prikabintos didžiulės rogės. Tai matote, kokia čia šalis. Kad žiemą, vasarą rogėmis važinėja…“ (1949 07 31)

,,Darbas miškuose nėra lengvas, o maistas silpnokas. Duona ir tyras kalnų šaltinio vanduo ant mūsų pietų stalo būna dažnas svečias. Už darbą pinigais išmoka daugumoje už 2–3 mėnesius, tad dažnai pasitaiko, kad žmogus, ir turįs uždirbtų pinigų, yra priverstas badauti, nors veltui čia tau niekas nė kąsnio neatkiš.“ (1949 08 07) (Kalba pataisyta)

Dar apie knygą. Gediminas Klimavičius, gimęs pakaunėje, tragiškai žuvo Sibire 1950 m. Jį, kaip rašoma laiškuose, paskyrė pataisyti slidžių rąstų rietuvės. Betaisydamas paslydo ir krito maždaug nuo 7 m aukščio. Išvežus į ligoninę, jis mirė. Palaidotas Zimos miesto kapinėse Irkutsko srityje. Į Sibirą buvo išvežtas ir jo brolis, tėvas bei dėdė. Į Lietuvą grįžo tik brolis, parsiveždamas brolio Gedimino parašytas poemas. JAV šiuo metu gyvenančiai buvusiai kėdainietei, o dabar ir ,,Varsnos“ klubo narei (dirbo Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Metodikos skyriaus vedėja) Marijai Semaškaitei-Boharevičienei G. Klimavičiaus sūnėnas perdavė G. Klimavičiaus rankraščius – prisiminimus, dienoraštį, apsakymus, poezijos sąsiuvinius ir laiškus, kuriuos šiemet M. Semaškaitė-Boharevičienė parengė ir išleido Kauno ,,Naujojo lanko“ leidykloje. Jai visai iki tol nežinomo žmogaus literatūrinį palikimą, iš kurio plačiausi ir, ko gero, vertingiausi yra prisiminimai iš prieškario ir karo laikų. G. Klimavičius buvo trijų skirtingų armijų – Lietuvos, sovietų ir vokiečių – karys ir Sibiro tremtinys.

Ramutė BECHTEREVA

Lyg aguona

Genovaitei Žukauskaitei (1937–2023)

Vaikšto siela pažeme, 

Plaikstos rūkas.

Pasiklydus gal, gal ne, –

Jai vis rūpi,

.

Kaip ten širdys suturės

Netekimą,

Kai matyti negalės,

Tik likimą

.

Prisimins, kai pakraščiais

Tarpsis liepos

Vidur vasaros apsčiai 

Šilko tėpiais.

.

Vaikšto siela pažeme

Veik raudona,

Pilko rūko paderme,

Lyg aguona.

Renata ŠIMANAUSKIENĖ

Rugsėjis

Jaukiai šviečia mėnulio delčia

Virš sugulusių tyliai laukų…

Kvepia sodai rugsėjo nakčia –

Ir taip gera širdy, taip jauku…

.

Ir taip gera sėdėti tyloj

Su žvaigždėm, su kvapu obuolių,

Pasinerti nakty nebylioj,

Nes užmigti vis vien negaliu, –

.

Nes dar noriu surinkti spalvas

Seno sodo ir lauko suarto,

Ir prinokusias kriaušes gelsvas –

Kaip nostalgiją vasaros karščio.

.

Verkia putinas uogų krauju –

Gal ir jam šitos vasaros gaila?

Savo lapų šauksmu nebyliu

Meldžias medžiai nunokusiais vaisiais.

.

Meldžias sodai rugsėjo nakčia –

Taip tylu, taip jauku šioj nakty…

Jaukiai šviečia mėnulio delčia –

Jau ruduo. Ir taip gera širdy…

Nijolė POCIENĖ

Viskas galima, bet ne viskas naudinga

Galima gyvenimo vieškeliais

Keliaut vis pirmyn

Arba trypčioti

Vienoje vietoje,

Jeigu kažkam tai patinka.

Galima ir pamažu

Ar visu greičiu riedėti atgal…

Galima!

Tačiau ar naudinga?

Galima į gyvenimą žvelgti

Tiesiai ir atvirai

Arba pro rožinius

Ar net juodus akinius,

Jeigu kažkam taip patinka.

Galima užmerkti akis

Ir nežiūrėti visai, kur eini…

Galima!

Tačiau ar naudinga?

Ką čia tauškia ši rašeiva? –

Sakysit.

Galite sakyti,

Galite ir nesakyti…

Kaip kam patinka!

Tačiau, kai girdėsiu

Kažkur kažką

Su pasididžiavimu ištariant:

,,Ką aš noriu, tą ir darau!“,

Vėlei priminsiu:

Darykit! Darykite, ponai!

Tik pirmiau pagalvokite,

Ar Jums tai naudinga.

Nijolė DRANSEIKIENĖ

Ateina ruduo

Ateina ruduo –

Kaip man sutikti su tuo?

Man dar norisi vasarą jausti,

Suvilgyti kojas ryto rasa

Ir kvepiantį šieną pajausti.

Už lango ruduo –

Kaip man jį, šaltą, įleisti,

Ant aukuro meiliai sudėti

Slaptus širdies kampelius.

Liko dainų nesudainuotų,

O jau žąsys ir gervės

Sparnais pamoja,

Suklykę graudžiai jos nuplasnoja.

Vilma SINICKIENĖ

* * *

Ne vasara kalta,

kad nerandu sau vietos,

kad mintys klysta žemėn NEŽINIA,

kartu su lietumi ir ašarėlės ima lietis…

.

Ne vasara many abejones pasėjo

ir nerimą beribį – kas gi bus?

Savęs dalijimo jau laikas atskubėjo

per besidažančius kitaip klevų lapus…

.

Ne vasara man kužda – pamąstyki,

koks rytas laukia užu debesų,

tu savo širdį meilės ugnyje laikyki,

nes gyveni dėl mylinčių ir dėl visų…

.

Ne vasara ir jaudulį padovanojo

jau daugel metų skubant rudenio taku.

Kardelių fėjos poniu pas mane atjojo – 

rugsėji, tau ir dėl tavęs šioj žemėj aš esu…

Irmina PRYVALOVA

Naktis Škotijoje

Naktį, kai fėjos šoks

pilių griuvėsiuose

tarp paparčių ir samanų

.

pilnatis užlies Tėjaus įlanką

akmeninis tiltas

sups pririštą valtį

.

kitame upės krante

žmonės kūrens

pjūties pabaigtuvių laužus

.

po sidabrinę miglą

klajos vienaragiai

drieksis atodūsių gijos

.

kalnai, ežerai ir salos

eis sargybą

debesų dantytuose bokštuose

.

semk šitą naktį pilnomis saujomis —

tu laisvas

šiąnakt tu pasakoj

Jonas STANKEVIČIUS

Eilės Kėdainiams 

              Gintaro terpė.   

               Lauko-laiko lašeliai.

         .    Vardai lietuvių.

Žemė tvani,

 Tvanuoti krantai –

Kėdainiai 

 Kaip kad verkiantis krantas – 

 Kavarskas.

O tvane kaip tvane –

Visa grimzta į dugną,

 Paskui namiškius 

 Iškeliauja  namai.

 Paskui prasmengantį dvarą 

Smenga dvariškiai.

 Ir kai nieko nelieka, 

 Išlieka vardai, tik vardai.

 Tada pamatai, 

  Kaip senobinio šarvo skrynion 

  Įpuolęs: tik semk, gintarų gintarai,

  O juose reginių reginiai –

  Vardyno peizažų bedugnė.

.

Kaip vardas, taip vaizdas čionai

Priešbuvęs esti…  priešestinis,

Palaikis gintare amžinai,  

Sakytum Birštonas pristinus –

 Visą laiką pirmykščias.

 Manding, nedaug vėlesnių priežasčių 

 Pasikeist beturėjęs.

.

Kėdainiai –

Karoliai vienvardiniai:

Dauniškiu, Dainiais, Dunojais,

Tvynomis Dvinomis, Donais 

Vidujai įpuošti gintarai.

Ilgai toli nešioti,

Kažikur ir kažkada

Ir kažikiek pamestinai.

Kiba sunarstyti  pavyktų,   

Idant kaip auksas sau splendėtų 

Kalbos puikiajam vėriny

Kydonija, Makedonija, Kedonia,

Sinus Kodanus, Gdynė, Gaidine, Gdanskas, 

Kajdanavà, Kajdan, Kojdan ar vėl  Kejdan – Kopenhagà čekiškai. 

Kur dar Kadena toli Okinavoje,

Tai vis Kėdainiai, 

 Vis vandenų tvanieji krantai. 

.

Ištvinsta būna,                                                 

Plaukia skęsta namai. 

Pragaištingi vaizdai

Va iš Kretos salos.

 Mūriniai tilto pamatai  

Neatlaiko sraumens Rema Keritis jėgos. 

 Upė juos verste nuverčia.

Juk ne veltui dar senais 

 Karaliaus Kydno laikais

 Upė Keritis  turėjo vardą Jardanas,   

.

O miestas vadinos Kydonija, 

Šiandien – Chanija.

.

O kitiems Kėdainiams sekės gal prasčiau,

Ne, ne dėl to, kad savęs tenai aš nemačiau.

Žinau, mūrai, gatvės ir žmonės išliko,

Bet senųjų vardų nė ženklo nelikę.

Vieni čia netolies pasdarė Dzeržinskiu, 

O kiti su dakų, trakų, 

Romos legiono monumentais  

Jau geras tūkstantis metų

Kai pervardinti į Sibiu.

.

Bet ten *Bau kur ant kranto

Pavasarį sužysta

Puošniu žiedu Cidonija,   

Senus laukus, laikus sapnuodama  

Ar vėjuj sušlamėdama 

Vis miesto vardą seną 

Kidūni … Kidoni ji  

 Sušlamina.

*Seniai seniai senoj šaly

 Gyveno  laimės  deivės: 

 Lāma, Lūma ir kitokios laumės,

 O tarpe jų geroji deivė Bau,

 Bet apie tai tik kitąsyk  daugiau. 

Rima ATKUCEVIČIENĖ

* * *

Pritrūksta žingsnių

Ir akis užmerki,

Kad mintimis surastum

Nuolankumą,

Vidinis laikrodis vėluoja,

Jau nebe sekundėm…

Mintis dar stato krištolinį rūmą,

O pamatai didėja,

Klodais atminties,

Minutėse palaidoji budrumą

Ir įkvepi žaismingosios vilties…

Viduj užsidega laužai ir gęsta,

Ir išgyventi viską iki lašo,

Dar veržiasi širdis besotė,

Bet patirtis… ne vietoj deda tašką…

Rasa STANKEVIČIENĖ

***

Giedi sau, devynbalse.

Tau nesvarbu visai

keistos mūsų problemos,

painūs žmonių reikalai.

.

Sodyba kvepia iš tolo.

Liepa pilna žiedų.

Kas nuo ko atitolo,

jai visai nesvarbu.

.

Beržai į debesį remiasi –

gražūs, balti.

Istorija mūsų gyvenimo

jiems nesvarbi.

Nijolė Jadvyga KULNICKIENĖ

Lietaus laše

Lietaus laše
Matau tave.
Neslėpki šilto
Savo žvilgsnio.
Lietaus laše –
Tavo delnai,
Laikantys
Mano viltį…
Mūsų rankos
Vėl drauge,
Jose viltis suspindi.
Niekas išskirti
Mūsų negalės,
Lietaus laše
Kartu spindės
Mūsų akys,
Jų gelmėse
Amžiams
Viltis apsigyvens,
Neleisdama užgesti
Mūsų žvilgsniams.

Darius ŠULCAS

Kaip sunku išsiskirt

Kaip sunku išsiskirt –

širdys draskomos vėtrų,

Nežinia, ar kada

aš išvysiu dar lietų.

Saulės šypsny tyram

akys tolsta jazminuos.

Vyšnių skonio ledai

liks saldžiuos atminimuos.

Šokam dviese lietuj

išprotejusiom sielom.

Skęsta žvaigždės danguj

sužydėjusiom liepom.

Aš mėnulio šviesos

pasiklausiu, ar grįši.

Ir tamsa atsakys:

jei mane prisiminsi…

Miesto gatvėm siaurom

kūnai liejas į vieną,

vyno taurėm svaigiom

palydėsime dieną.

Taip gražu vakarais

kalnus judint nuo žemės,

akyse pamatai

ašarėlę iš laimės.

Kaip sunku išsiskirt,

širdį drasko lyg vėtrą…

Lyg norėtų stabdyt

nuskubėjusį laiką.

Laima ŽILYTĖ

* * *

Vasaros puotai

suknele gėlėta

apvilksiu savo širdį –

ploniausio šilko…

Švelniausias vėjas

lies jos klostes

ir šypseną…

Giedriausiam danguje

jaunas mėnulis šypsos!

Ryto sodas kartoja –

esi laiminga!

Celestina RIMAVIČIENĖ

Paukščiai

O paukščiai, paukščiai –

jų nuostabūs balsai.

Klausaisi jų, žiūri

ir nematai.

Už debesų lyg

kamuoliukai nusirito.

.

Štai jie jau supasi ant

plonų beržo šakelių.

Ir seno sodo medžiuose

sučiulba.

Pamiškėje be perstojo

kalena sau genelis.

Visas dangus nuo tų

garsų sujudo.

.

Paukščiai, jie taip

skirtingi, tačiau visi gražūs.

Ir švelniai, ir liūdnai jie gieda.

Vieni atrodo tarsi

armonika vaitoja.

Kiti lyg traukinys

sunkusis bėgiais rieda.

Eglė DAUTARTIENĖ

* * *

Ir vakaras, ir darganotas rytas

Apdovanoti balzganų audrų,

Ir senstanti oda, beveik suvytus,

Jaunystės geidžia iš visų jėgų.

.

Sugrubęs, gyslų išvagotas riešas

Byloja apie išmintį darbų,

Tėvynės vyrų nugalėtas priešas

Vaitoja nuo kraujuojančių žaizdų.

.

Delnai šilti, kai kur atšerpetoję,

Ne glosto, bet kažką juose randu,

Prigesę akys, apsiašaroję,

Vis tiek šypsosis, nors labai sunku…

.

Seni stogai, takeliai, žalios liepos,

Dejuoja senas lauko židinys.

Suraskim tarp žmonių senoliui vietos,

Kad nesijaustų kaip koks kankinys…

Zita ZOKAITYTĖ

* * *

Man negaila

Ir parašytų, ir neparašytų eilėraščių,

Net jeigu juos išmestų

Į šiukšliavežės kraterį.

Tai tik sielos atsidūsėjimai –

Atsidūsti netyčia. Giliai negiliai.

Kai kiti negirdi.

O kartais norėtųsi, kad girdėtų.

Bet pasaulis veliasi,

Per daug visko tikro.

Kai net mirtys nejaudina.

Jų tiek daug,

Statistika jau neaprėpia.

,,To okupacinėje zonoje

Neįmanoma patikrinti“, –

Sako info.

Kam jiems kokie eilėraščiai,

Negirdimi atsidūsėjimai.

Kai tėvas akmenimis

Apkloja savo

Dar nepalaidotą sūnų –

Kad pasaulis

Neišnešiotų. Bent tiek.

(Viršelio nuotr. – Dariaus Šulco)