Pokalbis paliekant Kėdainius

Nuo gruodžio 1-os Kėdainiuose nebedirbs medicinos psichologas Narimantas Markauskas, Kėdainių gydymo įstaigose dirbęs 28-erius metus. Jis – vienas pirmųjų psichologų Kėdainių ligoninėje ir Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriuje. Šiandien gydytojas grįžta dirbti į gimtąją Ukmergę.

Charizmatiška asmenybė, patyręs ir kompetentingas specialistas lengvai randa bendrą kalbą su bet kokio amžiaus pacientais. Jis – vienas iš psichologų, atlikęs psichodiagnostikos tyrimus pagal WAIS-III metodiką (IQ tyrimą). Jam yra tekę dirbti ir sporto psichologu Šiaulių žolės riedulio moterų komandoje ir vesti laidą Kėdainių krašto TV.

Prieš išvykstant iš Kėdainių – rimti ir šmaikštūs Narimanto prisiminimai apie darbą, pastebėjimai apie žmones, palinkėjimai sau pačiam.

Pradėkime nuo jūsų psichologijos studijų…

Prisimenant savo vaikystę, kai mama buvo pradinės mokyklos vedėja, mane 5-erių metų nuvedė į mokyklą. Septyniolikos baigta vidurinė mokykla, o dvidešimt vienerių – Vilniaus universitetas. Į mediciną tuomet buvo įstoti lengviau – buvo 3,5, o į psichologiją į į vieną vietą.  

Pirmosios Vilniaus universiteto psichologų laidos buvo stipriai paruoštos. Kai įstojau į pirmąjį kursą, vyriausi tos specialybės studentai buvo trečiakursiai, dar niekas nebuvo baigęs tos specialybės.

Nuo trečiojo kurso jau dirbau tuometinėje Psichiatrinėje ligoninėje Vilniuje, Vasaros g. 5, nes nebuvo kam dirbti.

Kur suko jūsų profesinis kelias įgijus psichologo specialybę?

Pradedant studijų metais, niekada viename darbe nedirbau. Buvo skirtingi darbai, netgi ir profiliai.

Bandžiau save ir sporto psichologijoje, ir televizijoje.

Teko dirbti Šiaulių psichoneurologinėje ligoninėje, paskui pasukau link sporto. Dirbau sporto psichologu tuometinėje Šiaulių žolės riedulio moterų komandoje, kuri tais laikais yra žaidusi Tarybų Sąjungos aukščiausioje lygoje. Tuomet aukščiausioje lygoje buvo futbolas, krepšinis ir mes. Žolės riedulio komanda žaidė Maskvoje, Kijeve, visą Ukrainą išmaišėme, tuometines pietines Sąjungos respublikas. Nuo balandžio pabaigos iki lapkričio pradžios būdavo išvažiavimai su komanda.

Dar teko dirbti Šiaulių elektronikos gamykloje ,,Nuklonas“, Medicinos mokykloje.

Kaip tuomet patekote į Kėdainius?

Aš į Kėdainius atvažiuodavau ir anksčiau, nes čia gyveno tėvuko brolis, jau Amžinatilsį. Klemensas Markauskas čia dirbo vyr. miškininku.

Jei tuomet man būtų pasakęs, kad čia dirbsiu ir tiek metų pragyvensiu, aš tuomet būčiau į tą žmogų žiūrėjęs kaip į nenormalų. Nes man ,,kapitaliai“ čia nepatiko.

Paskui dėl asmeninių priežasčių ir atėjus pertvarkai reikėjo save kažkur ,,padėti“. Arba užsiimsi geresnes pozicijas, arba … Visada matyt reikia daryti tai, ką geriausiai moki.

Iki šiol prisimenu, kai birželio mėnesį pasirodžiau Kėdainių ligoninėje, nors kiti buvo nuteikę, kad geriau nesirodyčiau, nes čia nėra vietų. Nors pasirodo jie intensyviai ieškojo psichologo, net Kėdainiuose buvo tarsi įtampa dėl psichologų.

Koridoriuje pamačiau bebėgantį vyrą ir man kažkas parodė, kad čia yra direktorius. Priėjęs pasakiau jam: ,,Bėglys iš Šiaulių, ar paimsit?“. ,,Kokia specialybė?“, – paklausė. Kai pasakiau, iš karto pakvietė eiti kartu į jo kabinetą.

Darbą Kėdainių ligoninės Konsultacijų poliklinikoje pradėjau 1995 metų liepos 1 d., po to dirbau ligoninės skyriuje. Kai paskui įstaigos pradėjo dalintis, skirstytis,  priklausiau Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrui.

Tuo metu dar teko padirbėti ir Kėdainių krašto televizijoje?

Televizinio darbo patirties jau turėjau dirbdamas Šiaulių televizijoje. Tik Šiaulių TV laidos buvo mažiau dinamiškos – viena tema kalbėdavome studijoje, Kėdainių KTV pasiūliau nesėdėti vien studijoje, bet ir išeiti į gatvę.

Tai buvo apie 1996-uosius metus. Aš penketą metų Kėdainių krašto televizijoje kartą per mėnesį (vėliau buvo kartojama) vedžiau autorinę laidą ,,Greitkelis“, kuri trukdavo po pusę valandos. Vėliau atsirado visiems gerai žinoma laida ,,Klausimėlis“, galbūt nukopijavusi panašų formatą nuo mūsų (šypsosi).

Mūsų laida buvo labai žiūrima, nes visi norėdavo save pamatyti ir ką aš taip gudriai papasakoju.  Buvo kalbama studijoje, o paskui ta temą ,,narstydavom“ gatvėje. Kaip dabar atsimenu, viena iš tokių daug diskusijų sukėlusių temų buvo ,,Vyrai prie gimdymo.“ Pafilmavome gatvėje, į klausimus atsakinėjo vyrai ir moterys.

Ką galite pasakyti apie žmonių, nebūtinai pacientų dabartinę psichinę būseną?

Dabar yra prastai vien dėl to, kad visą laiką gauname negatyvą. Niekas nepasako, kad tu kažką galėtum daryti ar darai gerai. Ir šiaip atsiranda tų problemų, ir dar aplinkui vien negatyvas…

Visada būna smagu, kai tu su kažkuo pasišneki, kažkas tave palaiko. O jeigu ne – beliekame mes (psichologai – red. past.), nes mes kažkaip tai, patikimesni esam.

Pradėkime nuo mokyklinio amžiaus vaikų. Kokios svarbiausios jų problemos?

Dabar daug problemų mokyklose kyla. Nuo praėjusių metų sužinota, kad didelės problemos yra su narkotikais, kurios jau prieš dvidešimtį metų buvo aišku, kad yra. Nors viešai buvo rodoma, kad viskas gerai.

Dabar ateina patys vaikai, vieni mato problemą, kitiems – gerai. Atveža tikrinti į gydymo įstaigą ar jie pavartoję narkotikų ar ne. Kitur gal vietoje patikrina. O kas toliau? Turi būti teikiama tęstinė pagalba. Tėvams skiria baudą, jei vaikai nepilnamečiai, ir viskas.

O suaugusieji, dėl ko labiausiai išgyvena?

Toks įspūdis susidaro, kad dažniausios suaugusiųjų problemos – šeimos santykiai.

Juk žmonės n metų važinėja į užsienį dirbti. Prasidėjo ,,išryškėjmai“, kad jie turi dar antras šeimas įvairiose šalyse, o grįžta čia ir gyvena toliau. Jei vienas – čia, kitas – ten, tai kokia čia šeima? Tada prasideda santykių aiškinimasis ir sprendimas kažkoks turi būti. Bet pabandyk išsiaiškinti, kai niekas neaišku. 

Kas dažniau dėl šių problemų ateina – vyrai ar moterys?

Vyrai tai prekybos centrų ,,vaistais“ gydosi. Jie gyvena šia diena – vis tiek kaip nors bus. Aišku, kad kreipiasi moterys, nes pagal moterišką psichologiją, jos linkusios žiūrėti į priekį, prognozuoti, nori konkrečiai žinoti.

Ar stigma vis dar jaučiasi, kad, jeigu eini pas psichologą, reiškia tau – su protu negerai?

Kėdainiuose aš to susikaustymo nelabai juntu. Kituose miestuose, rajonuose, labiau bijoma kreiptis į psichologą.

Daug kas jau psichologus pažįsta, juos matę, su jais bendravę. Jau senokai atsiradę Psichikos sveikatos stacionarai, kuriuose dirba psichologai. Judesys visada yra.

Atėję vyrukai, klausia manęs: ,,Tu čia tyrimus darai, parodyk kokią normalią moteriškę, su kuria susikalbėti galima būtų?“. Nes dabar problemas vyrams kelia mergaitės arba moterys.

Anksčiau, kai pradėjau dirbti, vyrai moterims keldavo problemas, o paskui didesnės problemos kyla su moterimis.  

Kiek pastebiu, berniukai labiau išmokyti buičiai, kaip bebūtų keista. Dabartiniai vyrai nori merginos, kuri nebūtų fyva, kad nebūtų vien pinigų ,,siurbėja“ – kiek atneši, tiek duok man. Vyrams tai iš tiesų yra didelė problema, juk abiem reikia uždirbti pinigus.

Mokyklose irgi grupuotės ,,panų“ yra, kurios dažniausiai užsiima ir patyčiomis.

Tai dabartiniai vyrai prisiima ,,aukos“ vaidmenį?

Vyrai dažniau nusišalina nuo visų tų reikalų. Jeigu jam pasisekė, tai gerai. Pas vieną pažįstamą buvau užėjęs, žiūriu, jis žaidžia su ketverių metų vaiku. Staiga sako: ,,Greit tvarkomės, tuoj mama pareis, paskui rėks ant abiejų.“ Gal ir gerai taip, matriarchatas grįš (šypsosi).

Būna, kad vyrai pas psichologą atvaromi tiesiogiai: jeigu nenueisi pas psichologą ar psichiatrą,  tai tu būsi ,,laisvas“. Kiti ateina ir prašo, kad raštelį (žmonai ar draugei – red. past.) parašyčiau, jog buvo pas mane, nepriklausomai apie ką kalbėjom.

O kas jums yra gyvenimo vertybė?

Man sunku pasakyti, aš esu darboholikas. Aš visais atvejais turiu ką veikti.

Bet darbo krūvis dabar kris, ir aš nežinau kaip jausiuosi. Čia nebuvo kada svajoti – vienas atėjo, vienas kitą atvedė, pilna įvairiausių reikalų.

O kaip su tomis vertybėmis? Visi verkšlenam, kad pinigų nėra. Ir tas susvetimėjimas dabar auga. Nei mes į svečius vienas pas kitą einame. Juk galvojame, nors gal taip ir nėra, kad nueisi į svečius – šeimininkui nuostolį padarysi. Juk anksčiau švęsdavom vieni pas kitus gimtadienius, vardadienius. O dabar to nėra. Aišku, yra objektyvios priežastys. Gal eina žmonės į kavines. Bet eiti į kavines man – prastas supratimas.

Kokius prisiminimus išsivežat iš Kėdainių?

Man Kėdainiai palieka geriausius prisiminimus. Dėl kokių sąlygų buvau susitaręs su tuometiniu ligoninės direktoriumi, iki šios dienos viskas išliko. Darbo sąlygas turėjau geras. To meto vadovų tipas buvo, vadinamas legionierių – pasakyta padaryti, turi būti padaryta ir jokių verkšlenimų.

Galima teigti, kad jums vertybė yra darbas? 

Aš daugiau nieko nemoku. 

O po darbo ar turit pomėgį, kuris visiškai priešingas jūsų darbui?

Aš laiko niekam neturiu.

Kaip pailsit, kaip atsipalaiduojat?

Paskaitau dar knygą psichologinę, pavaikštau kur nors, kokioj kavinėj pasėdžiu.

Pažiūriu į žmones, kas ką daro, kas ne su sava ar ne su savu atėję. Nes jie visi dairosi labai, jeigu nesaugiai jaučiasi.

O kokie darbai jūsų laukia Ukmergėje?

Aš ir iki šiol važinėdavau į Ukmergę ir dirbau čia. Dabar važinėt nereikės ir toliau dirbsiu medicinos psichologu Ukmergės PSPC Psichiatrijos dienos stacionare bei UAB ,,Vilkmergės klinika“.

Ir pabaigai, pasakykit tris patarimus, kaip žmogui jaustis geriau arba tiesiog, kaip jam būti laimingu?

Pirmiausia, nežiūrėti ir neklausyti negatyvių žinių per televiziją.

Nepradėti politikuoti ten, kur mums nereikia. Nuo to niekas nepasikeis ir mūsų neišgelbės – ką mes patys pasiekiam, tą ir turim.

Pradėkim nuo savo kiemo – apsitvarkykim, apsišluokim.

Visiems reikia įdėjimo į save. Save labai dalinam į visas puses, kur reikia ir nereikia.

Mūsų ,,akumuliatoriai“ nusėda, o juos ,,pakrauti“ gali tik bendravimas su žmonėmis.

Mūsų bendravimo per internetą Skype ar Zoom programas neatstos gyvas bendravimas. Telefonu galiausiai gali pakalbėti tik apie reikalą, o gyvai kalbant, matai žmogaus emocijas ir pan.

Reikia kovoti, kad nuo nesaikingo sėdėjimo prie kompiuterių, mobiliųjų telefonų atsitrauktų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

O ko tolesniame gyvenimo kelyje linkite sau?

Sveikatos. 

Viršelio nuotr.: Medicinos psichologas Narimantas Markauskas iš Kėdainių išsiveža tik gerus prisiminimus. (A. Raicevičienės nuotr.)