Ar yra nežinančių, kas tas Čiurlionis? Salėje pakilo dvi rankos

„Ar yra nežinančių, kas tas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis?“ – pirmadienį salėje susirinkusių „Atžalyno“ gimnazijos auklėtinių neįprastoje – interaktyvioje – pamokoje ,,Augame su M. K. Čiurlioniu“ klausė užsiėmimą vedusi šios gimnazijos absolventė, Klaipėdos „Taško“ teatro aktorė ir režisierė Livija Krivickaitė. Atsakymas iškalbingas: pilnutėlėje salėje pakilo vos dvi rankos.

Netrukus vyresnių klasių moksleiviai įsijungė į gyvą pažintį su M. K. Čiurlionio kūryba. Salėje suskambo pianistės Viktorijos Brazaitės atliekami kompozitoriaus muzikiniai kūriniai, skirti fortepijonui. Ekspozicijoje pristatytos garsių dailininko piešinių reprodukcijos.Taip pat moksleiviai galėjo pasitikrinti savo žinias, atsakydami į klausimus apie M.K. Čiurlionio kūrybą ir gyvenimą, o už teisingus atsakymus buvo apdovanoti prizais.

„Tokia edukacija siekiu parodyti, kad šis Lietuvos kompozitorius, dailininkas, chorvedys ir kultūros veikėjas yra suprantamas, atpažįstamas bei aktualus ir šiandien. Siekiu paskatinti jaunus žmones suvokti, kaip svarbu ieškoti ir atrasti savus autoritetus: pamatyti, į ką gali atsiremti ir iš ko semtis idėjų ir įkvėpimo.

„Pasakodama apie Čiurlionį siekiu interaktyvia forma perteikti žinias bei vaikams nenusibosti“, – sakė L. Krivickaitė.

Džiaugiuosi atradusi nišą, kurioje galiu išnaudoti savo aktorinius sugebėjimus. Pasakodama apie Čiurlionį siekiu interaktyvia forma perteikti žinias bei vaikams nenusibosti. Būna, kad susiduriu su moksleiviais, nespėjusiais pagal mokymo programą susipažinti su M. K. Čiurlionio kūrybiniu palikimu. Dažniausiai jie nežino šio vardo. Laimei, tokių mažuma. Džiugina ta dalyvių dalis, kurią pavyksta sudominti. To ir siekiame šiuo projektu. Galbūt net tiems moksleiviams, kurių šiandien nepajėgėme suintriguoti, kažkokie prisiminimai išliks ir po dešimties metų…“ – mintimis dalinosi L. Krivickaitė.

Dauguma moksleivių su M. K. Čiurlionio kūryba buvo susipažinę, tačiau papildoma informacija apie gilius menininko asmenybės klodus, nutrūktgalviškus jo vaikystės epizodus vertė suklusti ir susimąstyti.

Paprašyti pasidalinti, ką galėtų vadinti savais autoritetais, edukacijos dalyviai vardijo gimnazijos mokytojų vardus, taip pat minėjo savo tėvus ar vyresnius brolius ir seseris. Nuskambėjo ir repo atlikėjų bei sportininkų pavardės.

Savo gimdytojus didžiausiais autoritetais laikąs 3 klasės moksleivis Audingas Noreika pakalbintas prisiminė, kad, dar būdamas pradinėse klasėse, pamatė pirmą jam įspūdį padariusį Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“. Jis sakė, esą neįprasta pamoka buvusi naudinga, nes jos metu daug sužinojęs apie būdus, kuriuos pasitelkęs M. K. Čiurlionis kūrė muzikos garsus, išreikšdamas jūros ošimą. Jį nustebino ir faktas, kad iš pradžių kompozitorius grojęs fleita.

„Pats meistrauju iš medienos. Tad galvoju, kad iš šio kūrėjo tikrai galima pasimokyti drąsos ir kūrybiškumo“, – sakė A. Noreika.

Po renginio gimnazistų autoritetu įvardyta „Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Asta Tikniuvienė sakė, kad yra pamaloninta sulaukusi moksleivių pripažinimo, nes esą tokios akimirkos kartais tenka laukti kone dešimtmetį.

Prisimindama Livijos meilės M. K. Čiurlioniui pradžią, buvusi aktorės mokytoja teigė, jog džiaugiasi, kad ši, tapusi veiklia menininke, atranda laiko ir noro garsinti M. K. Čiurlionio palikimą.

„Kartais, užuot dūsavę dėl to, koks nedėkingas ir sunkus yra mokytojo darbas, galėtume semtis jėgų ir tikro užsidegimo skleisdami žinias. Taip pat būtų smagu, jei panašios į Liviją auklėtinės su laiku taptų mūsų kolegėmis“, – sakė A. Tikniuvienė.

„Suprasdami, kad vaikai yra mūsų, taip pat ir Lietuvos kultūros ateitis, nuo 2009 metų vykdomu projektu „Augame su Čiurlioniu“ siekiame gyvai papildyti vadovėliuose esančią medžiagą. Galbūt kažkuriame iš dalyvių galime pažadinti naująjį Čiurlionį“, – teigė M. K. Čiurlionio fondo projekto vadovė Modesta Kuzmenkaitė.

Beje, tą pačią dieną interaktyvi pamoka vyko ir Šėtos gimnazijoje. Projekto rengėjai pastebėjo, kad šios gimnazijos ugdytiniai išsiskyrė paprastumu ir ypatingu nuoširdumu.

„Jie labai džiaugėsi, kad juos aplankėme, sakė, kad dažniausiai patys vyksta į renginius. Aš taip pat augau Šėtoje. Buvau kuklus kaimo vaikas ir tos drąsos užduoti klausimą neužtekdavo: tad jie, kaip ir aš tada, nors neišdrįso klausti, tačiau labai įdėmiai klausėsi“, – džiaugėsi L. Krivickaitė.