Svetingoje galerijoje – dviguba paroda (su fotogalerija)

0

Janinos Monkutės–Marks muziejaus šeimininkai nepaliauja lepinti kėdainiečių pačiomis įvairiausiomis ekspozicijomis. Viena kitą nuolat keičia pačios įspūdingiausios parodos. 

8_dviraciai_2016_09

Janinos Monkutės-Marks galerijoje galima susipažinti su Lauros Pavilonytės-Ežerskienės personalinės parodos „TIK(s)ĖJIMAS“ darbais.

Šiuo metu kraštiečiai ir miesto svečiai, užsukę į svetingąją galeriją, gali susipažinti su dviem ekspozicijomis: VII-osios Lietuvos tekstilės meno bienalės „Tekstilė: sielai ir kūnui“ bei Lauros Pavilonytės-Ežerskienės personalinės parodos „TIK(s)ĖJIMAS“ darbais.
Vienoje parodoje – visos tekstilės rūšys
Pasak bienalės kuratorės profesorės Žydrutės Ridulytės, pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje vienoje parodoje eksponuojamos visos tekstilės rūšys, supančios šiuolaikinį žmogų – ne tik unikalieji kūriniai, bet ir dekoratyviniai audiniai bei dizainerių sukurti drabužiai. „Tokią plačią aprėptį siūlo pats gyvenimas, neigiantis tekstilės elitiškumą, trinantis dailės sričių ribas, kviečiantis nauju žvilgsniu įvertinti tai, kas sudaro mūsų natūralią aplinką. O joje daug tekstilės – audinių, kilimų, mūsų dėvimų drabužių. Tekstilės menininkų ir kostiumo dizainerių pastangos sukurti estetišką aplinką dažnai susipina, jie dirba bendradarbiaudami tarpusavyje. Tekstilė vis dažniau traukia ir kitų dailės sričių atstovus – skulptorius, tapytojus, grafikus. Postmodernizmo epochoje skulptoriai mėgsta minkštas medžiagas, grafikai spaudžia, o tapytojai tapo ant audinių. Bendros veiklos pavyzdžių matome ir šioje parodoje“, – sakė parodos kuratorė.
„Lietuvos tekstilės menas – dinamiškai besiplėtojanti dailės sritis, jai būdinga plati raiškos skalė: nuo tradicinėmis meninėmis priemonėmis atliktų kūrinių iki ambicingų konceptualių darbų, pasitelkiančių išmaniąsias technologijas, vizualinius ir garsinius efektus, įsiliejančių į bendrą šiuolaikinio meno erdvę. Tekstilė glaudžiai susijusi su nacionaline lietuvių pasaulėjauta ir laikoma archetipine veiklos sritimi. Tekstilės meno bienalė pristato dabartinę lietuvių tekstilę su skirtingais autorių žvilgsniais į kultūrinį ir istorinį paveldą, masinę kultūrą, tradicijas ir inovacijas. Čia galima pamatyti ir tradicinį tekstilės meną, ir novatoriškus ieškojimus, naujų technologijų ir technikų apraiškas“, – sakė Ž. Ridulytė.
Paroda Kėdainiuose – išsipildžiusi svajonė
Laura Pavilonytė-Ežerskienė neslepia, kad paroda Janinos Monkutės-Marks galerijoje – išsipildžiusi svajonė: „Kai tik apsilankiau šioje galerijoje, tyliai sau pasakiau, jog norėčiau surengti čia savo kūrybos parodą. Dabar ta svajonė išsipildė.“
Autorė atvira, kad parodoje „TIK(s)ĖJIMAS“ apibendrina savo kūryboje nuolat atsikartojančius, lyg gijos tarpusavyje susipynusius klausimus apie meną, laiką, tekstilę, kūrybą ir save.
„Tekstilę kūryboje pasitelkiu ne tik kaip išraiškos priemonę, bet ir kaip meninio tyrimo objektą. Ieškodama jos tapatybės, kontempliuoju į vieną iš esminių tekstilės vaidmenų – įvairių technologijų pagalba kažką sujungti, susiūti, supinti ir gebėjimą pataisyti, užadyti, pritaikyti iš naujo, pratęsti laike daikto naudojimą, buvimą. Kūrinių cikle „Tekstilės tapatybė“ užfiksuota žmogaus įtakoje sužalota ar deformuota gamtinė aplinka, kuri ritualiniais meninės tekstilės judesiais metaforiškai užadyta, tokiu būdu lyg ir sustabdyta, užkonservuota. Žinoma, šių akcijų tikslas ne pratęsti šios aplinkos panaudojimą, o veikiau atvirkščiai – ironizuoti vartotojišką žmonijos santykį su gamta ir žeme.
Tekstilė man yra jungtis tarp buities ir būties, ir tą sąsają aš įžvelgiu tiek fizinėje, tiek metafizinėje plotmėje. Parodos ekspoziciją traktuoju kaip vientisą tekstilės instaliaciją, kurioje kūriniai tarsi diskutuoja vieni su kitais, išryškindami tų pačių temų skirtingus aspektus, išskleisdami galimus atsakymus į kūryboje iškeltus klausimus apie mūsų santykį su tekstile“, – sakė Laura Pavilonytė-Ežerskienė.

Previous Image
Next Image

Leave A Reply