Kėdainietis Martynas Plučius – jaunas, 26 metų krepšinio treneris, tačiau jau galintis pasigirti įdomia ir gana netradicine darbo patirtimi. Vyras nuo praėjusių metų spalio iki šio birželio gyveno tolimojoje Kinijoje, Šanchajaus mieste – čia jis dirbo specializuotoje krepšinio mokykloje „Riptide“, kur treniravo šią sporto šaką pasirinkusius kinų vaikus.


Tačiau treneris, apsisprendimui dėl vykimo darbui į Kiniją turėjęs vos kelias dienas, šiandien šio savo sprendimo nė kiek nesigaili – priešingai, jau netrukus, liepos viduryje, M. Plučius vėl išvyks į Kiniją ir pradės ruoštis naujajam darbo sezonui.

Interviu metu kėdainietis atskleis, ar lengva buvo pasiryžti kardinaliai pakeisti gyvenamąją aplinką, ar pavyko greitai perprasti vietinių gyventojų tradicijas bei kodėl kasmet lietuvių bei kitų europiečių į Kiniją atvyksta vis daugiau ir gausiau?

Kinija stebina kontrastais: eidamas gatve gali pamatyti žuvų ar jūros gėrybių prekyvietę, o visai šalia – gėlių parduotuvė, praeini ją – elektriniai motoroleriai, paeini dar toliau – jau kokius vaisius žmonės pardavinėja. Viskas labai sugrūsta, nėra gatvės, kurioje būtų vienos rūšies prekės, viskas yra kartu. Gatvėje gali rasti visko. Toks savotiškas chaosas, kuris gal net yra savotiškai įdomus. Nors iš pat pradžių man ir buvo šioks toks šokas, nes Lietuvoje tokių dalykų nesutiksi ir nepamatysi.

– Kokie keliai Jus nuvedė į Kiniją? Kaip šioje šalyje pavyko įsidarbinti krepšinio treneriu?

– Žinoma, patekau tik dėl krepšinio. Kėdainiuose, gal nuo trečios klasės, pradėjau žaisti krepšinį, vėliau, dešimtoje klasėje, aplinkybės privertė išvykti į Šiaulius ir žaisti krepšinį ten. Čia pabaigiau vidurinę, sporto mokyklą, vėliau pasilikau studijuoti Šiaulių universitete, baigiau sporto pedagogikos bakalauro studijas.

Kėdainiečio Martyno Plučiaus darbas nenueina veltui – vyro auklėtiniai skina ir pergales.

Dirbti pradėjau su vaikais, ko gero, jau nuo antro universiteto kurso. Kreipiausi į A. Sireikos krepšinio akademiją dėl darbo ir jie man suteikė galimybę pradėti dirbti su darželinukais. Baigęs studijas supratau, kad ir toliau noriu dirbti šį darbą, tad bendradarbiavimas su krepšinio akademija nenutrūko. Vėliau galbūt susiklostė tokia situacija, kad Šiauliuose perspektyvų likti būtent tuo momentu nebuvo. Iš tiesų visai netikėtai, per savo artimą bičiulį, gavau pasiūlymą išvažiuoti į Kiniją, dirbti treneriu vaikų krepšinio klube.

Žinoma, jis pridūrė, kad apsisprendimui turiu nedaug laiko – vos kelias dienas. Kinijoje, tame pačiame krepšinio klube Šanchajuje, jau dirbo penki lietuviai, kurie tikrai viską man papasakojo ir supažindino su viskuo prieš man atvykstant, tad, viską apsvarstęs, apsisprendžiau išvykti. Juolab kad į Lietuvą visada spėsiu grįžti, o ir iš tokios kelionės aš daugiau išlošiu nei prarasiu.

Pasikalbėjome su tuomečio darbo Šiauliuose, Krepšinio akademijos, direktoriumi ir jis puikiai mane suprato, nesudarė jokių problemų išvykti, už ką esu dėkingas jam ir visam kolektyvui.


– Kinija. Tolima ir gana egzotiška mums, lietuviams, šalis. Ar kada nors gyvenime pagalvojote, kad gyvensite šioje šalyje? Juk ne veltui yra posakis: „Mintys materializuojasi“?

– Iš tikrųjų, juokas juokais, bet pasiūlymas dirbti Kinijoje buvo tarsi išpranašautas dalykas. Išvykau į Kiniją spalio mėnesį, tačiau vieną vasarą su šeima atostogavome prie jūros. Ten visai netikėtai susipažinome su žmogumi, kuris dirba karjeros konsultantu ir kuris taip pat tuo metu atostogavo pajūryje. Pamenu, tada diskutavome ir jis man pradėjo siūlyti mokytis kinų kalbą arba ieškoti galimybių ten išvažiuoti.

Pasak jo, ten iš tiesų yra labai perspektyvi šalis būtent mano specialybės žmonėms. Žinoma, statybininkų Kinijoje gal ir nereikia, bet kinai labai vertina krepšinio trenerius, ypač iš Europos, JAV. Tada į šitą pasiūlymą ieškoti Kinijoje galimybių pasižiūrėjau pro pirštus, net pasijuokiau, tačiau po kažkurio laiko viskas susiklostė būtent taip, jog išvykau dirbti į Šanchajų.

Žinau, kad trenerio darbas yra labai sunkus, tačiau norėčiau kažkada vėliau grįžti į Lietuvą ir dirbti čia. Esu labai dėkingas Kėdainiams, kad čia išaugau, kad turėjau galimybę pradėti mokytis žaisti krepšinį. Žinoma, daug ko išmokau Šiauliuose, be abejo, didžiausi mano pagalbininkai mano šeima, kurie mane visada palaiko ir pataria ne tik gyvenime, bet ir krepšinyje, ypač tėtis. Manau, be savo šeimos galbūt ir nebūčiau atsidūręs Kinijoje.

– Kai pasiryžote išvykti į Kiniją, ar spėjote kelionei kaip nors specialiai pasiruošti? Ne tik fiziškai, bet ir morališkai nusiteikti? O gal vis dėlto pradėjote mokytis kinų kalbos?

– Prieš išvažiuodamas daug konsultavausi su Kinijoje dirbančiais lietuviais treneriais. Jie sakė, kad kinų kalbos mokytis nebūtina, nes tiek tėvai, tiek kinų vaikai puikiai kalba angliškai. Tad dėl kalbos nerimo nebuvo. Tiesa, nemažai vargo buvo, kol susitvarkiau vizas, kitus reikiamus dokumentus.

Gyvendamas Kinijoje, žinoma, išmokau kelis kiniškus žodžius. Negalėčiau susišnekėti, bet kelis žodžius moku. Tiesa, mano draugė, kuri gyvena kartu, moka daugiau už mane. Tačiau kito sezono planuose turiu tikslą išmokti dar daugiau nei žinau dabar. Manau, daug didesnės galimybės ir viskas daug paprasčiau dirbant užsienyje, tokioje šalyje kaip Kinija, kalbėti vietine kalba. Taip, žinau, ši kalba yra labai sunki, rašyti galbūt tikrai neišmoksiu, bet kalbėti išmokti tikrai įmanoma.


– Kinijoje gyvenate ne vienas, su drauge?

– Taip, mano draugė kartu, atvyko su manimi sausio mėnesį po šventinių atostogų. Nors ir jai buvo nelengva iš pat pradžių, bet paskui įsivažiavome ir viskas dabar yra gana neblogai.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai nuvykus į Šanchajų? Ar lengvai ir greitai adaptavotės visiškai naujoje vietoje?

– Pas mus didžiausias krūvis yra savaitgaliais – tomis dienomis mes turime daugiausiai treniruočių: dažniausiai keturias per dieną, labai retais atvejais būna, kad net ir po penkias. Tad taip išėjo, kad, nusileidęs šeštadienio naktį pirmąją savo darbo dieną, sekmadienį, turėjau gan nemažą krūvį. Faktiškai po labai mažo tarpo miego iškart teko eiti į treniruotes.

Tačiau viskas nebuvo taip baisu, kaip galvojau, jaučiau kolegų pagalbą treniruotėse, kurie labai padėjo adaptuotis pirmosiomis dienomis. Tai buvo, sakyčiau, toks lengvas pirmųjų dienos šokas, bet jis buvo malonus. Vėliau įsivažiavau ir viskas tapo daug lengviau. Žinoma, pirmą savaitę užmigdavau gal vidury nakties, o atsikeldavau dieną. Tai man visai nebūdinga, nes mėgstu keltis anksti. Būdavau išsimušęs iš miego režimo, tačiau ilgainiui pripratau.

Kėdainietis treneris Martynas Plučius tolimojoje Kinijoje dirba su jaunąją kinų karta – moko juos krepšinio subtilybių.

– Kokia pasirodė kultūrinė Kinijos aplinka, bendruomenė, žmonės? Ar ji labai skiriasi nuo Lietuvos ir lietuvių? Ar buvo lengva perprasti šią Azijos šalį ir jos ypatumus?

– Žinoma, daug kas labai skiriasi nuo Lietuvos. Didžiausią įspūdį man paliko jų maistas – jis labai skanus, nors kitiems kinų virtuvė galbūt nelabai patinka. Bet man asmeniškai kinų maistas labai patinka – pas juos viskas yra šviežia. O ir maistas yra gaminamas, taip sakant, iškart. Nors ir nebadauju, laikausi normalaus valgymo režimo, tačiau sugebėjau numesti svorio, nors ir sportuoju mažiau, nei tai dariau Lietuvoje.

Stebino kontrastai – eidamas gatve gali pamatyti žuvų ar jūros gėrybių prekyvietę, o visai šalia – gėlių parduotuvė, praeini ją – elektriniai motoroleriai, paeini dar toliau – jau kokius vaisius žmonės pardavinėja. Viskas labai sugrūsta, nėra gatvės, kurioje būtų vienos rūšies prekės, viskas yra kartu. Gatvėje gali rasti visko. Toks savotiškas chaosas, kuris gal net yra savotiškai įdomus. Nors iš pat pradžių man ir buvo šioks toks šokas, nes Lietuvoje tokių dalykų nesutiksi ir nepamatysi. Stebino ir architektūriniai kontrastai – čia pat dangoraižiai, o už kelių kvartalų gyvenamieji namai, ne tokie prabangūs, žymiai kuklesni paprasti namukai. Pastebėjau ir kitokią žmonių kultūrą – jie, pavyzdžiui, gėdijasi ir kompleksuoja daug mažiau, nei mes, lietuviai. Pastebėjau, kad pas juos didžiulis maisto kultas. Kaip aš kartais sakau, jų eilinės vakarienės – kaip mūsų šventinės dienos. O keisčiausia tai, kad nėra nutukusių žmonių.

Tačiau taip pat Kinija yra šalis, labai stipriai besivystanti į priekį, technologijos labai stipriai žengiančios į priekį.

– Kaip Šanchajuje – tokiame didžiuliame, milijoniniame mieste – pavyko orientuotis, keliauti? Ar jau pavyko nors kiek perprasti šį megapolį?

– Taip, jis įspūdingo dydžio, skaičiau, kad jame, su visais aplinkiniais rajonais, gyvena apie 30 milijonų žmonių. Net mama klausė, ar nebijau skristi į tokį didžiulį miestą. O aš kaip tik galvojau, kad gerai, jog miestas toks didelis, pamatysiu daugiau pasaulio.

Nors mieste ir gyvena dešimtys milijonų žmonių, bet aš pats tikrai nejutau, kad mane supa tiek daug gyventojų. Man kartais atrodo, kad žmonių panašiai kaip Lietuvoje. Vietinių gausa labiausiai pasimato per jų nacionalines šventes, per laisvadienius – tuomet centre gali pamatyti labai daug kinų ir tada lengva suvokti, kad miestas išties didelis.

Gatvėse yra ne tik savotiškas chaosas, bet ir tvarka – kinai važinėja su motoroleriais, automobiliais viena kryptimi, bet, nors ir kertasi jų keliai, tačiau sugebama vienas su kitu nesusitrenkti. Kartu eisme dalyvauja ir dviratininkai, tačiau visi gatvėje telpa. Per visus savo viešnagės mėnesius mačiau vos dvi avarijas. Puikus metro susisiekimas, viskas labai aišku, tad nėra problemų su transportu ir tikrai gali atsidurti kur tik nori būdamas Šanchajuje.

– O gal pavyko ne tik po Šanchajų, bet ir po pačią Kiniją pakeliauti?

– Šiais metais dar nepavyko. Tiesa, buvo turnyras Taipėjuje, Taivano sostinėje, vizitas man labai patiko: geras ir skanus maistas, šiltas, geras oras, labai malonūs žmonės, nemažai užsieniečių. Taipėjus paliko labai didelį įspūdį ir šiame mieste, esu pagalvojęs, gal net labiau norėčiau gyventi nei Šanchajuje.

– Kaip atrodo Jūsų, vaikų krepšinio trenerio, įprasta darbo diena? Kokius darbus kasdien tenka atlikti?

– Man šiuo atveju labai tinka frazė: „Dirbk mylimą darbą ir dirbti neteks“. Krūvis nėra siaubingai didelis, daugiausiai treniruočių yra šeštadieniais ir sekmadieniais, kaip ir minėjau. Kitomis dienomis dažniausiai yra po vieną – dvi treniruotes. Taigi netgi laisvo laiko pakeliauti, susipažinti su miestu tikrai užtenka. Vieną dieną per savaitę turime laisvadienį. Manyčiau, taip pat ir poilsio tikrai užtenka. Tikrai nėra ko skųstis. Man, kaip jaunam treneriui, norėtųsi kartais ir didesnio krūvio, nes kartais būna nuobodu būti namuose, jei tą dieną tik viena treniruotė. Tačiau kalbant apie viskas sąlygas tikrai viskas yra gerai, esu patenkintas.

Manau, kad kinų profesionalumas krepšinio srityje tikrai kyla, nes kinai daug investuoja į krepšinį. Smagu matyti, jog kinai labai vertina lietuvių specialistus ir stengiasi semtis žinių taip pat iš čia atvykusių trenerių iš viso pasaulio. Visai kitokia motyvacija dirbti, kai matai, jog kiti gerbia tavo darbą ir nori kuo daugiau sužinoti ir išmokti.

– O jūs irgi dirbate su jaunąja kinų karta?

– Taip. Mūsų klubas dirba su jaunąja karta, vaikais, gyvenančiais ir besimokančiais Šanchajuje.

– Ar kiniečiai daug žino apie Lietuvos krepšinį, pažįsta bent kelis lietuvius krepšininkus? Na, ne tik Arvydą Sabonį?

– Kinų krepšinio kultūra orientuojasi į NBA, tad kai kurie jų net nežino, kas yra Eurolyga. Manau, žino NBA žaidžiantį Joną Valančiūną, anksčiau žaidusį Lietuvos legendinį krepšininką Arvydą Sabonį. Kiniečiai labiau domisi Amerikos krepšiniu. Teko stebėti kelias CBA (kinų krepšinio asociacija) profesionalų rungtynes.

Net varžybose pastebėjau, kad nemaža dalis dalykų – komandų pristatymai, pertraukėlės, kėlinių trukmė, bendravimas su žiūrovais – yra nukopijuota iš NBA profesionalų lygos. Manau, tikrai neprošal būtų pasidomėti, kas yra Eurolyga, taip pat ir kitos lygos, plėsti tą krepšinio geografiją, nes kitose šalyse taip pat žaidžiamas geras krepšinis ir galima išmokti ne mažiau nei iš amerikietiško krepšinio.

– Dirbti tenka ne tik su vaikais, bet, žinoma, ir su vaikų tėveliais. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą ne tik su mažaisiais, bet ir jų tėvais?

– Taip, laviruoti tenka bendraujant tiek su vaikais, tiek su suaugusiais. Vienas vaikas yra jautresnis, kitas vaikas ištvermingesnis, ne toks jautrus, tad tenka mokėti bendrauti ir elgtis tiek su vienais, tiek su kitais. Turi neperspausti, kad vėliau nebūtų problemų. Nors aišku, kartais tenka ir pakelti balsą: net ir klubo savininkas, kuris taip pat treniruoja vaikus, yra sakęs, kad nebijotume vaikų muštruoti. Turime nepamiršti, kad rezultatai yra taip pat labai svarbūs. Bandau suderinti visus tuos dalykus, kartais pasiseka geriau, kartais blogiau.

Komunikavimas su skirtingais žmonėmis man davė labai geros patirties – išmokstu bendrauti su skirtingų charakterių žmonėmis.

– Grįžote birželio mėnesį atostogų į Lietuvą. Kada grįšite atgal į Kiniją?

– Liepos mėnesio viduryje. Tada vaikams prasidės vasaros stovyklos, o rimtas darbo sezonas prasidės nuo rugsėjo. Stovyklose vaikai lavins ir tobulins individualius įgūdžius. Darbas su komandomis prasidės nuo rugsėjo mėnesio, ko gero.

– Nepritrūko atostogų laiko Lietuvoje?

– Na, kiti žmonės atostogauja dar trumpiau, vos kelias savaites, nors iš pradžių ir galvojau, kad laiko bus mažoka. Bet to mėnesio man užteko. Juolab kad kuo ilgiau atostogausi, tuo sudėtingiau bus grįžti ir įsivažiuoti į darbus.

– Na, ir paskutinis klausimas apie ateities planus – kiek juose yra Kinijos, ir kiek – Lietuvos?

– Žinau, kad trenerio darbas yra labai sunkus, tačiau norėčiau kažkada vėliau grįžti į Lietuvą ir dirbti čia. Esu labai dėkingas Kėdainiams, kad čia išaugau, kad turėjau galimybę pradėti mokytis žaisti krepšinį. Žinoma, daug ko išmokau Šiauliuose, be abejo, didžiausi mano pagalbininkai –mano šeima, kurie mane visada palaiko ir pataria ne tik gyvenime, bet ir krepšinyje, ypač tėtis. Manau, be savo šeimos galbūt ir nebūčiau atsidūręs Kinijoje. Pabuvęs Kinijoje suvokiau, kad Lietuva yra tikra krepšinio šalis, pamačiau, kaip stipriai krepšinis pas mus yra išvystytas.

Nemanau, kad Kinijoje gyvensiu visą gyvenimą. Konkurencija yra didžiulė ir trenerio darbe, kiekvieną dieną turi įrodinėti, ar esi to vertas. Esu dar jaunas, reikia daug dirbti ir tikiu, kad viskas, tame tarpe ir geras trenerio vardas, ateis su laiku.

Turiu, žinoma, tikslų, svajonių – dirbti Lietuvoje, tačiau galbūt kažkada su vyrų komanda. Tai, žinoma, ateities planai, bet privalai turėti tikslų, nes kitaip netobulėsi. Kol kas reikia semtis žinių iš vyresnių trenerių, nuolat domėtis krepšiniu, sekti informaciją. Šiuolaikiniams treneriams yra sudarytos visos sąlygos tobulintis, nes informacijos yra gausu – tiek internete, tiek seminaruose, tiek įvairiose krepšinio stovyklose, tiek pačių trenerių dalijamoje informacijoje. Tereikia viskuo domėtis ir gerti tas žinias.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.