„Visiems linkėčiau sveikų tėvų, laimingų vaikų, o mums – daugiau laiko kartu“

Prieššventinio pokalbio vėlų vakarą su VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktore Joana Kleiviene ir VšĮ Kėdainių ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėju Arvydu Kleiva susitikome jų jaukiuose namuose, patogiai įsitaisius visiems keturiems šeimos nariams su dukrelėmis Smilte ir Vakare. Tačiau klausytis pokalbio veržėsi ir penktasis šeimos narys – labai mielas šunelis Tukas, pandemijos metu šiuose namuose atsiradęs iš gyvūnų prieglaudos. Mūsų pokalbis, prasidėjęs nuo pašnekovų tėvų namų, išsiveržė plačiai ir tapo labai atviras apie pasirinkimą tapti gydytojais, prisiminus netikėtą meilės istoriją, apsisprendimą apsigyventi Kėdainiuose, pokyčiais paženklintus besibaigiančius metus, pomėgius ir kalėdines nuotaikas.

Iš kokių šeimų ir iš kur esate kilę?

Joana: Esu kilusi iš paties gražiausio Lietuvos krašto – Dzūkijos, iš didelės šeimos. Esu vyriausias vaikas šeimoje. Turiu seserį ir du jaunesnius brolius. Mano mama buvo mokytoja, tėtis – veterinarijos gydytojas, taip pat save išbandęs ir pedagogo kelyje. Augti pedagogų šeimoje, dar daugiavaikėje ir dar kaime – nebuvo lengva. Bet buvo labai smagu ir įdomu. Buvau ta, kuri visais ir visada rūpinosi, todėl mano nuomonė ir seseriai, ir broliams yra labai svarbi. Džiaugiuosi, kad visos šeimos ryšys yra labai stiprus. Ir dabar susitikę, gaila, ne taip dažnai, kaip norėtume, žinom, kuo kiekviena šeima gyvena ir, jeigu reikia patarimo ar kokios pagalbos, visuomet galime pasiskambinti ir pasitarti.

Arvydas: Esu gimęs ir augęs Kaune. Mano mama taip pat buvo mokytoja, trisdešimt metų išdirbusi mokyklos direktore. Tėtis – vairuotojas, Lietuvos Nepriklausomybės metais išbandęs įvairių darbų. Turiu jaunesnę seserį, kuri prieš metus apsigynė chemijos mokslų daktaro laipsnį, gyvena Kaune. Pasitaikius progai, stengiamės susitikti, pabendrauti, išlaikom šiltus šeimyninius santykius.

Joana: Su Arvydo tėvais susitinkame dažniau nei su maniškiais. Buvo laikas, kai jie gyveno pas mus, senelis anūkes pagal grafiką suvežioja, kur reikia, o močiutė labai skaniai gamindavo maistą.

Ar Jūsų giminėje buvo ar yra medikų?

Arvydas: Arčiausiai prie medikų Joanos tėvelis, kuris buvo veterinarijos gydytojas, o aš turėjau vieną tetą, kuri buvo farmacininkė.

Ar pasirinkimas studijuoti mediciną buvo Jūsų vaikystės svajonė?

Arvydas: Mane nuo vaikystės domino gyvybės mokslai. Tiek tėvų buvau skatinimas, tiek pats norėjau turėti fundamentalią specialybę, nebūtinai gydytojo, bet kad būtų rimtas mokslas. Visą laiką prioritetą skyriau medicinos studijoms. Nuo 8–9 klasės kryptingai pradėjau ruoštis medicinos studijoms. Mes abu baigėm tuometinį Kauno medicinos universitetą, kuris po keleto metų tapo LSMU. Nuo pirmųjų dienų, įstojęs į KMU, pradėjau dirbti – turėjau labai prestižinę tuo metu specialybę – buvau sargas. Budėdavau kas trečią dieną, tai to studentiško gyvenimo nebuvo kada pajusti. Norėjosi turėti savų pinigų, tai turbūt iš vaikystės atėjęs požiūris – užsidirbti pačiam. Gaudavau labai neblogą sargo atlyginimą. Sargo darbas buvo labai tinkamas man todėl, kad visos naktys buvo praleidžiamos prie anatomijos atlasų – nei darbas tam trukdė, nei mokslai trukdė darbui.

Joana: Tėtis, būdamas veterinarijos gydytojas tais laikais, kai dar buvo kolūkiai, mane visur veždavosi gydyti gyvuliukų. Turbūt nuo mažens taip ir gydžiau. Paskui buvo ilgas laikotarpis, kai buvau skatinama rinktis pedagogo kelią. Gal nuo 10 klasės atsirado noras – kai kryptingai žinojau, kuo būsiu ir kuo noriu būti. 12 klasėje mama, sakyčiau, netgi griežtokai liepė rinktis Vilniaus pedagoginį universitetą. Kai ruošiausi egzaminams, visą laiką sakiau, kad stosiu į biologiją. Ji buvo rami, aš taip pat rami, o tėtis mane visada tyliai palaikydavo. Būdama pakankamai užsispyrusi surašiau stojimus taip, kaip aš noriu, ir parodžiau tik tada, kai gavau laišką, kad įstojau į KMU. Mamai tai buvo maloni staigmena.

Tikriausiai abu vienas kitą sutikote studijų metais?

Joana: Besimokydama Kaune, gyvenau pas krikšto mamą, kuri man buvo ir yra labai artimas žmogus. Jos svajonė visą laiką buvo studijuoti mediciną, bet jai nepasisekė to padaryti, todėl ji mane labai palaikė. Studentiško gyvenimo bendrabutyje man patirti neteko. Su Arvydu esame gimę tais pačiais metais, studijavome kartu, bet skirtinguose srautuose. Mes esame kurso draugai, nepažinoję vienas kito visus šešerius studijų metus, kuomet mokėmės bendrųjų medicinos mokslų.

Arvydas: Mums nesutapdavo paskaitos, nesutapdavo darbai. Gal ir prasilenkdavome koridoriuose, kadangi kursas buvo nemažas – 180 žmonių, bet tuomet nekreipėm vienas į kitą dėmesio.

Tai kada tie žvilgsniai susitiko?

Joana: Po 6 metų baigėm bendrąsias medicinos studijas. 7-ti metai – internatūros metai, kai renkamės arba gaunam nukreipimus atlikti internatūrą. Arvydas pasirinko Klaipėdos universitetinę ligoninę, o aš nenorėjau jos rinktis, nes tuo metu senelis sirgo onkologine liga, jaučiau, kad manęs reikia arčiau namų. Nepavyko likti ir Kaune, tada mintis buvo per antrą pasirinkimą – galbūt Kėdainiai, bet jų nepasirinkau. Kaip dabar atsimenu, senelis sakė: ,,Vaikeli, rinkis Klaipėdą, pamatysi, kaip bus gerai“. Nors buvo toli, bet pasirinkau Klaipėdą. Štai Klaipėdoje mes ir susipažinome.

Arvydas: Mes pirma pradėjom kartu gyventi ir tik tada pradėjom draugauti. Penki kurso draugai – keturi vaikinai ir viena mergina – išsinuomojome labai gražų trijų kambarių butą.

Joana: Tą butą išsinuomojo mano du grupiokai, jie man paskambino ir pakvietė, ar sutikčiau kartu nuomotis kambarį. Aš Klaipėdos nežinojau, aišku, kad sutikau. Atvažiavau į tą butą pirmoji. Man leido išsirinkti kambarį. Papildomai įsidarbinau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje gydytojo asistente. Mėnesį laiko pragyvenau ten viena ir tada sugužėjo vyrukai – pastebėjau, kad Arvydas tuomet vilkėjo odinį švarką.

Arvydas: Mes, vyrai, gyvenome po du, o Joana prabangiai – turėjo savo atskirą kambarį.

Joana: Mes tada visi labai daug dirbom. Šalia internatūros visi turėjom papildomus darbus. Aš dirbau ligų diagnostikos skyriuje, o Arvydas – plastinės chirurgijos skyriuje. Dar papildomai greitojoj dirbau.Mažai vieni su kitais matydavomės. Bet vieną savaitgalį, kai visi vaikinai išsivažinėjo į namus, liko Arvydas ir aš. Nuvažiavome prie jūros…

Arvydas: Labiausiai mus suvedė meilė tvarkai ir nuomojamo buto tvarkymas drauge. Kambariokai (butokai) iš mūsų net šaipydavosi sakydami, kad vėl tie tvarkosi. Mes abu labai nekęsdavom netvarkos ir taip abu ,,prisitvarkėm“. Pirmas rimtas žvilgsnis į Joaną buvo, kai suorganizavau bilietus į kino premjerą. Kursiokai arba dirbo, arba išvažiavo į namus, tad likome mes dviese. Paskui dar kartą nueidavom ir dar kartą…

Joana: Po metų iš Klaipėdos su Arvydu išvažiavome jau kartu.

Kuo Jus patraukė Joana ir kuo patraukė Arvydas?

Joana: Arvydas patraukė ne tik tvarkingumu, nors tai labai imponavo. Dar kas patiko, kad visada žino, ko nori. Tas tikslo žinojimas ir kryptingas ėjimas link jo.

Arvydas: Mes tikrai atitikom vienas kitą, kaip tie sraigteliai, visomis prasmėmis – tiek požiūriu į gyvenimą, tiek į ateities matymą. Dar būdami Klaipėdoje, mes sudėliojome savo gyvenimą, nors nebuvome įsipareigoję. Ir dabar dar viskas vyksta pagal ,,planą“. O Klaipėda iki šiolei mums liko kaip meilės miestas. Po internatūros grįžome į Kauną, išsilaikę po vieną egzaminą ir pasiruošę stoti į pasirinktas rezidentūros studijas. Joana pasirinko šeimos mediciną, o aš – bendrąją chirurgiją. Įstojom ir pradėjom gyventi Kaune, nuomojamame bute.

Kodėl pasirinkote chirurgiją ir šeimos mediciną?

Arvydas: Aš įsivaizduoju vienintelį gydymo būdą – chirurgiją. Tai yra pakankamai konstruktyvus, logiškas, loginiu mąstymu pagrįstas, savo rankomis atliekamas darbas. Konstruktyvus šaltas protas ir miklios rankos čia ir dabar, ten, kur jų reikia. Niekada nebuvo kilusi jokia kita mintis. Kadangi stojant galima buvo rinktis kelias specializacijas, pirmoje vietoje aš užrašiau bendrąją chirurgiją, antroje vietoje – vaikų chirurgiją, o trečioje – plastikos chirurgiją. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau taip. Džiaugiuosi, kad su vaikais nereikia dirbti. Nes man jų gaila, ypač kai atsirado savų vaikų. Man būna pilnos akys ašarų, kai jiems kas nutinka. Be to, suaugusiam gali pasakyti – pakentėk…

Joana: Aš norėjau būti nefrologe. Klaipėdoje bedirbdama turėjau labai gerą skyriaus vedėją, kuris buvo tikrasis mentorius, iš kurio gavau daug patirties. Bet, matyt, likimas taip susiklostė, kad po ilgų mąstymų ir diskusijų pasirinkau šeimos mediciną ir labai džiaugiuosi. Jeigu šeimoje du medikai ir abiem reikėtų budėti, būtų tikrai labai sudėtinga. Labiausiai būti šeimos gydytoja skatino Arvydas. Kita vertus, aš labai plačiai galiu į žmogų žiūrėti, ne tiek siaurai kaip chirurgai (juokiasi).

Arvydas: Bet aš į žmogų galiu iš vidaus pažvelgti tiesiogine to žodžio prasme.

Kada būsimasis vyras pasipiršo?

Arvydas: Išgyvenom Kaune metus laiko ,,nuodėmėj“ ir tada per gimtadienį buvo įteiktas žiedelis.

Joana: Taupėmės pinigus, nes norėjome patys iškelti vestuves. Pastebėjom, kad nuomojamame bute pradėjo tirpti santaupos, tada nusprendėme, kad geriau apsimokėtų gyventi pas močiutę. Vestuvės įvyko po nepilnų metų, 2010-ųjų gegužės 15-ąją, Šeimos dieną, Dzūkijoje. Tai buvo storos lietuviškos vestuvės.

Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Kėdainiais?

Joana: Įstojus į rezidentūrą Kaune, man trūko veiklos. Mano kurso draugė pasiūlė važinėti į budėjimus Kėdainių ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Pirmas žmogus Kėdainiuose, su kuriuo susipažinau, buvo Janina Armanavičienė – tuometė minėto skyriaus vedėja. Iki tol Kėdainiuoe net nebuvau buvusi. Pamenu, kaip Arvydas pirmą kartą atvežė iki ligoninės, o toliau važinėjau pati. Tai buvo 2009-ieji metai.

Arvydas: Mano pažintis su Kėdainiais prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir Joanos, atsiradus papildomai darbo vietai priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje. Būdamas antrų metų chirurgijos rezidentas, 2010 metais kovo 1 d. pradėjau dirbti priėmimo skyriuje. Rugpjūčio 1 d., atsiradus vietai chirurgijos skyriuje, pradėjau dirbti kaip gydytojas asistentas.

Joana: Buvo vieni Naujieji metai, kai šventėm juos Kėdainių ligoninėje kartu. Aš kaip priėmimo gydytoja, o jis kaip budintis chirurgas.

Kas lėmė Jūsų pasirinkimą atvykti dirbti į Kėdainius?

Joana: Dar nebuvo praėję metai po vestuvių, kai Užliedžiuose, Kauno priemiestyje, nusipirkome būstą. Tuomet neturėjome jokių minčių, kad mes kada nors kelsimės į Kėdainius. Priėmimo slaugytoja iš mūsų tarsi šaipydavosi, kad vis tiek ateis laikas, kai mes gyvensime Kėdainiuose.

Tai buvo 2011 m. Tikrai negalvojau dirbti Kėdainių PSPC, net nesidomėjau, ar būtų vietos. Bet po vieno budėjimo direktoriaus pavaduotoja Laima Juodeikienė paklausė, ar aš nenorėčiau ateiti dirbti į Kėdainių PSPC. Ilgai negalvodama, nuėjau pas direktorę A. Rimkevičienę, kuri patvirtino, jog reikalingi šeimos gydytojai. Mes tuomet iš vieno kurso atėjome dviese – šeimos gydytoja Gintarė Paškevičienė ir aš.

Arvydas: Kauno medicinos universitetą pabaigiau 2013 m. ir rupgjūčio 1 d. pradėjau dirbti Kėdainių ligonės chirurgijos skyriuje ir Kėdainių PSPC. Buvau vienas iš pirmųjų jaunų gydytojų chirurgų Kėdainiuose.

Joana: 2012 m. gimė mūsų pirmagimė Smiltė, o 2014 m. gimė Vakarė. Po metų grįžau į darbą. Kai abi mergaites pradėjome vežioti į darželį Kėdainiuose, pamatėm, kad tai didelis vargas. Kaip pamenu, susodindavom abi į vaikiškas kėdutes su storais kombinezonais anksti ryte žiemos metu ir veždavom į ,,Vaikystės“ darželį. Būdavo, kad išvažiavus jos užmiega, o prie darželio jas vėl reikėdavo pažadinti, būdavo ašarų pakalnė.

Arvydas: Vaikai rytą keldavosi du kartus.

Joana: O grįžtant iš Kėdainių, pakeliui į Kauną, jos vėl užmigdavo.

Arvydas: Tas važinėjimas mums nekeldavo didelio diskomforto, bet mergaitės išvargdavo.

Joana: Trejus metus taip atvažinėję, supratome, kad jau užtenka.

Kas pirmasis pasiūlė mintį persikraustyti į Kėdainius ir tapti kėdainiečiais?

Arvydas: Atsiradus antram vaikui, reikėjo didesnio būsto. Galvojom, ar ieškoti Kaune, ar Kėdainiuose. Mintis rinktis Kėdainius atėjo natūraliai. Man patiko, kad Kėdainiai nedidelis miestas, viskas yra 5 minučių atstumu, tu viską turi čia ir vietoje.

Joana: Mes net visus reikalus susitvarkydavom Kėdainiuose, pradedant kirpykla ir baigiant banko reikalais. Į Užliedžius grįždavome tik pernakvoti. Tada ir pradėjom ieškoti, kur galėtume įsikurti Kėdainiuose.

Arvydas: Nebuvo labai lengva, bet po pusės metų paieškų, 2018 m. vasarį mes tapome kėdainiečiais. Ir kol kas dar nesigailėjome nė vienos dienos. Atsisveikinti su Kaunu nereikėjo, nes jis mums nepasidarė toliau, o darbas pasidarė gerokai arčiau.

Kaip Jums sekėsi pritapti prie senosios kartos gydytojų?

Arvydas: Kadangi aš trejus metus buvau dirbęs kaip gydytojas asistentas, man jau buvo tekę pakankamai gerai susipažinti su skyriuje dirbančiais gydytojais, be to, esu pakankamai komunikabilus, man problemų nekilo užmegzti tiek asmeninį, tiek dalykinį kontaktą. Todėl, atėjus dirbti, buvo pakankamai konstruktyvūs dalykiški santykiai su visais dirbančiaisiais. Atėjau tokiu laiku, kai visoje chirurgojoje vyko didelės permainos – keitėsi dienos chirurgijos paslaugų teikimas, prasidėjo plačiai taikomos minimaliai invazinės-laparoskopinės procedūros. Viso to reikėjo mokytis tiek man, atėjusiam jaunam, tiek mano vyresniesiems kolegoms.

Joana: Kas antrą parą po budėjimo priėmimo skyriuje eidavau dirbti kaip šeimos gydytoja į Kėdainių PSPC. Dalis pacientų, kuriems iš priėmimo skyriaus reikėjo kreiptis į šeimos gydytoją, ateidavo pas mane, taip pažintis su pacientais toliau tęsdavosi poliklinikoje. Apylinkę reikėjo rinktis nuo pirmo paciento. Tad pirmasis pacientas, atėjęs po mano budėjimo iš priėmimo skyriaus, tebėra iki šiol. Mane kolektyvas priėmė geranoriškai, nors vėliau sužinojau, kad dalis kolegų laikė konkurente, tačiau pakankamai greitai pasikeitė požiūris ir tapau labiau kolege, bičiule, sava.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti savo darbuose?

Arvydas: Pradėjusiam savarankiškai dirbti jaunam gydytojui kiekviena situacija jau yra iššūkis. Vyresniajam personalui neįprasta pasirodė, kad operacinėje klausomasi muzikos, nors tai yra įprasta praktika, taikoma visame pasaulyje.Tai buvo radijo imtuvas su kompaktinėmis plokštelėmis. Tada buvo baisulinis pasipiktinimas, neva, kas čia per nesąmonė, ar mes simfonijai grojant operuosime, nes iki tol buvo mirtina tyla. Pacientai, kurie gaudavo dalinę narkozę, irgi girdėdavo muziką. Bet aš manau, kad muzika ramina tiek operuojantį gydytoją, tiek pacientą. Tai visiškai priimtinas ir toleruojamas dalykas. Tarp kitko, dabar ir kitose operacinėse yra atsiradusių radijo imtuvų. Nesu melomanas, bet tiesiog man patinka klasikinė muzika.

Joana: Iššūkiai šeimos gydytojo darbe – tai darbas ambulatorijoje, kai pacientui šeimos gydytojas dažnai yra vienintelis gydytojas, patarėjas, o kartais ir visos šeimos gyvenimo vedlys. Kai vaistą gali paskirti tik tą, kokį pacientas gali gauti, kai žaizdą gali sutvarkyti toje pačioje ambulatorijoje ir pan.

Negana to, jog įsitvirtinote kaip gerbiami savo srities profesionalai, Jus ,,pašaukė“ dar vienos studijos. Papasakokite apie tai plačiau.

Arvydas: Nusprendėme studijuoti Sveikatos politiką ir vadybą Mykolo Riomerio universitete.

Neslėpkime, kad pasimokius 12 metų ir praėjus kiek laiko, pajutome akademinių žinių vakuumą – tiesiog norėjom kažką išbandyti daugiau.

Joana: Norėdami kažką naujo sužinoti, mes abu važiuodavome į įvairius kursus. Jaunųjų gydytojų asociacija vis organizuodavo savaitgalio kursus – mes susimokam ir važiuojam dviese.

Arvydas: Politika mane domino nuo pradinių klasių, o politikų atvaizdų būdavo mano paauglio kambaryje. Vienuoliktoje klasėse, tik gavęs politologijos vadovėlį, aš iki rugsėjo 1 d. buvau visą jį perskaitęs. Neatsitiktinai pasirinkome studijuoti vadybą su politine potekste.

Joana: Priešingai nei Arvydas, aš nesidomėjau politika. O politika sudomino būtent jis. Be to, visada norėjosi siekti kažko daugiau. Tai ir nutarėm, kad gautume žinių, stojam mokytis.

Arvydas: Žodis ,,karjera“ mūsų šeimoje neturi negatyvaus atspalvio ir nėra visiškai vengtinas. Aš manau, kad, jei kas galvoja kitaip, tai atgyvena, likusi iš anos santvarkos. Pradėję studijuoti, dvejus metus neturėjome laisvų šeštadienių. Netyčia susiradom kolegų medikų, su kuriais palaikydavom neformalius santykius. Važiuodami į mokslus ir grįždami atgal, mes su jais diskutuodavom.

Ar pajutot šių mokslų naudą?

Arvydas: Kad ir kaip banaliai skambėtų, ne diplomas, o žinios pakeitė požiūrį į pačią sveikatos apsaugos sistemą, į jos vadybą, į tai, ką dabar šneka mūsų valdančioji dauguma. Po šių mokslų mes matom, ką jie iš tikrųjų nori pasakyti, atsirado visisiškai kitas supratimas. Dirbdamas šioje srityje kiekvieną dieną, atrodo, puikiai supranti, kaip veikia šitos sistemos kiekvienas sraigtelis. Pasirodo, ne. Nes mūsų, dirbančiųjų, ,,sraigteliai“, supratimas apie visą modelį yra visiškai kitoks nei sprendimus priimančių žmonių. Būtent po šitų mokslų mes supratom, ką jie nori pasakyti, kokios yra užmačios. Pasikeitė mūsų požiūris apie visą sveikatos apsaugos modelį. Tai buvo antros studijos ir ne taip, kaip pirmosios, kai studijuodami mediciną mes siekėme rezultato, o čia mums buvo svarbu pats procesas – mes juo mėgavomės.

Joana: Tas žinias, kurias gavom, tikrai pritaikom ir vienas, ir kitas. Tai tikrai labai naudinga.

Grįžkime prie šiųmetinių pokyčių – kas lėmė Jūsų apsisprendimą dalyvauti konkurse Kėdainių PSPC direktoriaus vietai užimti?

Joana: Susiklostė labai nedėkinga situacija ir tuomet aš tikrai negalvojau eiti į tą konkursą. Bet lengvą spaudimą jaučiau iš aplinkos ir iš tikrųjų pradėjau galvoti. Galutiniam mano apsisprendimui įtakos turėjo Arvydas. Jis man labai teisingai pasakė: ,,Tu vis tiek bandysi siekti daugiau. Ar tu tą bandysi daryti kitame mieste, bet geriau pabandyk čia“. Taip, vyro paskatinta, ryžausi tam žingsniui. Jis ir pats sakydavo: ,,Keli problemas, matai, kaip jas spręsti, pabandyk“. Aš turėjau didelį kolektyvo palaikymą, nes mane matė trejus metus einančią vedėjos pareigas, kad aš ne vien tiktai šneku, bet ir darau. Tiesiog tikėjo tuo, kad galima kažką padaryti ir daugiau. Aš tikiuosi, kad dar nenuvyliau jų.

O Jūs kaip tapote tuo, kuo esate – Chirurgijos skyriaus vedėju?

Arvydas: Kaip ir visi vedėjai, dalyvavavu konkurse ir jį laimėjau. Tai buvo šių metų birželio mėnesį. Buvusiam Chirurgijos skyriaus vedėjui nusprendus išeiti į pensiją, buvau paskirtas laikinai eiti vedėjo pareigas.Tuometė administracija turėjo savo viziją ir požiūrį į vadovavimą ir į žmogų, kuris vadovautų tam skyriui. Tačiau kolektyvas nusprendė, kad tai ne visai demokratiška, ir tikrai ne mano, bet kolektyvo iniciatyva buvo suorganizuoti rinkimai. Ir labai paglostė širdį, kai žymia persvara, sulaukęs daugumos pasitikėjimo ir palaikymo, buvau paskirtas į šias pareigas. Atėjus naujam Kėdainių ligoninės vadovui, buvo surengtas konkursas, koks ir turi būti. Lygiai metus padirbęs laikinuoju, po metų tapau tikruoju šio skyriaus vedėju.

Ar namuose kalbate apie darbą? Ar dalijatės darbo rūpesčiais, problemomis?

Joana: Iš tikrųjų kalbam, nepavyksta atsiriboti. Stengiamės dabar, ko gero, tai daryti protingiau, nebesinori darbo problemų neštis į namus.

Arvydas: Bet buvo laikas, kai valgomajame, prie stalo susėdę vakarieniauti, bent jau darbo aktualijomis visą laiką pasidalindavom. Po žodžio ,,labas“, eina kitas – ,,kaip diena?“ Kada visiškai ribojam pokalbius apie darbą? Atostogų metu visiškai stengiamės atsiriboti nuo darbo ir net patys apie jį nešnekėti. Bet paprastom dienom nelabai išeina.

Joana: Labai gerai, kad esame abu medikai. Vyksta šeimos gydytojo ir chirurgo konsultacijos.Tikros gydytojo gydytojui konsultacijos, klinikinių atvejų aptarimai, kurie labai naudingi ir mums, ir mūsų pacientams.

Vadinasi, privalumų daugiau matote, kad esate abu gydytojai?

Arvydas: Žmona ne medikė nesuprastų ir nepateisintų mano neatsiliepimų į skambučius, nuolatinio vėlavimo grįžti iš darbo ar tiesiog išvažiavimo į darbą neplanuotai.

O kas vadovauja Jūsų namuose?

Arvydas: Šeimoje neturim vadovo ir drąsiai tą galim pasakyti. Ir šitą modelį, bent jau aš, greičiausiai atsinešiau iš namų todėl, kad tėvų šeimoje nebuvo ryškiai dominuojančio asmens.Visi sprendimai priimami konsensuso būdu. Dabar šeimoje turime ir kitų žmonių, kurie mano, kad turi balso teisę, ir labai aktyviai pareiškia savo nuomonę (nukreipia žvilgsnį dviejų dukrelių pusėn). Neretai sprendimus priimame nebe dviese, bet keturiese.

Auginate dvi šaunias dukreles, nors jos dar jaunesniojo amžiaus, galbūt jaučiate ar pastebite, kad iš jų viena ar abi domisi medicina?

Arvydas: Bent jau aš niekada neturėjau tokių ambicijų, kas neretai pasitaiko kitose, ypač gydytojų, šeimose, kai mato savo atžalas vienokios ar kitokios mediko profesijos.

Dabar Jūs, mergaitės, prisistatykite…

Smiltė: Man 10 metų. Lankau Kėdainių ,,Ryto“ progimnaziją, labiausiai sekasi matematika, lietuvių kalba ir anglų, mokykloje šoku liaudiškus šokius. Dalyvaudama nacionalinėse olimpiadose, užimu prizines vietas. Lankau Kėdainių muzikos mokyklą. Man labai patinka groti smuiku ir pianinu.

Vakarė: Man 8 metai. Lankau tą pačią mokyklą kaip ir sesė. Mokykloje man labiausiai patinka dailės pamoka. Labiausiai domiuosi daile, nes piešiu nuo mažens. O šiais metais pradėjau lankyti muzikos mokyklą, fortepijono klasę.

Joana: Abiem mergaitėms leidžiam dalyvauti ten, kur jos nori, visur maksimaliai išbandyti viską. O paskui jau pačios atsirinks, kur labiausiai galės realizuoti save.

Ar randate laiko mėgstamai veiklai, kaip ir kur geriausiai pailsite po darbo?

Joana: Labai mėgstu skaityti knygas, stengiuosi joms atrasti laiko. Šiuo metu neskaitau poezijos. Buvo laikas, kai labai daug saviugdos knygų skaičiau, psichologinių, dabar skaitomiausi – detektyvai. Didžiuojuosi savim, kad vasarą įveikiau Dostojevskį. Esu moterų klubo ,,Lions“ narė, nors šiame gyvenimo etape nesu tiek aktyvi savanorystės veikloje, kiek norėčiau. Tačiau tikiu, kad ateis laikas ir vėl galėsiu save daugiau realizuoti savanorystėje, o gal net ir savo dukrytes įtraukti. Norėčiau, kad jos išliktų jautrios ir neabejingos žmogui.

Arvydas: Didžiausias mano pomėgis yra kelionės, bet man didelį malonumą teikia ne pats keliavimas, o jų organizavimas. Tai pats procesas, nuo minties iki smulkių detalių: ką pamatyti, kur pavalgyti, kur pernakvoti. Šiais metais atradom sau priimtiną užsimėmimą – golfą. Tiesiog netyčia gavau dovanų golfo pamoką. Esame išmaišę visus Lietuvos golfo klubus, kurių yra šeši. Pabandėm ir mums taip patiko, kad mes kas savaitgalį ten vykdavom, net pirmadienį sunku būdavo pajudėti.

Joana: Ta koncentracija, kai tu sutelki dėmesį tik į tą kamuoliuką, ir daugiau nieko nėra, tai labai geras būdas atsijungti nuo visko.

Arvydas: Pavasarį planuojam laikyti golfo ,,žaliosios kortelės“ egzaminą, o ji privaloma visiems pradedantiems žaisti golfą bet kuriame Lietuvos ar užsienio golfo aikštyne.

Koks būtų Jūsų idealus savaitgalis?

Arvydas: Idealus savaitgalis kelionėje arba dabar – su golfo lazda.

Joana: Idealus savaitgalis, kai atsikeli, kada nori, vėlyvi pusryčiai su pižama ir tada knyga. Tai iš tikrųjų geras laikas. Būna labai smagu, kai visos trys sugulam į vieną lovą ir kiekviena sau skaitom. Kai kitiems svarbu savaitgalį pabėgti iš namų, o mes kartais norim likti namuose. Smagu, kai užsikuriam pirtį. Pandemijos pradžioje mes ją įsigijom ir ji jau atsipirko. Buvo laikas, kai eidavom į pirtį kas antrą vakarą. Ypač puiku žiemą, kai išsikaitini ir išbėgi į lauką pasivolioti sniege, o lauke ,,minusas“, ir vėl atgal įbėgi į pirtį.

Ar turite savo šeimos mėgstamų patiekalų?

Joana: Prisipažinsiu, kad aš nemėgstu gaminti. Valgom viską, ką pagamina vyras.

Arvydas: Man labai patinka grybai su bešamelio padažu ir su šviežiom bulvėm. Tas maistas yra paprastas ir elementarus. Įmantriausia – mano paelija su krevetėmis, o vasarą dažniausiai gaminame kieme.

Joana: Prieš Kalėdas būtinai su merginomis kepame kūčiukus, keksiukus, ,,ausytes“, žagarėlius.

Ar Jūsų Kalėdų stalas bus platus ir didelis?

Joana: Pernai Kalėdos buvo mūsų namuose, buvo visko daug, buvo susirinkusi visa šeima. Šiais metais važiuosime pas Arvydo tėvus per Kūčias ir Kalėdas, o per Naujuosius metus – į Dzūkiją.

Ko palinkėtumėte Kalėdų proga sau ir kitiems?

Arvydas: Aš visiems linkėčiau sveikų tėvų, laimingų vaikų, o mums – daugiau laiko kartu.

Joana: Aš visko to paties, tik iš kitos pusės… Kad kiti metai iš mūsų nieko neatimtų. Taikos, ko turbūt visiems labiausiai reikia, santarvės, nuoširdumo ir atvirumo.

Arvydas: Ir kad niekada nebūtų blogiau. Kasdien vertinkime tai, ką turime.

Vakarė: Pernai mano norus beveik visus išpildė Kalėdų Senelis, labiausiai džiaugiausi tokiais flomasteriais, kurie atrodo balti, bet iš tikrųjų keičia spalvą. Tikiuosi, kad ir šiemet gausiu dovanų.

Smiltė: O aš labai džiaugiausi gavusi knygos apie Harį Poterį 5 dalį.

Joana: Dažnai va taip susėdę padėkojam Dievuliui ar kitoms galioms. Ačiū už gerą dieną ir už tai, kad esam visi kartu…

A. Raicevičienės ir asmeninio archyvos nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Šventiškai papuoštuose namuose Joana ir Arvydas Kleivos su dukrelėmis Smilte ir Vakare bei mielu šuneliu Tuku.