Kartą mano teta, kai ėjome uždegti žvakutę per Vėlines ant jos brolio, mano dėdės, kapo, man išaiškino, kad kol nors vienas žmogus meldžiasi ir prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Nelabai anuomet supratau, kas gali būti blogesnio už mirtį, tačiau nuo to laiko Vėlinių žvakės man tapo kur kas svarbesnės, kaip trapi nuo kažko negero pasaulį sauganti atmintis.

Anuomet menkai supratau, ką reiškia pragaras, skaistykla ar rojus. Tiesą pasakius, ir dabar sunkiai tai suprantu. Dar paauglystėje perskaičiau frazę, giliai įsirėžusią į širdį, jog nė vienas žmogus nėra toks blogas, kad būtų vertas pragaro, lygiai taip pat nė vienas žmogus nėra toks tobulas, kad būtų vertas rojaus. Pamiršau, kas šios ištarmės autorius, tačiau šie žodžiai kas kartą iškyla atmintyje, ir ne tik per kiekvienas Vėlines, bet ir šiaip kalbai pakrypus apie mirtį ir žmogaus likimą paskui.

Norėtųsi tikėti, kad pragaras tuščias, kaip yra pareiškęs ne vienas teologas, negalintis patikėti tuo, kad beribis Dievo gailestingumas gali derėti su amžina prapultimi. Tačiau kaip išbūti Viešpaties akivaizdoje, jei taip ir neišdrįsai patikėti Jo meile ir atlaidumu, kaip nesudegti gėdos ir savigraužos liepsnose? Kaip įveikti baimę, kurią auginai visą gyvenimą?

Pamenu, kaip atvažiavau aplankyti draugės, kurios kūną nepaprastai greitai naikino plaučių vėžys. Ji buvo giliai tikintis žmogus. Kiekvienas galėtų pavydėti jai to nuoseklaus, tvirto tikėjimo, į kurį ji rėmėsi visą savo gyvenimą. Net ir ligą, nuplovusią visas jos viltis ir svajones, kurių apsčiai turėjo, ji priėmė ramiai, nesižarstydama kaltinimais. Kai tąsyk atvažiavau jos aplankyti, mirtis jau buvo labai arti. Tai suprato ir ji pati, nors dar bandė šypsotis. Tačiau sukrėtė ne tai, ką mačiau, o tai, ką išgirdau. Draugė pasidalino siaubu, kuris netikėtai pirmą kartą įsiveržė į jos gyvenimą. Apleistumo, vienišumo ir nevilties siaubu, kai protas bando kartoti, jog su mirtimi niekas nesibaigia, tačiau tie žodžiai tirpsta lyg snaigės ore ir nebepasiekia širdies. „Aš bijau, labai bijau. Pirmą kartą per visą gyvenimą, kiek save pamenu, aš jaučiuosi visiškai viena“, – kartojo kenčianti ir paskutines dienas šioje žemėje leidžianti moteris.

Ar galėjau kaip nors ją paguosti? Abu dar kartą prisiminėme Jėzaus žodžius nuo kryžiaus – skundą Tėvui, jog apleido. Kalbėjome apie paskutinį ir sunkiausią gundymą, tačiau tai tebuvo žodžiai, nuvystantys prieš tą akimirkos rimtumą. Ne paguodos mano draugei ir reikėjo. Norėjo išsakyti tai, ką jaučia, kad bent kiek taptų lengviau. Ji ruošėsi svarbiausiam gyvenimo susitikimui, kuris tikrai nėra nei paprastas, nei banalus.

Jėzaus mirtis nebuvo tik paprasta pauzė išganymo dramoje. Tai buvo tirštos sutemos. Sukrėtimas, kuris, pasak evangelistų, sudrebino visą visatą. Ar po viso to galime neigti, kad mirtis – tai rimta?

Mano serganti draugė mirė praėjus porai dienų po mūsų pokalbio. Jos seserys pasakojo, kad ji mirė labai giedros būsenos, aprimusi, iškeliavo be baimės, nors ir kentėjo didžiulius fizinius skausmus. Tikiu, kad ji iškeliavo į savo tikrąją Tėvynę. Tarsi turėčiau tik džiaugtis, jog jai nebereikia kentėti, kad ji jau prisikėlimo tikrovėje, tačiau jaučiu veikiau skausmą su vilties prošvaistėmis. Vilties, į kurią bandau įsitverti kiekvienos netekties akivaizdoje.

Ateiname ir išeiname tuščiomis rankomis į šį pasaulį. O kas paskui?

Dažnai bandome esą didvyriškai sakyti, jog gyvenime reikia išnaudoti kiekvieną galimybę, o paskui – nors ir tvanas. Paprastai ši bravūra pranyksta, kai visai greta pajuntame stingdantį mirties alsavimą.

Tarsi turime ginklų: tikėjimą, viltį ir meilę, turime Kūrėjo pažadą, jog ne mirčiai priklauso paskutinis žodis. Tačiau taip pat yra baimė ir skaudus suvokimas, jog išbarstome mums dovanojamas galimybes įaugti į Dangaus karalystę. Vis nuklystame į aklavietes, išduodame save nusidėdami. Bėgame nuo savęs ir nuo Kūrėjo, kol Sesė Mirtis mus apglėbia. Sesė, kurią taip lengva supainioti su Giltine, smogiančia savo dalgiu į skaudžiausią vietą.

O kas paskui?

Susitikimas su visu tuo, kas atrodė prarasta amžiams? Teismas, kuriame bus pasvertos mūsų širdys. Negi tas, kuris nusileido į patį dugną, bičiuliavosi, valgė ir verkė kartu su nusidėjėliais, negailėjo jėgų, ieškodamas kiekvienos paklydusios avies, kentėjo ir mirė ant kryžiaus už tuos, kurie Jo išsižadėjo, neapykanta ištirpdė meilę, gali atstumti bent vieną sūnų palaidūną? Tačiau ar turėsime pakankamai nuolankumo padovanoti Viešpačiui savo silpnumą, nepabėgsime į šešėlius, kur esą saugiau ir įprasčiau?

Skubame kasdienių rūpesčių labirintuose, gyvename tarsi atmestinai rašytume gyvenimo juodraštį, kurį paskui, kai turėsime daugiau laiko, pinigų, patirties, esą galėsime ramiai perrašyti, stengiamės negalvoti apie tai, ar mirtis – tai durys, už kurių atsiveria nauji nuostabūs nuotykiai, ar siena, į kurią paprasčiausiai anksčiau ar vėliau sudūžta kiekvienas gyvenimas. Bandome išstumti mirtį iš akiračio, ją sukarikatūrinti, perkeldami į pomidorų pastos purslais besitaškančius kino filmus. Tačiau vis vien neįmanoma pabėgti nuo žinojimo, kad vieną dieną teks nusimesti visas kaukes, sustoti ir priimti save tokį, koks esi be įvaizdžių grimo. Tądien nebus svarbu tavo turtai, einamos pareigos, diplomai, padėkos raštai, bus svarbu tik tai, ar gyvenai tau skirtą unikalų gyvenimą ir gali atsisukti į Tą, Kuris tavo laisvę atpirko kryžiaus kančia, Kuris teisia meile, išdeginančia viską, kas tavyje netikra.

Tiksliai nežinau, kas paskui. Tikiu, kad paskutinis žodis priklauso Gyvenimui. Tikiu, jog tai, kas įauga į širdį, nepranyksta niekada. Tikiu, kad laiko upė nenugarma į nebūties krioklį, bet įsilieja į Amžinybės jūrą. Tikiu, kad Jėzus, verkiantis prie mirusio Lozoriaus, taip pat rauda ir dėl kiekvieno iš mūsų. Ne tik rauda, bet kaskart siūlo prisikėlimą. Tikiu, nors ir žinau, jog nė vienas žmogus negali į dangų įžengti savo kojomis.

Viešpatie, gaivink ir stiprink mano tikėjimą, neleisk užgesti vilčiai ir mokyk mane taip mylėti gyvenimą, kad galėčiau ne tik lūpomis, bet ir širdimi tarti: „Viešpatie, esu pasiruošęs priimti Tavo dovaną – Sesę Mirtį.“

Iš knygos ANDRIUS NAVICKAS. LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ.