Velykų slėpinio esmė – Prisikėlimas

Šį sekmadienį švęsime Velykas. Kažkam tai tebus pavasario šventė, dar vienas susitikimas su giminėmis ar draugais, eilinis pasisėdėjimas prie valgiais nukrauto stalo. Tačiau Velykos turi kur kas gilesnę prasmę, kurią gal tik su laiku suvokiame, nes ne taip jau lengva patikėti tuo, ką apaštalai regėjo savo akimis – Dievo sūnaus Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, liudijantį, kad yra amžinasis gyvenimas. Apie Velykų slėpinį, santykį su Aukščiausiuoju ir dvasinių vertybių puoselėjimą pokalbis su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi.

–  Kokios mintys aplanko Jus ruošiantis Velykų iškilmei, ką norisi akcentuoti?

–  Ruošiantis Velykų šventei reikia mums visiems – dvasiškiams ir pasauliečiams – pasitikrinti, kiek yra gyvas mūsų santykis su Jėzumi. Šiam tikslui gerai pasitarnauja šventasis Tridienis, kurio metu apmąstome paskutiniąsias Jėzaus dienas žemėje: paskutinę vakarienę su mokiniais, kančią ir mirtį ant kryžiaus. Šios dienos išryškina, kaip labai Jėzus mus myli, nes už mus aukoja savo gyvybę.

Velykas vaisingai švenčiame tik tuomet, kai atnaujiname savo meilės santykį su Jėzumi. Jei tokio atsinaujinimo nėra, tuomet Velykos lieka tik graži pavasario šventė ir nieko daugiau.

Tam, kad Velykos mūsų širdis pripildytų tikro džiaugsmo, reikia, kad būtume asmeniškai susitikę su Jėzumi. Ar tai įmanoma? Tikrai taip. Lengviausias, o drauge ir prieinamiausias kelias susitikti su Kristumi yra nuoširdi malda, kai jos metu bandome kalbėtis su Jėzumi kaip su Asmeniu. Tai ne mechaninis maldų kalbėjimas, bet maldos dialogas, kai tyloje įsiklausome, ką mums Dievas nori pasakyti, ir patys atsiliepiame tuo, ko yra pilna mūsų širdis. Šito maldos dialogo reikia mokytis per visą gyvenimą.

Kol gyvename žemėje, Jėzus mums apsireiškia per silpnus, daug ko stokojančius žmones, jei padedame jiems, susitinkame Jėzų. Dar vienas proga su juo susitikti, kai išgyvename kančią, kai sudūžta mūsų ilgai puoselėtos svajonės, pasijuntame atsidūrę tarsi ant bedugnės krašto, kai sunkiai sergame patys ar mūsų artimieji, kai skauda sielą dėl netekties, neteisybės. Tada visai kitaip susidėliojame prioritetus. Jei žmogus krikščioniškai išgyvena kančią, ji labiausiai priartina prie Dievo, nes parodo, kad mes ilgą laiką bėgome, statėme iliuzines pilis, o reikia tik vieno: kad pas Viešpatį nenueitume tuščiomis širdimis.

Turime mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus. Kas myli, niekuomet nepaniekins kitaip mąstančio žmogaus, nenusisuks nuo stokojančio, nelaikys savęs neklystančiu, nerašys internete piktų ir žmones niekinančių komentarų, o suklydęs nedels atsiprašyti. Viso to reikalauja Jėzaus paliktas meilės įsakymas.

Kai Jėzus po mirties daug kartų pasirodė savo mokiniams, jis siekė dviejų dalykų: sustiprinti jų tikėjimą ir pakviesti juos būti jo prisikėlimo liudytojais. To paties Viešpats laukia ir iš mūsų.

–  Gavėnia mus kvietė pasninkui, susikaupimui, maldai ir artimo meilės darbams. Kodėl tai yra svarbu?

–  Mus visus labai veikia pasaulio dvasia, kurią labai tiksliai įvardijo apaštalas Jonas: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2,16). Veikiami šios pasaulio dvasios, į paraštes nustumiame pačias svarbiausias vertybes: tikėjimą ir meilę. Kad viską atstatytume į savo vietas, Gavėnios metu daugiau laiko skiriame savo kūniškų norų apvaldymui, tai yra, pasninkui, maldai ir geriems darbams. Jeigu šito nedarytume, Kristaus prisikėlimo tinkamai neišgyventume.

– Kasdienybėje įsivyrauja daiktų ir gyvenimiškų malonumų kultas, agresija, atsainumas kitų žmonių atžvilgiu. Kokių institucijų įsitraukimo reikėtų, norint keisti žmonių suvokimą apie tikrąją gyvenimo prasmę?

–  Geriausiai galėtų pasitarnauti žiniasklaidos priemonės, ypač televizija ir internetas, tačiau šiandien jos yra gundomos vaikytis sensacijų ir jomis maitinti žmones. Tai labai apgailėtina. Todėl sveikinu net pačias kukliausias žiniasklaidos priemones, kurios išlaiko vertybinį stuburą.

–  Sakoma, kad sovietmečiu, kai buvo draudžiama išpažinti tikėjimą, to tikėjimo buvo daugiau, jis buvo gilesnis. Kas pasikeitė žmonėse?

–  Sovietmečiu patyrėme sunkumų praktikuoti savo tikėjimą, todėl natūraliai krypome prie Dievo, prieš kurį buvo kovojama. Dabar gi su tikėjimu nekovojama, tik mūsų dėmesys kreipiamas į medžiagines vertybes, tarsi jos mūsų gyvenime būtų pačios svarbiausios. Kai susitelkiame tik į pinigus ir gerą gyvenimą, tuomet pradedame plaukti pasroviui su minia, kuriai reikia tik duonos ir žaidimų. Dvasinį stuburą geriausiai padeda susikurti  nuosekli krikščioniškojo tikėjimo praktika. Ši praktika išbandyta dviejų tūkstančių metų istorijos, ir mums jau nereikia išradinėti dviračio.

–  Kartais žmonės sako: „Kam man eiti į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, kai galiu vietoj to nuvažiuoti prie jūros, su draugais išsikepti šašlykų?“. Kaip gyvenime neatitolti nuo Dievo?

–  Dievas mus yra apdovanojęs laisva valia ir nei vieno neprievartauja, kad būtinai pasirinktume tą ar kitą kelią, ir tik nuo mūsų pasirinkimo priklausys mūsų gyvenimo kokybė. Tinkamas žmogaus elgesys labai gražiai yra įformintas dešimtyje Dievo įsakymų: nevok, nemeluok, nepaleistuvauk ir t.t.

Pirmas ir svarbiausias patarimas, norint kad mūsų valia pradėtų krypti Dievo link, reikia aiškaus užsiangažavimo kovoti su nuodėme, kad jai nepaliktume savo širdyje nė mažiausios kertelės. Norėčiau palinkėti visiems, kurie skaitysite šiuos mano žodžius, atlikti ne tik velykinę išpažintį, bet visuomet, bet kuriuo metų laiku dažnai pasinaudoti Susitaikinimo sakramentu. Kai širdyje nebelieka nuodėmių, tuo pačiu uždegama žalia šviesa ateiti ir apsigyventi Dievui.

–  Ko palinkėtumėte tiek jaunimui, tiek ir pagyvenusiems, tikinčiam ir netikinčiam žmogui artėjančių Velykų proga?

–  Šv. Velykų proga tikintiems žmonėms linkiu išgyventi Jėzaus prisikėlimo slėpinį ir tapti dar geresniais jo draugais, būti jo liudytojais šeimose, mokslo įstaigose ir darbovietėse, o Jėzaus dar nesuradusiems linkiu ieškoti gyvenimo prasmės. Dievas leidžiasi surandamas tik tų, kurie jo ieško. Tapkite Dievo ieškotojais.

Sveikinu visus su šv. Velykomis ir linkiu dvasiškai prisikelti drauge su mirtį nugalėjusiu Viešpačiu.

Titulinėje nuotraukoje: Kardinolas Sigitas Tamkevičius kviečia ieškoti Dievo ir būti jo liudytojais. (Lvk.lcn.lt nuotr.)