Tėti, kaip gera man tave turėti

Taip jau pasaulis sutvarkytas, kad gyvybę žmogui duoda du žmonės – mama ir tėtis. Vaikui jie atrodytų vienodai svarbūs. Visgi, pasižvalgius aplinkui, greta vaikų kur kas dažniau galima pamatyti mamas. Kodėl? Ar tėčiams nepakanka laiko? Gal vyrui stumti vaikišką vežimėlį – vis dar ne prestižas? Apie tėvystę, kasdienius jos džiaugsmus ir rūpesčius artėjant Tėvo dienai kalbėjomės su keliais kėdainiečiais.

„Mamos kūdikius nešioja įsčiose, todėl ir jų tarpusavio ryšys yra tampresnis. Mes, vyrai, nelabai mokame rodyti savo jausmus, sunkiau susigaudome vaiko poreikiuose, nežinome, ką kalbėti, nuėjus į tėvų susirinkimą (pašnekovas šypteli – aut. pastaba), tad renkamės būti antrame plane ir vaikus auginant leidžiame dominuoti moterims. Jos švelnesnės, ramesnės, labiau viską išmanančios…

Dabartiniams tėvams, manau, reikia daug kantrybės, nes vaikai dabar labai išdrąsėję, žino savo teises – nelabai jų ir paauklėsi“, – apie nelengvą tėvišką naštą pasakojo kėdainietis Lukas.

„Tėvystė – tai atsakomybė, ryšys su vaiku. Šeimoje auginame 4-erių ir 5-erių metų vaikus. Kol jie maži, su jais bendrauti yra lengva. Aišku, kartais būna visokių iššūkių – užgaidų, vaikiško irzlumo, bet viską išsprendžiame. Svarbu vaikus mylėti. Su žmona esame pasiskirstę darbus. Mano darbo grafikas palankesnis, todėl dažnai atvažiuoju paimti vaikų iš darželio“, – teigė Tadas.

Ar galima išmokti būti geru tėčiu?

„Man tėvystė – tai ir džiaugsmas, ir atsakomybė. Turiu 3-ejų ir 11-os metų sūnus. Manau, kad tėtis labiausiai vaikui reikalingas jaunesniame amžiuje, kai jis auga, kai klojami jo gyvenimo pamatai. O, pavyzdžiui, vyresnėliui aš labiau jau draugas.

„Būti geru tėčiu neišmoksi, tiesiog darai tai, ką jauti širdimi, ir pavyksta“, – šypteli dviejų sūnų tėtis Mindaugas.

Su vaikais daug laiko praleidžiame kartu – važinėjam dviračiais, riedučiais ar paspirtukais, vaikštom po mišką, vasarą važiuojame maudytis. Aš, kaip tėtis, stengiuosi vaikus išmokyti visko, ką moku pats.

Aišku, su šiuolaikinėmis technologijomis kartais tenka pakonkuruoti, kol kas dar nugaliu jas. Jei vaikai sėdi prie kompiuterio, o aš pasakau, kad, gal einame į lauką pasivažinėti dviračiais, tai vaikai, bent kol kas, pasirenka būti su manimi.

Žinot, būti geru tėčiu neišmoksi, tiesiog darai tai, ką jauti širdimi, ir pavyksta“, – šypteli dviejų sūnų tėtis Mindaugas.

Tėvystė daug ką pakeičia

„Gera būti tėčiu. Tapus juo, atsiranda visai kitoks požiūris į gyvenimą. Kai esi jaunas, gyveni laisvai, daugiausia galvoji tik apie save. Kai atsiranda vaikai, turi galvoti ir apie juos. Atsakomybė didėja. Turiu ir dukrą, ir sūnų. Su abiem nėra sunku bendrauti. Bet gal berniukas daugiau linksta prie manęs, nes labiau sutampa pomėgiai. Žinot, mergaitėms mielesnės lėlės, Barbės, lipdymas, o berniukams rūpi kamuolys, dviratis, transportas.

„Kadaise buvo požiūris, kad mama turi būti namų šeimininkė ir auginti vaikus, o tėtis – tik uždirbti pinigus, dabar viskas keičiasi“, – pastebi Šarūnas.

Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu su visa šeima. Kai būna geresnis oras, visi pramogaujame. Pastebiu, kad ir kiti tėčiai vis daugiau bendrauja su vaikais. Kadaise buvo požiūris, kad mama turi būti namų šeimininkė ir auginti vaikus, o tėtis – tik uždirbti pinigus, dabar viskas keičiasi“, – pastebi dukters iš darželio atvykęs paimti Šarūnas.

„Kai užsigaunu pirštą, o tėtis tada būna darbe, einu pas mamą, bet, jei tėtis yra namie, tada pas tėtį. Kai jis grįžta iš darbo, aš jį pasitinku ir apkabinu. Man smagu pabūti su tėčiu.

Kai bus Tėčio diena, padovanosiu jam gėlių, pabučiuosiu ir pasakysiu, kad jį myliu“, – švelniai glausdamasi prie tėčio sakė mažoji Luka.

Tėtis – jau tik prisiminimuose

Parke sutiktas su seneliu vaikštinėjantis Vaidas (berniuko vardas pakeistas) pasakojo, kad su tėčio diena sveikins tik senelį, mat tėčio jis jau nebeturi. Prieš ketverius metus į Norvegiją išvykęs jaunas vyras paskendo.

„Pamenu, tėčiui patiko žvejoti, kelis kartus mane buvo nusivedęs prie upės. Kol jis žvejodavo, aš po pievą gaudydavau drugelius. Dabar, kai pamatau skrendantį drugelį, prisimenu tėtį. Taip norėčiau, kad jis būtų šalia ir aš jam galėčiau pasakyti: „Tėti, kaip gera man tave turėti“.

Skaudžios gyvenimo pamokos

„Dėl to, kas nutiko mano sūnui, kaltinu ir save. Pats vaikystėje su broliais nieko gero nemačiau – tėvas gėrė, nelabai mes jam rūpėjome. Niekada nesame važiavę prie jūros, ėję grybauti ar statę palapinės iškyloje. Niekada… Neturėjau tėviško pavyzdžio, todėl ir pats, tapęs tėvu, neradau ryšio su savo sūnumi. Ypač kariavome su juo, kai buvo paauglys. Pradėjo rūkyti, gerti. Mėgo šėlti su neaiškiom kompanijom. Ir nuskendo jis būdamas girtas. O tik 27-erius metus teturėjo. Anūkas liko našlaitis, stengiuosi būti jam ir tėčiu, ir seneliu. Nelengva…

Kai matau, kaip jauni vyrai girtauja, svaiginasi nežinia kuo, taip darosi gaila ne tik jų, bet ir jų vaikų. Kas laukia jų? Nežinau, kaip paraginti esamus ir būsimus tėvus elgtis atsakingai, kokius rasti žodžius, kad paskatinčiau juos, kol gali, dažniau apkabinti savo vaikus. Kad išmoktų ne rėkti, ne teisti, o suprasti. Kad tiesiog mylėtų…

Negaliu atsukti laiko atgal, bet kitiems tas laikas dar nepraėjo. Aš savo skaudžią pamoką išmokau, bet ar išmoks ją kiti?“, – žvelgdamas į ant sūpynių besisupantį našlaitį anūką kalbėjo Virgis.

Titulinė nuotrauka: „Kai pamatau drugelį, prisimenu tėtį. Taip norėčiau, kad jis būtų šalia ir galėčiau jam pasakyti: „Tėti, kaip gera man tave turėti“, – sako 11-metis. (Linos Pranckevičiūtės nuotraukos)