Stovykloje senuosius amatus išbandę vaikai: tai ramina ir yra įdomu

Kėdainių krašto muziejaus Tradicininių amatų centre Arnetų name vaikiškas šurmulys netyla net ir vasarą. Visą savaitę čia veikė stovykla, kurioje vaikai mokėsi senųjų amatų, susipažino su Aukštaitijos regiono papročiais, paveldu, aukštaitiško identiteto ženklų ieškojo ne tik Kėdainiuose, bet ir Rumšiškėse.

Kaip pasakojo šio centro vadovė Regina Lukminienė, rajono vaikams stovyklos Arnetų name organizuojamos jau ne pirmus metus ir kasmet sulaukia didžiulio susidomėjimo.

„Tėveliai jau nuo pavasario skambina ir teiraujasi, ar bus stovyklėlė. Matome, kad tikrai yra poreikis, todėl rašome projektus ir stengiamės gauti finansavimą.

Šie metai yra paskelbti Aukštaitijos metais, todėl ir mūsų stovykla šiemet vadinasi „Mes – aukštaičiai“. Norime, kad vaikai ne tik gerai praleistų laiką, susirastų naujų draugų, bet ir susipažintų su Aukštaitijos regiono paveldu, tradicijomis, papročiais, senaisiais amatais. To moko ir mūsų Tradicinių amatų centre dirbantys amatininkai, ir kviečiamės svečius lektorius. Pavyzdžiui, Kauno rajono atstovai pamokys aukštaitiškų tradicinių žaidimų, dainų, sutartinių, taip pat pakvietėme amatininkę, kurį pamokys gaminti kermošinius saldainius.

Šiemet visą savaitę stovyklauja 35 vaikai nuo 7 iki 13 metų amžiaus. Suskirtyti grupelėmis jie dalyvauja juostų pynimo, keramikos, medžio drožybos, vilnos vėlimo ir karpinių edukacijose, rengiamose Arnetų name ir kiemelyje esančiuose amatininkų nameliuose.

Dar turėjome ekskursiją po Kėdainius, senamiestyje ieškojome aukštaitiško identiteto ženklų, vaikai buvo labai susidomėję, nuvykome ir į Rumšiškes, į liaudies buities muziejų, kur susispažinome su Aukštaitijos regiono architektūra, papročiais, dalyvavome duonos kepimo edukacijoje.

Stovyklai baigiantis, surengsime vaikų per savaitę sukurtų darbelių parodą, o įgytas žinias įtvirtinsime etno protų mūšyje.

Ši stovykla vaikams yra nemokama, nes gavome finansavimą iš rajono savivaldybės“, – pasakojo Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė.

Apstu įspūdžių

„Pirmą kartą veliu, tokia labai raminanti veikla, tinka ir berniukams. Stovyklos metu aš dar drožiau šaukštą, nusipyniau juostelę, tuos darbelius, sakė, leis pasiimti į namus.

Užsirašiau į stovyklą, nes norėjau išmokti senųjų amatų, kitose vietose to nelabai išmoksi. Man tai labai patinka, buvo tikrai įdomu. Namie prie kompiuterio, tai tik į ekraną žiūri, o čia gali kažką išmokti, pasigamini visokių darbelių“, – džiaugėsi Jonas.

„Stovykloje pabandėme gaminti atvirukus iš karpinių, drožti medinius šaukštus, dabar iš vilnos veliame arkliukus ir dar pynėme juosteles. Arnetų name aš lankau drožybą, o čia išmokau ir kitų technikų. Nėra labai sudėtinga, mus visko pamokė, parodė kaip ką daryti. Tai, ką išmokau stovykloje, gal bandysiu ir namuose pasigaminti. Manau, tikrai verta būti tokioje stovykloje“, – kalbėjo Emilija.

Emilijai antrino ir keramikos užsiėmime dalyvavę vaikai, kurie vienbalsiai patvirtino, kad stovykloje tikrai įdomiau nei kažkur kieme bėgioti.

„Aš tokioje stovykloje pirmą kartą. Labiausiai patiko keramikos užsiėmimas. Nors iš molio nėra labai lengva lipdyti, bet, štai, nulipdžiau paukštelį ir dubenėlį“, – įnikusi į molio minkymą kalbėjo Roneta.

„Išmokome velti, drožinėti, lipdyti, o dabar piname juosteles. Gerai sekasi, nėra sunku. Bus galima ir namuose kažką panašaus pasidaryti, gal ir draugus pamokysime.

Vasarą nelabai yra ką veikti, tai stovykloje visai smagu. Senieji amatai mūsų nenuvylė“, – tikino Radvilė ir Ieva.

Nori, kad senieji amatai išliktų

„Žinote, kartais žmonės sako: „ai, kas čia tie senieji amatai“, bet juos reikia išbandyti, pajausti, tada požiūris keičiasi. Būna įdomu stebėti, kaip net labiausiai išdykę vaikai taip įsitraukia į veiklą, kad net sunku atitraukti. Sako, kad jiems tai patinka ir stresą nuima (šypsosi).

Aš mokau pinti tradicines juostas. Kaip pavyksta įvaldyti techniką, priklauso nuo kiekvieno vaiko. Bet aš raginu vaikus nebijoti bandyti, juk net ir suaugusiems ne visada pavyksta iš pirmo karto.

Manau, senieji amatai išliks dėka amatininkų, kurie ne tik patys kuria, bet ir to moko kitus. Pavyzdžiui, mes Tradicinių amatų centre esame „užauginę“ nemažai vaikų, kurie net kelerius metus lankė vienokius ar kitokius užsiėmimus. Svarbu, sudominti jaunimą. Norisi, kad jie perimtų tuos senuosius amatus ir galėtų juos pritaikyti savo gyvenime.

Aš asmeniškai pinu ir vytines, ir pintines juostas. Jos pamažu grįžta į madą. Juostomis galima puošti drabužius, batus, rankines. Pinu ir vyrams, ir moterims, įvairiems kolektyvams, esu net gaminusi juostas kameriniam chorui. O ir mano pačios dukra tuo užsiima, pradėsime ruošti dokumentus, kad ji gautų amatininko sertifikatą“, – džiaugėsi tradicinių amatų meistrė Loreta Steponavičienė.