Nemalonios emocijos yra būtinos išgyvenimui

„Nemalonios emocijos būtinos išgyvenimui. Todėl dažnai bandome įvertinti, kas blogo gali nutikti – tai mums naudingiau. Mūsų organizmas taip įnervintas – turime būti pasirengę bet kokiam netikėtumui ar grėsmei. Džiaugsmas, manau, ateina labiau per žaidimą. O žaidimas – tai veikla, skirta socializacijai, o ne konkrečiam tikslui – apsisaugoti, sušilti, garantuoti ateitį“, – pranešime spaudai sako psichologas Paulius Mačiulevičius.

„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ jau 11 metų lanko mažuosius pacientus ligoninėse, senjorus globos namuose. Pasitelkę juoką ir klounadą jie dirba su emocine gerove ir sako, kad džiaugsmas gydo, bet priduria – jis nebūtinai kuriamas tik per linksmybes.

„Dažnai girdime stereotipą, kad jeigu jau klounas, tai būtinai „cirkininkas“. Klounadoje slypi žmogiškumo esencija, daug gylio ir vietos improvizacijai. Klounas nebūtinai būna pozityvus, jis gali pykti, bambėti, liūdėti, būti nepatenkintas, neišsimiegojęs. Visiškai toks, kaip mes, tik truputį kitoks, nes leidžia sau viešai demonstruoti neigiamas emocijas, kurias mes, tinkamai išauklėti visuomenės nariai, esame linkę uždaryti savyje.

Gydytojas klounas palatoje tampa veid­rodžiu – garsiai įvardijęs tvyrančias emocijas, jis susprogdina besikaupiantį nežinomybės ar nerimo burbulą ir iš to gimsta juokas, visi atsipalaiduoja.

Ir iš visų šių puikiai atpažįstamų emocijų kuriasi santykis. Gydytojas klounas palatoje tampa veidrodžiu – garsiai įvardijęs tvyrančias emocijas, jis susprogdina besikaupiantį nežinomybės ar nerimo burbulą ir iš to gimsta juokas, visi atsipalaiduoja“, – sako „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ meno vadovė Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė.

Nors suprantame, kad nemalonių emocijų mums reikia, visgi su jomis būti sunku, norisi kuo greičiau jas perjungti. Gyvenimas dažnai primena balansavimą ant lyno – vienu metu santykiai, darbas, buitis svyra į komplikuotą, sudėtingą pusę, tada permetame svorį į kitą pusę ir ateina lengvesnės dienos. Kad ir kaip norėtųsi nušvitimo būsenos, kai negatyvios emocijos neegzistuoja, taip nebūna.

Anot P. Mačiulevičiaus, mes nemokame patirti nemalonių emocijų. Vaikystėje tėvai, aplinka neleido su jomis išbūti, tad ir dabar nemokame jų priimti. Nemėgstame liūdesio, pykčio, nerimo, nors visi šie pojūčiai neša kokią nors svarbią asmeninę žinutę. Mus netgi mokė, kad nepageidaujamas emocijas reikia kuo greičiau išjungti arba bent jau nedemonstruoti viešai, susitvarkyti su savimi.

I. Mickevičiūtė-Petrauskienė pasakoja, kad dirbti su visomis emocijomis – „Raudonų nosių“ kasdienybė. Gydytojo klouno išskirtinumas tas, kad jis per kelias sekundes pajunta, ko reikia būtent šiam vaikui, šioje palatoje, šią akimirką.

„Būna, užeini į palatą ir jauti – tvyro skausmas. Tuo metu tikslas prajuokinti apsiverčia ir tampa tikslu pabūti kartu – romantiškai, poetiškai, su muzika ir skarelių žongliravimo magija. Kartais vaiko mama pradeda verkti. Ir mums tai jau pasiekimas, nes ji leido sau būti nestipriai, išlieti emociją, o rezultatas – ne tik jai palengvėja, bet pasikeičia ir atmosfera palatoje – tarsi visi vėl gali įkvėpti šviežio oro.

Mano akimis, džiaugsmas gydo emociškai, ir, leidę negatyvioms emocijoms atrasti savo vietą, per žaidimą atpalaidavę tuos varžančius jausminius pančius, galime patirti akimirkos lengvumą“, – mintimis dalinasi meno vadovė.

Emocijos turi tris pagrindines funkcijas: motyvuoti elgesiui, kurti santykius su kitais ir savimi. Jeigu šia, šimtmečius evoliucijos formuota funkcija nesinaudojame, emocijos pradeda mus ardyti iš vidaus.