Naktiniame žygyje dalyvavo ir jaunieji Kėdainių šauliai

Praėjusio penktadienio, sausio 19-osios pavakare, į pėsčiųjų nakties žygį ,,Klaipėdos sukilėlių keliais“ leidosi ir dešimt Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205 kuopos jaunųjų šaulių, kurie puikiai įveikė 27 kilometrų atstumą iš Priekulės į Klaipėdą.

Plačiau apie žygį ir savo pasirinkimą tapti jaunuoju šauliu – pasakoja Kėdainių jaunųjų šaulių būrio vadas, septyniolikmetis Šviesiosios gimnazijos gimnazistas Mikas Šeliakas.

Tarp keleto tūkstančių žygeivių – ir kėdainiečiai 

Tradiciniame pėsčiųjų nakties žygyje, kuris šiais metais buvo skiriamas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariui, karo lakūnui Steponui Dariui atminti, tarp keleto tūkstančių šaulių iš įvairių šaulių rinktinių bei šalies piliečių, dalyvavo ir 10 Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205 kuopos jaunųjų šaulių.

Kėdainių jaunųjų šaulių būrio vadas Mikas Šeliakas pasakojo, kad jaunieji šauliai iš Kėdainių kartu vyko su Jonavos Justino Vareikio 211 šaulių kuopos jaunaisiais šauliais. Organizaciniais dalykais pasirūpino Jonavos kuopos vadas, už ką kėdainiškiai jam dėkingi.

Nuvykus į vietą apie 21 val. vakaro, išdalinus maršruto žemėlapius, sugiedojus Lietuvos himną, nuo Priekulės kultūros centro aikštės visi leidosi į žygį.

,,Buvo labai slidu, buvo labai daug sniego, bet šalta nebuvo, kadangi visą laiką ėjome greitu tempu. Tikrąjį Klaipėdos sukilėlių kelią buvo padengęs sniegas, užtat juo eidami pajutome tikrąją karių dvasią. Teko eiti ne tik keliu, bet pereiti ir upę,“ – įspūdžiais dalinosi Mikas.

Žygio pusiaukelėje – arbata ir košė

M. Šeliakas teigė, kad pirmasis žygeivių sustojimo punktas buvo už 3 kilometrų, antrasis buvo pusiaukelėje, maždaug po 12 km ėjimo, apie pirmą valandą nakties.

Miške įkurtame maitinimo punkte buvo vaišinama arbata bei kareiviška koše. Šiek tiek pailsėjus, leistasi į kelią toliau.

Trečiasis sustojimo punktas buvo likus 3 kilometrams iki Klaipėdos. Pirmame ir trečiame punktuose žygio dalyviams reikėjo ,,atsižymėti“. 

Paklaustas, kas buvo sunkiausia žygyje, Mikas atsakė, kad sunkesnė buvo pirmoji žygio dalis. Eiti teko 4-5 valandas, bet kai ėjo visi komandoje, sunku nebuvo. O ir kuprinės nebuvo sunkios – reikėjo pasiimti šiek tiek maisto, vandens.

Maždaug 4 valandą ryto žygeiviai jau buvo mieste. Kas anksčiau pradėjo žygį, tas greičiau ir atėjo. Kėdainiškių komanda buvo maždaug apie vidurį.

Sėkmingai įveikusiems žygį, kiekvienam jo dalyviui buvo įteiktas dalyvio Diplomas.

Mikas prisipažino, kad tokiame žygyje dalyvavo pirmą kartą, nors buvo jaunųjų šaulių iš Kėdainių, kurie dalyvauja jau trečiąjį kartą.

,,27 kilometrai pėsčiomis nebuvo didžiausias įveiktas atstumas, bet vienas iš didesnių. Ir ne pats sunkiausias. Sunkiau būna, kai leidiesi į žygį nemiegojęs, po naktį vykdytos žvalgybos, su didele kuprine…“ – apibendrino žygį jaunasis šaulys.

Tapo jaunųjų šaulių būrio vadu

Mikas pasakojo, kad jaunųjų šaulių būrio vadu tapo pernai spalio mėnesį, gavęs antsiuvą, o neoficialiai pareigas eina nuo balandžio mėnesio. O birželį išlaikęs privalomą IV pakopos programą, net neabejojo, kad taps būrio vadu. Nuo to momento jis vadovauja 80-90 Kėdainių jaunųjų šaulių būriui.

,Šaulių sąjungoje norint tapti vadu, reikėjo lankyti užsiėmimus, daug stengtis, mokytis, rodyti iniciatyvą, dalyvauti Lietuvos šaulių sąjungos mokymuose, kursuose, įveikti keturias pakopas – po vieną kiekvienais metais.

Pirmoji pakopa skiriama jauniausiems, tik pradėjusiems šaulio veiklą. Jos metu jaunieji šios organizacijos nariai supažindinami su taktikos, šaudymo ir ginklų, rikiuotės statuto, lyderio bei pilietinio, tautinio ir patriotinio ugdymo pagrindais. Ji buvo viena iš sunkesnių. Reikėjo parodyti, ką žinai, ką išmokai. Buvo vertinamos ir teorinės žinios, ir praktinės.

Pereinant į aukštesniąją pakopą, būdavo rengiami įvairūs žygiai.

Prieš mane jaunųjų šaulių būrio vadu buvo labai talentingas žmogus – Audingas Noreika, kuris šiuo metu tarnauja kariuomenėje. Audingą laikau savo pavyzdžiu ir tebesimokau iš jo.

Kol kas priklausau jauniesiems šauliams, baigęs mokyklą jau priklausysiu suaugusiųjų būriui,“ – apie tapimą jaunųjų šaulių būrio vadu pasakojo pats vadas.

Apie pasirinkimą būti jaunuoju šauliu

Kas tave motyvuoja dalyvauti jaunųjų šaulių veikloje? – teiraujuosi Miko Šeliako.

Į jaunųjų šaulių būrelį atėjau besimokydamas Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos 7-toje klasėje. kai atėjau, tikrai negalvojau, kad būsiu būrio vadas. Laikas parodė, kad daug darbo įdėjus, galima pasiekti tai, apie ką net nesvajojai, – atsako jis ir mes toliau tęsiame pokalbį.

O koks tas jaunojo šaulio ,,darbas“, apie kurį vis kalbi?

Daug daryti, daug stengtis, daug praktikuoti. Pratybos susijusios tiek su taktika, su orientavimusi, rikiuote.

Kuo tave patraukė tokia veikla?

Tai savęs išbandymas, puiki vieta tobulėti, baigęs jaunojo šaulio parengimo kursą, galėsi toliau priklausyti ne tik suaugusiųjų šaulių būriui, bet labai daug įgauni lyderio, vado savybių, daug drausmės, tvarkos.

Ką tokio ekstremalaus teko patirti, išgyventi, ko ne kiekvienas tavo bendraamžis yra patyręs?

Teko lankyti bazinį išgyvenimo kursą, kai daug ko išmoksti ir žinai, vėliau tobulėji toliau.

Teko būti ir išgyvenimo stovyklose, kaip rasti gamtoje tai, iš ko galima būtų susikurti laužą. Per pratybas teko ir šaltį patirtį, sušlapti, visko yra buvę. Šauliai reikalauja didelio savęs išbandymo ir ne visi tai geba ir ne visi to nori.

Ar nebuvo tokio momento, kad būtum pagalvojęs, kam aš čia su tuo ,,prasidėjau“, juk galėčiau sau ramiai ir šiltai sėdėti namuose, prie kompiuterio ar užsiėmęs kuo kitu?

Yra buvę tokių abejonių, ypač ankstesniuose etapuose, bet kai imi tobulėti, stengiesi, tiesiog įpranti prie tokios veiklos, vėliau sau keli vis aukštesnį gyvenimo standartą.

Ar turi sau išsikėlęs planą, ko siekti toliau?

Mano planas yra tobulėti kiek galiu jaunųjų šaulių būrelyje, garsinti jį, visą mūsų kuopą, rinktinę, tobulėti, tapti kuo geresniu būrio vadu, pasiekti, kiek yra pasiekęs prieš mane buvęs būrio vadas. Laikas parodys, kur pasuks mano kelias. Reikia susikoncentruoti į dabartinę veiklą, kuo daugiau su dabartinėmis pareigomis pasiekti, patobulėti, kitiems žinias perduoti.

Pavasarį daugiau laiko leisime gryname ore, miškuose. Ten lavinama taktika, orientavimasis, darbas su ryšiais, kažkiek rikiuotės, išgyvenimas. Kaip visada, pavasarį organizuosime pratybas. O paskui, kas bus pasiruošę, vyksime į pakopines stovyklas.

Kaip jauti, ar tau sekasi būti geru būrio vadu?

Stengiuosi. Gerą įdirbį yra padaręs buvęs vadas, visi tą prisimena ir labai gerai moka. Tai taktika, orientavimasis – matosi jo įdirbis ir aš noriu, kad ir mano toks būtų. Kad kai jau nebelankysiu jaunųjų šaulių užsiėmimų, prisimintų, ko aš išmokiau.

Jaunuoju šauliu būsi tol, kol mokysiesi Kėdainiuose, o paskui?

Paskui gali pereiti į vyresniuosius šaulius.

Kur pats tobulėji, mokaisi?

Mokausi pakopinėse stovyklose, šaulių sąjungos pratybose, kursuose. Jauniesiems šauliams galima priklausyti nuo 11 iki 18 metų. Pats atėjau būdamas 13 metų.

Kas buvo sunkiausia?

Nėra to, ką išskirti galėčiau kas sunku buvo. Viskas savaip sunku buvo.

Vaikinai ar merginos su šaulio pareigomis geriau susitvarko?

Kai kur merginos geriau, kai kur vaikinai geriau. Viskas nuo žmogaus noro  priklauso.

Jei turėtum galimybę kviesti jaunimą stoti į jaunuosius šaulius, ką jiems pasakytum?

Reikia turėti noro, užsispyrimo, lankyti užsiėmimus ir turėti kantrybės. Kai aš čia atėjau, visai nesitikėjau, kokias pareigas užimsiu: ar skyriaus, ar būrio vado. Vienerius metus buvau ir skyriaus vadu, tik vėliau tapau būrio vadu. Tik laikas parodys ar čia tavo vieta.