Search
Pradžia

Šie metai – Tautodailės metai, o juos paminėti Tradicinių amatų centro Arnetų namo amatininkai jaunuosius kėdainiečius pakvietė ypatingai, dalyvaujant projekte „Žalčio simbolis liaudies mene“. Šešių dienų moksleivių pažintį su žalčiu vainikavo kūrybinių darbų paroda, žaidimai ir inscenizacija „Eglė – žalčių karalienė“.

Kad neštų laimę

Pasak Tradicinių amatų centro Arnetų namo vadovės Reginos Lukminienės, projekto tema „Žalčio simbolis liaudies mene“ pasirinkta neatsitiktinai.
Projekto tikslas – organizuoti vaikams laisvalaikio užimtumą etninės kultūros pagrindu, perduoti tradicijas, skatinti kūrybiškumą, ugdyti dailiųjų amatų įgūdžius.

Pasirinkę žalčio simbolį siekėme parodyti, koks jis buvo svarbus ir reikšmingas mūsų etniniame gyvenime.

„Žaltys – neįprastas gyvūnas, žavintis savo paslaptingumu, lankstumu, judrumu. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėja, gyvybės, energijos ir nemirtingumo simboliu. Tai liudija ir įvairiausi archeologiniai kasinėjimai, kurių metu randama stilizuotų žalčio kūno dalių, laikytinų amuletais. Tad šis projektas labai gražiai įsiliejo į ištisą ir nenutrūkstančią žinių ir darbų grandinę, kuri sujungė praeitį ir dabartį“, – kalbėjo R. Lukminienė.

Dalyvavo 37 moksleiviai

Nuo birželio 22-osios iki 29 dienos, smalsumo, paslaptingumo, noro bendrauti, prisiliesti ir išlaikyti etninės kultūros vertybes vedini, apie keturiasdešimt projekto dalyvių, kurių amžius 7–14 metų, rinkosi Tradicinių amatų centro Arnetų namo kiemelyje.

Patirtis ir radiniai

Pirmąją projekto dieną moksleiviai susipažino su žalčio įvaizdžiu tautosakoje, literatūroje, apžiūrėjo surengtą parodą Mikalojaus Daukšos bibliotekoje, dalinosi asmenine patirtimi apie žalčius.

Antroji projekto ,,Žalčio simbolis lietuvių liaudies mene“ diena pradėjo Kėdainių krašto muziejuje. Čia muziejininkė Eglė Morkūnaitė pasakojo apie archeologinius kasinėjimus, jų metu aptiktus radinius su žalčio simboliu ir leido juos apžiūrėti.

Tai, ką sužinojo, vaikai savo kūrybiškumą atskleidė kurdami darbelius.
Arnetų namo meistrė Milda Petraitienė labai kantriai ir išradingai mokė vaikus staklėmis austi skirtukus, kuriuose panaudotas žalčio simbolis.

Laikė tikrą žaltį

Trečiąją dieną stovyklautojai lankėsi Rimanto Barkausko parduotuvėje „Egzotinė gyvūnija“. Gamtininkas supažindino su Lietuvoje bei pasaulyje gyvenančiais žalčiais, papasakojo apie jų gyvenimo būdą, įpročius.

Drąsiausiems leido rankose palaikyti kukurūzinį žaltį. Susipažinę su gyvais žalčiais savo emocijas vaikai perteikė amatuose.

Vytelių pynėja Birutė Šinkūnienė iš vytelių mokė pinti žalčiukus bei vašku marginti kiaušinius.

Tautodailininkas Audrius Vasiliauskas demonstravo, kaip iš medžio išsidrožti medinį amuletą, pagražintą žalčio simboliu.

Visur tas pats

Ketvirtoji projekto ,,Žalčio simbolis lietuvių liaudies mene“ diena prabėgo gilinantis į žalčio simbolį karpiniuose, veltose segėse, mediniuose amuletuose. Vėliau puikiai nusiteikę projekto dalyviai žalčiuką atrado audinių, juostų ir margučių raštuose. Meistrė Loreta Steponavičienė mokė nusipinti apyrankę ir parodė, kaip kurti karpinius, o keramikė Dalia Urbienė – pasidaryti indelius ar suvenyrus su žalčio simboliu.

„Visur tas pats žaltys, tačiau dalyvių kūrybiškumas ir išradingumas žavi net patyrusius mokytojus“, – šypsojosi R. Lukminienė.

Mokė amatų

Penktąją projekto dieną moksleiviai rimtai kibo į juvelyrikos darbus ir gamino pirmąjį savo gyvenime žalvarinį žiedą – žaltį. To mokė vilnietė juvelyrė Kristina Buinevičiūtė.

„Paskutinę, šeštąją, stovyklos dieną surengta darbų parodėlė, kurioje demonstruojama ką vaikai sukūrė per šešias dienas. Taip pat buvo parodyta inscenizuota lietuvių liaudies pasaka „Eglė – žalčių karalienė“.
Tądien viešnia iš Kauno Nijolė Gyvačiauskienė mokė vaikus šokti, dainuoti, eiti ratelius ir žaisti su žalčiu susijusius žaidimus.

Ko buvo mokomasi

Projekto, kurį finansavo rajono savivaldybė, autorė – Jūratė Atkočiūnienė.

„Vasaros metu pastebėjome, kad yra didžiulis vaikų stovyklų poreikis, todėl mums labai džiugu, jog esame reikalingi. Visą savaitę buvo labai gera matyti šiltas, pasitikinčias ir viltingas vaikų akis“¸ – teigė R. Lukminienė.