Koronavirusas: pusmečio patirtys

Ne visada gali pasitikėti ir statistika. Beveik pusę metų dirbu darbą, kasdien užimantį apie dvi valandas, kurio niekam nereikia. Ko gero, net man pačiai. Rašau koronaviruso dienoraštį. Kontempliuoju Lietuvos ir pasaulio žinias, jas supaprastindama, kaip suprastina taromatas mūsų atneštą plastikinį butelį.

Pradėjau nuo kovo pradžios, kai sužinojome apie pirmą Lietuvoje apsikrėtusią moterį, o ,,baigiu“ (tam gali iš viso nebūti pabaigos), kai Lietuvoje jau turime daugiau kaip 2 tūkst. apsikrėtusiųjų, o pasaulyje – jau net 20 miljonų. Kai aukų Lietuvoje – truputį daugiau kaip 80-imt, o pasaulyje – jau artėjama prie 800 tūkstančių.

Ieškodama statistikos (Lietuvos internetiniuose portaluose ir ,,Worldometer corona statistics“), matau, kad ne visada viskuo gali pasitikėti. Netgi dabar, kai viskas tarsi įėjo į savo vėžes. Tai kelios šalys kartais nepateikia kasdieninės informacijos (gal per karščius joms siesta?), kaip, pvz., Ispanija, Čilė ar net Jungtinė Karalystė, nors negaliu patikėti, kad ten yra dienų, kai apsikrėtimų atvejų tiesiog nebūna (o gal yra kita patikimesnė informacija?); tai staiga aukų skaičius sumažinamas (jis pagal kažkokius kriterijus perskaičiuojamas, taip yra atsitikę net Lietuvoje, taip pat Kinijoje arba neseniai Estijoje); tai kažkodėl paros apsikrėtusiųjų skaičius yra kartais apie dešimt kartų sumažinamas, ir būtina skaičiuoti elementariai: iš šiandienos skaičių atimti vakardienos. Yra šalių, kurių statistika gali ir suabejoti, kaip Rusijos arba Baltarusijos. Pagaliau gali suabejoti ir savaisiais metodais ar nemokėjimu įsigilinti į informaciją… Tai parašius, gavau iš draugės žinią, kad jos sūnaus pažįstamas vienoje Vakarų Europos šalyje užsirašė pasitikrinti dėl koronos. Bet pramiegojo ir nenuėjo. Kitą dieną jis gauna laišką: jūsų testas teigiamas…

Viskas reliatyvu, bet…
Kasdien dėl koronaviruso, arba COVID–19, pasaulis tarsi praranda nedidelio Lietuvos miesto (kaip Šakiai, Kybartai ar Zarasai) visus gyventojus: per parą miršta apie 4–5–6 tūkstančiai žmonių. O kasdien pasaulyje apsikrečia apie 250 tūkst. ar kiek daugiau ar mažiau žmonių – tarsi apsikrėstų Kauno ar bent jau Klaipėdos visi gyventojai. Šiuo metu tapo pravartu ne tiek pasikartoti Lietuvos miestų, bet ir pasitikslinti bent jau labiausiai apkrėstų ir kaimyninių šalių gyventojų skaičių. Nes ką sako, jei apsikrėtė 5 milijonai, kaip JAV, jei ten gyvena 331 milijonas? Ir ką reiškia, jei apsikrėtė tik apie 1 300, jei šalyje gyvena vos 1,88 mln., kaip Latvijoje? Beje, vasarą Latvijoje (o ir Estijoje) pasitaikė dienų, kai nebuvo jokio naujo koronaviruso atvejo. To dar nė karto nebuvo nutikę Lietuvoje.

Nors mintyse uždekime žvakelę
Pandemijos pradžioje mūsų Vyriausybės galva pareiškė: jei apsikrės šiuo virusu 65 m. ir vyresnis žmogus, ypač turintis gretutinių ligų, yra tikimybė, kad 80 proc. tokių ligonių mirs. Tai girdėjau savo ausimis. Šiam žmogui, matyt, buvo malonu gąsdinti pensininkus, kurie po to bijojo išeiti net į lauką. O jau, neduok, Dieve, pasak Z. Kelmickaitės, eiti dėl kokio vieno banano į parduotuvę… Bet štai skaitau vienoje informacijoje: apie 80 proc. koronaviruso atvejų yra švelnūs; 13,8 proc. – su plaučių komplikacijomis ir pan.; 4,7 proc. yra kritiški atvejai ir tik apie 2 proc. tai yra mirtina liga. Tiesa, susirgusiųjų amžius čia nenurodytas. Paskaičiavau (viliuosi, kad teisingai), kad Lietuvoje iš visų apsikrėtusiųjų mirė 3,5 proc., JAV – 3,1 proc., Indijoje – 2 proc., Rusijoje – 1,6 proc., Estijoje – 2,9 proc., Latvijoje – 2,4 proc., Baltarusijoje – tik 0,8 proc., o Meksikoje – net 10 proc. Beje, kaip žinome, pasaulyje apsikrėtę šia liga išgyveno ir kažkiek šimtamečių.
Lietuvoje mirė ir nesulaukę ,,kritinio“ amžiaus žmonių. Laimei, paskutiniu metu netgi pasitaikė ištisų savaičių, kai nė vienas nemirė. Taip pat ir Latvijoje bei Estijoje.

Prieš keletą mėnesių buvo prašoma vieną vakarą uždegti žvakelę visiems, mirusiems nuo šios ligos. Aš parašau savo dienoraštyje nors dienos skaičius, tiesa, toli gražu ne visų šalių (randu statistiką 215 apkrėstų šalių ir teritorijų), nes tiesiog neįmanoma.
Sako, kad virusas niekur neišeis. Sakė, kad jį sunaikins karštis, bet kiek yra šalių (o pastaruoju metu ir Lietuvoje), kur karštis didelis, o virusas vis dar gyvuoja. Kalbama apie jo bangas, apie jo sezoniškumą, nors tai irgi vargu. Tikriausiai tai bus nuolatinis reiškinys, jei neatsiras tikrai pripažinti skiepai?

Nebijoma jokio apsikrėtimo
Šiemet atsisakiau penkių dienų poilsinės-turistinės kelionės į Ventspilį (Latvija), kur jau vykdavau kasmet, bet vis dėlto prie jūros Latvijoje pabuvau. Jūrmaloje, dvi dienas. Kelionė su kėdainiečių ,,Dillbusu“. Kaukės tada buvo atšauktos, todėl ir autobuse, ir miesto gatvėse nebuvom kaukėti, o ir kitokių nematėm. Viskas buvo kaip įprasta. Kita vertus, Latvija pasirodė labai saugi šalis, bent iki šiol. Pas mus 37 apsikrėtimų atvejai per parą – ten tik 7, pas mus 23 – ten tik 6, pas mus 21 – ten tik 2, pas mus 13 – ten nė vieno, pas mus 18-ka – ten 3… Tiesa, Latvijoje beveik milijonu žmonių gyvena mažiau.

Liepojoje gyvenanti buvusi bendramokslė Valentina sako, kad ten karantinas buvo nuo kovo 14 iki birželio 8 d. ,,Dirbom ramiai, bet mūsų įstaigos durys buvo uždarytos, – pasakoja apie tuos laikus. – Dabar mes jau gyvenam įprastą gyvenimą, kaukių transporte jau nereikia“. Kita buvusi bendramokslė Regina, gyvenanti Kaliningrade, mūsų karantino pradžioje buvo nustebusi, kad Lietuvoje reikia kaukių, nes jie kurį laiką gyveno be jokių apribojimų. Vėliau padėtis pasikeitė. ,,Šiandieną [rugpjūčio 7 d.] Kaliningrado srity susirgo 15 žmonių. Sakyčiau, nedaug. Su kaukėmis niekas nevaikšto, bet į parduotuvę be jų neįleidžia. Prie jūros niekas nesilaiko šitų taisyklių, guli ir maudosi vienas prie kito“. Beje, rugpjūčio 11 d. duomenimis, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje apsikrėtusių buvo 3 035, mirusių nuo COVID‘o – 47, per parą apsikrėtė 17-ka. Šioje srityje gyvena apie milijoną gyventojų. Na, ir dar vienas liudijimas – Birutės iš Vilniaus, rugpjūčio 9 d., sekmadienį, prieš pat įsigalint sugriežtinimams dėl saviizoliacijos Lietuvoje atvykusiai su draugais iš Lenkijos. ,,Vykom į Varšuvą iš Vilniaus Rygos autobusu. Jo palydovė, keleivius sutikusi Vilniaus autobusų stotyje, buvo su kauke, bet vėliau autobuse ir ji, ir visi keleiviai sėdėjom be kaukių. Į autobusą keleiviai tai šen, tai ten įlipdavo, o mums leido trumpam išlipti tik Baltstogėje. Dvi naktis nakvojome Plocke ir dvi Gdanske. Ten be galo daug žmonių, Gdanske 40 minučių ieškojom ir neradom, kur pastatyti automobilį. Gatvėse – tik vyresnės moterys, ir tai tik kai kurios, buvo su kaukėmis ir pirštinėmis. Lenkijoje žmonėms nebuvo nuimtos kaukės visą laiką – ir prekybos centruose, ir kavinėse – tik valgydami nusiimdavo. Grįžom į Lietuvą sekmadienį vėlai vakare, ir visur buvo spūstys – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Labai daug buvo grįžtančių iš Lenkijos. Ten žmonės ypač važiuodavo dabar apsipirkti, juk daug kas daug pigiau. Prie sienos grįžtant niekas mūsų nestabdė ir nieko netikrino.“
Toks trumpas žvilgsnis į koroną. Žmonės jau apsiprato, baubas jau tarsi ir ne taip baugina, nors jis visada šalia. Jeigu dar nenusibodo apie tai skaityti, pateikiu ištraukas iš karantino pradžioje rašyto dienoraščio.

Iš koronaviruso dienoraščio
2020 03 04. Tas bjaurusis koronavirusas, apėmęs kone pasaulį, jau ir Lietuvoje. Tiesa, jau kelios dienos serga tik viena moteris, šiaulietė, kuri grįžo iš komandiruotės Italijoje. Buvo panika, dabar kiek atslūgo. Nežinai net, iš kur jis. Kaip drakonas, kuris ėda mergeles, o šiuo atveju ne tik jas.
Šie metai labai keisti. Tas žiemos nebuvimas. Keliamieji metai. Virusas. Šios dienos duomenys, perskaityti internete. Iš viso koronavirusu apsikrėtė 93 455, mirė 3 198, pasveiko 50 743. Daugiausia atvejų Kinijoje (80 270), Pietų Korėjoje (5 621), Italijoje (2 502), Irane (2 336), Japonijoje (293), Prancūzijoje (219), Vokietijoje (203), Ispanijoje (165). Aišku, ryt skaičiai bus kiti.
2020 03 11. Vėl nauja statistika. Lietuvoje nuo vakar jau trečias koronaviruso atvejis: apsikrėtė kauniečių sutuoktinių pora, slidinėję Šiaurės Italijoje. Virusas siaučia jau 107 šalyse. Iš aplinkinių valstybių: Latvijoje – 10, Baltarusijoje – 11, Lenkijoje – 25. Kiek serga Rusijoje, – neaišku, nes internetas nerašo.

2020 03 14. Vakar bėgančia eilute per TV buvo parašyta, kad šiemet nuo gripo Lietuvoje mirė 7 žmonės. Ir niekas apie tai nekalbėjo. O kad Lietuvoje koronavirusu apsikrėtę 6, jau pasaulio pabaiga, nors, laimei, mirčių kol kas dar nėra. Kaip lengva sukelti paniką. Aišku, griežtų priemonių imtis labai reikia (sakė, net į kalėjimą nepaklusniuosius sodins), atsiriboti reikia. Bet panika kaip banga: sukėlei, ir ji eina per paviršių, vis didėdama. Ritasi. Turi savus dėsnius.

2020 03 16. Vakar buvo 12 koronavirusų atvejų Lietuvoje, per naktį – dar 2, dabar – dar 3. Iš viso jau 17-ka. Nesu tikra, kad šią minutę skaičius nepasikeitė. Čia ypač greitai viskas keičiasi. Pirmoji karantino diena. Neveikia mokyklos, darželiai. Važiavau į miestą. Neveikia ir SEB skyrius, kaip ir ,,Tele 2“ salonas. Šiaulių banko skyrius veikia. ,,Lidle“ visai nėra mėsos, tik kažkiek brangios lašišos padėta. Žmonių čia kaip įprasta. Įlipau į autobusą. Girdėjau vairuotojų kalbas, kad labiausiai apkrautas turbūt 4-asis maršrutas, nors apkrautas čia ne tas žodis. Mano septintukas labai tuščias. Vos keli žmonės (vairuotojas pagal karantino sąlygas turi žiūrėti, kad nebūtų stovinčių). Vairuotojas sakė, kad žmonės iš ryto važiavo į ligoninę, bet tuoj grįžo atgal, nes jų nepriėmė. Priima tik svarbiais atvejais. Nedirba turbūt ir visos parduotuvės, išskyrus maisto. Autobusas, man bevažiuojant, buvo sustabdytas ir išdezinfekuotas: nuvalyti visi turėklai. Pirmą sykį pajutau dezinfekcijos kvapą. Automobilių gal ir nesumažėjo, o žmonių tikrai mieste mažiau, bet ne maisto parduotuvėse. Beeidama namo balkone išgirdau vaikų šūkčiojimus. Jiems nėra kas veikti. Arba jie sunkiai atranda užsiėmimus. Kai draugei pasakiau, jog man pasirodė, kad žmonės tapo geresni, daugiau dėmesio vienas kitam, ji pasakė, kad jai atsiuntė kažkieno nufilmuotą vaizdelį Londone, kaip draskomasi dėl prekių, ypač dėl tualetinio popieriaus. Atrodo, kad tai pasaulio pabaiga, nors tas popierius ne duona. Ir, bent kol kas, mes turbūt visi dar sotūs. Aišku, su kai kuriom išlygom, nes badaujančių buvo visada.

Esam kiek sutrikę. Tas Baubas nežinia kur: jau arti mūsų ar dar toliau. Pavasaris, kurio nejaučiam. Nežinau, kas gali nudžiuginti. Dar nemokam gyventi pasikeitusiom sąlygom.

2020 03 17 Šiandien iki piet buvo 18 susirgusiųjų (vienas grįžęs iš PAR, o į medikus kreipėsi dėl pilvo skausmų, medikai be jokių apsaugos priemonių jį apžiūrėjo ir paguldė, tik kai žmogus pradėjo dust, paėmė mėginį ir – virusas. Dabar jis reanimacijoj, jam per 60 m., būklė sunki. Pirmas nustatytas susirgęs vyresnis žmogus ir pirmas sunkus atvejis, net buvo spaudos konferencija iš Panevėžio ligoninės). O vakare per žinias – jau net 22 atvejai. Per parą – penki nauji. Mus kažkaip labai jaudino, kai atsirado pirmoji apsikrėtusioji, o kai 22 ar gal bus net 100, jau viskas tarsi ramiau, įprasčiau. Iki šiol buvo tik atvežtiniai atvejai, manau, visai netrukus bus ir tarpusavyje užsikrėtusiųjų. Nežiūrėjau šiandien statistikos, bet pasakė, kad Estijoje – jau 225, Latvijoje – 49. O va Kinijoje, iš kur tas virusas ir plūstelėjo, per parą susirgo tik vienas. Vadinasi, pas mus dar toli iki piko, o ten jau gerokai nuslūgo, jau senka. Prancūzijoje jau galima išeiti pasivaikščioti tik su leidimu, užpildžius anketą, ir net ne pasivaikščioti, o su reikalu – į vaistinę, parduotuvę. Šiandien ir aš ieškojau citrinų, česnako, ,,Colgono“ skalbimo mašinai, avižinių kruopų – nėra.

Pasaulyje dar yra apie 3 tūkst. lietuvių, kurie norėtų grįžti. Kiek jų grįžta (dabar jau sunkiai, net specialus traukinys jiems suorganizuotas iš Frakfurto prie Oderio). Kiek jų išsibastę po visą pasaulį. Netgi sako: pirmiausia grįžkit iš egzotinių šalių į Europą, o čia jau pabandysim jus parlakinti į Lietuvą. Jau Europa – namai.

2020 03 18. Trečioji karantino diena. Šiandien niekur nebuvau ir gal niekur, bent kol kas, ir ryt, poryt neisiu. Prigąsdino atvejai: Lietuvoje jau 33 susirgusieji (vienas jau apsikrėtęs šalies viduje, nuo iš užsienio grįžusio sergančio sūnaus apsikrėtė per 70 m. tėvas). Vakar buvo 22 atvejai, šiandien sakė, kad per parą – 7 nauji, bet aš skaičiuoju, kad jau 11 naujų, vadinasi, vakar vėlų vakarą, jau po žinių, jų dar buvo. Guodžia bėgančia eilute paskelbta žinia, kad, regis, Irane, nuo šio viruso ne mirė, o būtent pasveiko 103 m. moteris. Taigi miršta toli gražu ne visi vyresni.

Vaistų jokių nėra, minimas tik paracetamolis. Premjeras užsimojo riboti šio ir kitų nereceptinių vaistų išdavimą – tik po vieną pakuotę. Tai ir gerai (jų daugeliui užteks), ir blogai (reikės eiti dažniau į vaistines, stovėti ilgose eilėse). Nuo šiandien pradėjau naudoti česnaką, tiesa, paprastų gumbų neturiu.Draugė sakė turinti paprasto česnako, man galinti duoti, jei ateičiau, bet ji tik iškiš ranką ir paduos, neįsileis.

Mąstau, kaip reikės išgyventi tik namuose. Kai bus prievartinis (savanoriškas) režimas. Žinoma, galima išeiti pasivaikščioti, reikės prisiversti. Tik namai. Bet dabar laikai, kai yra telefonas, el. paštas, feisbukas. POLA [pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija] pateikė, kad galima skambinti ir 10–15 min. kalbėtis su psichologu. Samariečiai siūlosi spaudoj vienišus žmones apipirkti. Išeičių yra. Svarbu nepalūžti. O svarbiausia – nesusirgti. Negi taip sunku bus laikytis? Bet juk tikrai ne tas dvi numatytas savaites, o ,,visą amžinybę“ – gal kokius du mėnesius, gal iki gegužės ar dar ilgiau. Terminų niekas nežino. Tik žino, kad situacija dar blogės ir labai blogės.

2020 03 19. Italijoje per parą mirė apie 500, jau nespėjama laidoti, karstai laikomi net bažnyčiose. Ten jau mirė apie 3 000. O pasaulyje mirė per 9 000, tai yra ne toks jau mažas miestelis. Leidžiama pas mus žaisti lauke kartu tik vienos šeimos nariams, susiburti ne daugiau kaip 5 asmenims ir bendrauti kartu ne ilgiau kaip 15 min.

Dar žinios. Neabejojama, kad Lietuvoje karantinas bus pratęstas, iki balandžio 1 d. koronavirusu turėtų pas mus apsirgti jau apie 500 žmonių. Jei išaugtų susirgusiųjų iki 5 000, valdyti ligą būtų sunku. Jau leidžiama lengvai apsirgusiems gydytis namuose.

2020 03 20. Penktoji karantino diena. Žemės diena ir lygiadienis, bet ar tai kam rūpi. Rytoj žada net sniego, gal tas virusas kiek ir apšals. O dabar jis vis įsisiautėja. TV 3 žinios 18.30 val. Pradžioje sakė, kad Lietuvoje 51 atvejis, o bėgančia eilute, kad 49. Informuoja, kad šiandien nustatytas tik vienam. O prieš pat sportą – staiga info, kad per parą nustatyta ne tam vieninteliam, o net 14-kai naujų: iš viso jau 63 atvejai. Taigi statistika auga ne dienomis, ne valandomis, o minutėmis. Ir dabar, kai rašau ją pasiskaičius dar internete, ji tikrai nėra tikra. Virusas jau ir Jonavoje. Serbijoje (kurioje apsikrėtusiųjų tik 135) pensininkams neleidžiama iš viso išeiti iš namų. Pas mus jau trijuose prekybos centruose rytais daromos jų apsipirkimo valandos. O Italijoje atvykęs kinas pasibaisėjo: ten ir vaikštoma gatvėmis, ir važiuoja autobusai, rengiamos dūzgės. Na, italai be to negali, jiems reikia džiaugtis, triukšmauti. Bet krematoriumai ten dirba visą parą, mirčių tiek, kad net varpas negali juos paminėti, todėl skamba tik kartą per dieną. Visiems.

Jau akivaizdus savirefleksas: reikia saugotis. Ir saugotis rimtai. Buvau, kol kas nepaisydama nieko, banke, užsukau į centrinę ,,Maximą“ apsipirkti. Žmonių čia buvo nemažai. Reikėjo nuvažiuoti ir parvažiuoti. Autobusai visai tušti, na, trys, keturi žmonės. Vairuotojai atitverti ,,Stop“ juosta, galioja tik talonai. Šį kartą važiavimo metu niekas nedezinfekavo, net galinėje stotelėje. Tiesa, dviejų autobusų pagal grafiką nebuvo. Be didelių, kur vairuotojas atitvertas, važiuoja ir mikriukai, kur vairuotojui, aišku, nėra tinkamų sąlygų, nes vienerios durys, o priemiestiniuose reisuose ir bilietai parduodami už grynuosius. Pro šalį pravažiavo keli tarpmiestiniai, juose irgi vos po kelis keleivius. Namie, kaip tame per feisbuką man atsiųstame filmuke, ploviau ir ploviau rankas, bandžiau dezinfekuoti ir telefoną.
Visuotinė apokalipsė. Keista, kaip ji staiga (nors tai nėra taip staiga, tai ne Žemės drebėjimas, nukritęs didelis asteroidas ar baisus potvynis) užgriuvo. Viskas paralyžiuota kaip per baisų slidumą, kai niekur negali išeiti. Šią žiemą jo nebuvo, bet gamta (o virusas – irgi gamta) turi atsiimti savo.