„Kaip tai?“ – vis dar nustebę stabteli naujo akumuliatoriaus ar tepalų užsukę vyrai, vietoje automobilių detalių parduotuvės Senosios Rinkos aikštės pakraštyje patekę į moteriškumo ir grožio oazę.  Kėdainietės Žiedūnės Aleknaitės įkurtoje integruotų menų studijoje-parduotuvėje už durų slenksčio lieka kasdienybė, skubėjimas ir vasaros karštis. Atostogomis alsuoja lininės suknelės, palinkusi prie stalo ant audinio potėpius lieja studijos šeimininkė, šalia sukiojasi ir svečiams šypsosi drąsi mažylė, prie lango dūzgia siuvimo mašina. „Mano kuriami rūbai ir aksesuarai skirti gražiai kasdienybei“, – šypsosi Žiedūnė.

Studijai-parduotuvei kūrėja pasirinko visada ją viliojusį Senamiesčio kampelį.

Pavertė jaukiu kampeliu

Nustebau ir aš, pakeliui į namus užsukusi paprašyti gabalėlio audinio paklijavimui – stabtelėjau pamačiusi iškabą su gerai pažįstamu vardu. Pažįstu Jus kaip išskirtinių aksesuarų kūrėją, o ar seniai atsirado ši studija ir parduotuvė?

 – Atsidarėme birželio mėnesį, po karantino, o mintis gimė natūraliai. Poreikį „padiktavo“ klientės. Kai atidariau savo parduotuvę Kaune, kėdainietės ėmė sakyti, ko gi joms važiuoti kitur, matuotis ir rinktis, reikia parduotuvės ir čia. Iki tol Kėdainiuose turėjau tik darbo studiją.

Prisimenu tą vasario dieną, kai pamačiau šias patalpas. Man visada patiko Senosios Rinkos aikštė su akmeniniu grindiniu, šalia Dailės mokykla, buvusios sinagogos, arka… Šis kampelis labai ypatingas. Taigi, ėjome pro šalį į „Kavamaniją“ atsigerti kavos ir akys užkliuvo už skelbimo ant lango. Buvo rašoma, kad autodalių parduotuvė persikėlė į kitas patalpas, ir telefono numeris nurodytas. Paskambinau ir ėmiau tartis.

Vos įėjusi į šias patalpas, pajutau, kad čia galiu įgyvendinti savo idėją. Žmogus, kuris dirbo čia veikusioje autodalių parduotuvėje, sunkiai tai įsivaizdavo. Juk dar tebestovėjo statinės su tepalais. Tačiau viską iškraustėme, išvalėme, o koncepciją padėjo įgyvendinti meistrai.

Kokia toji koncepcija buvo?

– Tai parduotuvė ir studija vienoje vietoje. Norėjosi, kad čia patogiai, kaip namų aplinkoje, jaustųsi visi. Užsuka turistai, sustoja tarpduryje pasižiūrėti, ką aš čia veikiu, o aš dažniausiai piešiu. Pakviečiu išgerti kavos, pamatyti, kaip gimsta piešinys ant audinio.

Kadangi dirbu su vaikučiu ir žinau, kad moterims sudėtinga matuotis rūbus, išeiti į parduotuves, kai yra mažas žmogutis, įrengėme parduotuvėje žaidimų kambarėlį ir mažiesiems. Mama gali patogiai matuotis ar aptarti norimą gaminį.

Turiu svajonę rengti studijoje nedidelius susibūrimus, pakviesti moteris, mamas su vaikais į edukacijas ir pamokyti tapyti, dekoruoti piešiniu skarelę ar drabužį.

Žiedūnė Aleknaitė sukūrė jaukią aplinką, kurioje galima ne
tik pasimatuoti ar išsirinkti rūbą, bet ir pamatyti, kaip jis gimsta.

Kaip reaguoja studiją-parduotuvę pastebėję kėdainiečiai?

– Pasitaiko, kad vis dar užsuka žmonių, kurie ieško akumuliatoriaus ar kitų dalių, nustemba pamatę studiją. Nustemba ir kėdainietės, kurios mane matydavo mugėse, parodose pajūryje ar kituose miestuose, sužinojusios, kad aš taip pat gyvenu ir kuriu čia, Kėdainiuose. Niekada ir nenorėjau apsigyventi kur nors kitur, turbūt esu „iš prigimties“ kėdainietė (šypsosi).

Už tvarią madą

Esate sakiusi, kad drabužių ir aksesuarų kūrimas Jums nėra darbas, o „tikras ir spalvotas mano gyvenimas“…

– Norisi, kad moterys būtų laimingos ir išskirtinės. Bet tam reikia pastangų. Kurdama skarelę, suknelę ar paltą, teptuku liedama potėpius ant šilko, atlaso, lino ar vilnos, įdedu visą save. Tą energetiką jaučia ir moterys, su daugeliu susidraugaujame, atsiranda asmeniškas ryšys. Įgyvendinti kūrybinius sumanymus iš techninės pusės padeda siuvėjos, su kuriomis tariamės ir diskutuojame, kaip įgyvendinti vieną ar kitą idėją. Užsakymų turime tikrai įdomių – nuo marškinių gimdyvei, drabužėlių naujagimiui iki tapyto šilko maišelio kortoms ar dekoruotos staltiesės. Ir vyrai kreipiasi su individualiais užsakymais: siuvome lininius marškinius, kelnes, šortus, paltus.

Moterys, kurios užsuka į studiją, yra labai kūrybingos, turi daug idėjų, minčių, nori išsiskirti iš minios. Nuolatinės klientės dabar vis dažniau duoda man kūrybinę laisvę. O kartais drabužio modelį padiktuoja pats audinys, moters figūra, pomėgiai, sritis, kurioje ji dirba, ar proga, kuriai ji nori pasipuošti.

Beje, pernykščiai metai buvo „gėlių metai“ – visos moterys norėjo piešinių su gėlėmis. Piešiau įvairiausias, nuo pakalnučių iki kardelių. O šiemet moterys nori ramesnių piešinių, abstrakcijų, ramių štrichų.

Kokiems audiniams, spalvoms teikiate pirmenybę?

– Vertinu natūralius audinius: liną, vilną, šilką, medvilnę, tačiau kai kuriems gaminiams naudojame ir sintetinio pluošto audinius, dėl jų atsparumo trinčiai, galimybės daug kartų juos plauti.

Iš pradžių stebėdavau ateinančių metų spalvų prognozes, kad suspėčiau su mada. Dabar nusistovėjo tvarios mados principai, kai norisi, kad rūbas nebūtų skirtas vienam sezonui. Moterims irgi rekomenduoju rinktis spalvas, kurios joms tinka ir kurios bus visada madingos. Tai klasikinė paletė: juoda, balta, raudona, pilka, mėlyna, žalia… Kai moteris apsirengia jai tinkančios spalvos rūbą, jos akys tarsi atsimerkia, suspindi…

Neseku vadinamąja greitąja mada. Skiriu dėmesį ilgaamžiškumui ir kokybei.

Pastebėjau, kad dabar žmonės nebeskuba išmesti rūbo, o atneša pataisyti. Dažnai būna, kad žmogaus formos keičiasi greičiau nei drabužis, tad galima jį pamažinti ar padidinti, pailginti arba patrumpinti. Taip pat galima pataisyti ir neišplaunamos dėmės sugadintą mėgstamą drabužį. Vienas iš sprendimų yra dekoruoti jį specialiais tekstilės dažais.

„Kurdama skarelę, suknelę ar paltą, įdedu visą save“, – sako Žiedūnė Aleknaitė.

Neprarado noro puoštis

Kaip išgyvenote karantino laikotarpį, kai sumažėjo mugių, parodų, svarbių lietuviškų prekinių ženklų kūrėjams?

– Taip, karantino laikotarpiu tie planai sugriuvo. Vienas po kito ėmė eiti pranešimai apie atšaukiamas muges, bet atsirado kitos veiklos. Ligoninėse buvo didelis vienkartinių chalatų, kaukių trūkumas. Sulaukėme tokių prašymų ir pradėjome siūti, tad karantino metu taip pat dirbome intensyviai. Labai suaktyvėjo internetinė prekyba. Moterys rašydavo, kad nėra kur išeiti pasipuošusioms, bet vis tiek norisi puoštis (šypsosi).

Kaip matau, kūrybinės pertraukos nedarote, derinate mėgstamą darbą ir motinystę?

– Mes visada su dukryte Lukne kartu. Suprantama, ji diktuoja visą ritmą ir darbo dienos grafiką (šypsosi). Čia, studijoje, pradedu darbą nuo 11 valandos ir dirbu iki maždaug penktos vakaro, paskui laikas mažylei, o kai ji užmiega – tada vėl sėdu prie darbų. Internetiniai užsakymai, žinutės… Bet man tai ne problema, esu pelėda. Nemėgstu ryto, man geriau pailsėti, o darbo dieną pradėti vėliau. Vis pajuokaujame – įdomu, ar užaugusi tokioje aplinkoje, studijoje, ji pasuks tuo pačiu keliu kaip aš, ar bus mamos pagalbininkė, ar atvirkščiai? Dabar jai įdomu, patinka, visur dalyvauja: piešia, žaidžia su audinių gabalėliais…

Pirmieji drabužiai – popierinėms lėlėms

O kokia buvo Jūsų pačios kūrybinio kelio pradžia?

– Atsimenu save darželyje: mažas staliukas, kėdutė, stovi eilė mergaičių ir laukia, kol nupiešiu popierines lėles (nusijuokia). Mama man primena, kad maža sakydavau, jog užaugusi būsiu drabužių dizainerė, mėgau juos piešti. Būdama turbūt šešiolikos metų, sumaniau tapyti piešinius ant kriauklių. Tačiau buvo pauzė, kai pasukau į kitą sritį. Vienu metu statybų sektorius buvo pakilime, o man labai sekėsi matematika, fizika. Pamaniau, kad galbūt tai yra mano kelias. Baigiau Kauno technologijos universitetą, statybos inžineriją, dirbau, tačiau kūryba visada buvo šalia. Kažkam prireikdavo dovanos, kažkas paprašydavo dekoruoti sieną. Man patiko ta sritis – atvažiuoji, pamatai didžiulę baltą sieną ir pradedi kurti, dekoruoti. Tai būdavo tarsi meditacija po darbo.

Integruotų menų studijos-parduotuvės atidarymo akimirka.

Kaip atsirado tapytos skarelės, jau tapusios Jūsų vizitine kortele?

– Skaras kurti ir dekoruoti pradėjau 2014-aisiais. Skaros vizijai įtakos tikriausiai turėjo mano inžinerinis išsilavinimas – ji turėjo būti griežto kirpimo, trikampė, vienas audinys su piešiniu, kitas, standus, apačioje, kad prilaikytų piešinį. Ir kad užsidėjus atrodytų išskirtinai, įdomiai.

Sukūriau internetinę parduotuvę, o tuomet natūraliai atsirado mugės, parodos. Į jas važiuoti paskatino klientės iš visos Lietuvos, kurios vis klausdavo – gal atvažiuosiu į mugę, gal į Jūros šventę, gal į Druskininkų sezono atidarymą… Tada pajutau, kad mano kūryba vertinama. Paskatinta kolegų, nuvykau į muges Latvijoje, aplankiau nemažai miestų. Tai buvo įdomus gyvenimo etapas, ant ratų, o dabar jaučiu, kad vis daugiau veiklos turiu čia, šiame senamiesčio kampelyje.

/Asmeninio archyvo nuotraukos/

About The Author

Related Posts

3 komentarai

  1. Šarūnė

    Manau kokybiškas autodalis galima nusipirkti ir internetu, o moteriškas smulkmenas būtina paliesti, pasimatuoti, pajausti. Tad džiugu, jog tokia vieta atsirado, o vyrai vietoj nusivylimo gali kokią dovanėlę žmonai parnešti

    Atsakyti
  2. gamyba

    Kad moterys būtų gražios, visų pirma turi spindėti iš vidaus, trykšti laisve ir laime. O tą gali suteikti vyras. Po viso to tik eina visi blizgučiai, papuošalai, kurie taip pat puošia.

    Atsakyti
  3. Vestina

    Niekas taip nepuosia moters kaip suknele ir aukstakulniai. Dabar tikrai toks pasirinkimas, kad visos gali buti zavios. Be to, figuros trukumams paslepti yra liekninantys apatiniai, belieka pasitiketi savimi, myleti save ir nauja suknele atordys lyg nulieta

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.