Kėdainiuose – dvi naujos knygos

Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos kraštotyros salėje vyko aktyvios literatų klubo ,,Varsna“ narės, trečiojo amžiaus universiteto lankytojos Zitos Zokaitytės knygos ,,Zita Zokaitytė: biobibliografija“ ir kitos varsnietės Nijolės Balsytės Pocienės knygos ,,Vaikystės spalvos“ pristatymas.

Biobibliografijos sudarytoja, Nacionalinės M. Mažvydo biblio­tekos darbuotoja Nijolė Sisaitė apžvelgė Z. Zokaitytės kūrybinį ir žurnalistinį kelią, papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Knygos sumanymas kilo pasitinkant poetės ir žurnalistės jubiliejų – 70-metį.

Sudarytoja pripažino, kad tai nelengvas darbas, užtrukęs dvejus metus, nes reikėjo suregistruoti visas kone kasdien rašiusio spaudos darbuotojo publikacijas. Stengtasi suregistruoti Zitos grožinę kūrybą, straipsnius apie literatūrą, kultūrą, meną, asmenybes. Žurnalistės darbe buvo ir publikacijų aktualiausiomis gamybinėmis, socialinėmis ir kitomis temomis, tačiau tokių ,,vienadienių’’ straipsnių į knygą stengtasi nedėti.

Rengiant knygą pagrindiniai šaltiniai buvo elektroniniai biblio­tekų katalogai ir bibliografinės duomenų bazės, naudotasi ,,Spaudos metraščio’’ ir ,,Bibliografijos žinių’’ leidiniais. Taip pat buvo aprašyti leidiniai, esantys autorės asmeninėje bibliotekoje.

N. Sisaitė pabrėžė, kad prie knygos rengimo nemažai prisidėjo ir pati Z. Zokaitytė. Paklausta apie žurnalistės darbą, autorė sakė, kad po lituanistikos studijų Vilniaus universitete, kai trejus metus reikėjo atidirbti mokytoja, jautėsi ne savo vietoje. Tad pasukusi į žurnalistiką niekada nepasigailėjo.

Rašydavo apie dailę, muziką, fotografiją, aktorius ir spektaklius. Ypač traukdavo rašyti apie žmonių likimus. Autorę labiausiai domino, anot jos, ,,mažieji“ žmonės, nesugebantys apsiginti, nuskriausti gyvenimo ir aplinkinių. Tokie straipsniai buvo apie moterį, kuri buvo priversta viena į kapines palydėti savo vyrą, ir apie moterį, kurią apgavo girtuoklis brolis, neteisėtai pardavęs tėvų butą. Zita pasakojo, kaip ieškojo jos kapo, bet nerado. Autorė padėkojo bibliografijos sudarytojai, savo artimai draugei N. Sisaitei už jos nelengvą darbą.

Kad toks darbas tikrai nelengvas, patvirtino ir bibliotekos direktorė Virginija Grigorjevienė, buvusi bibliografė. Anot jos, ši knyga – lobis bibliotekai.

Taip pat buvo pristatyta N. Pocienės knyga ,,Vaikystės spalvos“. Tai originali knyga, papuošta vaikų, anūkų ir net proanūkės piešiniais. Viršelis – proanūkės Kotrynos. Vienas piešinys – pačios autorės, kuriančios pasakas ir eilėraščius. Autorė juokavo, kad rašydama negali išsiversti be moralo. Gal tai lemia ir pedagoginio darbo patirtis.

N. Pocienė yra įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę, taip pat dirbo žemesnių klasių lietuvių kalbos ir dailės mokytoja. Nijolė papasakojo apie savo kūrybinį kelią, kaip netyčia pradėjo rašyti eilėraščius, kaip mėgsta vaikiškas ir pagonybės temas. Ji apgailestavo, kad jos pasakų lyg ir nereikia. Bibliotekos direktorė patikino, kad tikrai reikia, o pasakas ruošiamasi įgarsinti.

Paklausta, kaip gimsta pasakos, atsiranda personažai, autorė sakė, kad pasakos jai tiesiog pradėjo sapnuotis, tad jas prireikė užrašyti. Svarbiausia būdavo suguldyti vaikus ir vyrą ir atsisėsti prie stalo, o tada jau tarsi kažkas diktuotų iš viršaus. Nijolė paskaitė eilėraščių iš naujos knygos, taip pat išraiškingai perskaitė pasaką apie Anuprą, siuvantį šliures.

Abi autorės buvo pagerbtos gėlėmis, sveikinimais ir linkėjimais.

Titulinė nuotrauka: Z. Zokaitytės kūrybinis ir žurnalistinis kelias – neseniai išleistoje knygoje.