Kėdainių nevyriausybininkai: parama maistu žmonėms gyvybiškai svarbi

Į Kėdainiuose veikiančias labdaros ir paramos organizacijas kreipiasi vis daugiau karantino į skurdą įstumtų žmonių. Ypač reikalinga parama maisto produktais. Tuo įsitikinome apsilankę asociacijoje „Kėdainių samariečiai“ ir Kėdainių šv. Juozapo parapijos „Carite“.

Pas samariečius

Asociacijos „Kėdainių samariečiai“ patalpose kiekvieną šeštadienį rūšiuojami ir dalijami „Maisto banko“ paramos paketai sunkiai besiverčiantiems gyventojams.

Kieme prisėdusi lukterėti vyresnio amžiaus moteris pasakoja, kad kreiptis pagalbos į samariečius pasiūlė kaimynė. Moteris sulaukė pensinio amžiaus, bet pensijos dar negauna, nes nesusitvarkiusi dokumentų – dirbusi kitoje šalyje. „Ateinu maisto kartą per dvi savaites. Užtenka, dviese su vyru gyvenam. Vyras gauna pensijos 200 eurų su kapeikom. Vis tiek nusiperkam kažką, už butą susimokam, dukra padeda. Internetu nesinaudojam, man nereikia. Sveikata nekokia, bet kur dabar prieisi pas daktarų?“– porino moteris, numodama ranka, kad ir savo šeimos gydytojos pavardės neatsimenanti, ir nuo koronaviruso skiepytis neketinanti. „Kiekvienam – savo, kiek skirta, tiek gyvensim“, – filosofiškai į gyvenimą žiūri kėdainietė.

Per valandą – 45 maisto paketai

Savanoriai samariečiai šeštadieniais paima paramai skirtą maistą, parveža į asociacijos patalpas, pakuoja į krepšelius, po to pagal sudarytą sąrašą dalija žmonėms. Maišeliais nukloti suolai ištuštėja per valandą.

Šįkart pakete – miltai, makaronai, užpilama košė, pienas, duona arba batonas, druska, keletas vaisių, daržovių ir dar keli produktai.

„Šiandien suruošėme 45 krepšelius su maisto produktais. Iš viso šiuo metu turime 90 žmonių, bet jeigu dalintume visiems – krepšelis būtų labai kuklus. Todėl suskirstėme žmones ateiti kas dvi savaitės, tad kiekvienam išeina du kartai per mėnesį. Nusprendėme, kad geriau taip, bet krepšelis bus pilnesnis“, – pasakoja asociacijos „Kėdainių samariečiai“ pirmininkė Sonata Patkauskaitė.

Tiesa, kaip suruošti paketus, kad visiems visko pakaktų, kartais tenka ir galvą pasukti – nes prognozuoti, kokių produktų bus perduota, iš anksto neišeina. Tad pasitaiko, kad krepšeliams papildyti savanoriai važiuoja pirkti savo lėšomis duonos ar makaronų.

Paramos prašo daugiau žmonių

Pasak S. Patkauskaitės, skurstančiųjų daugėja, kreipiasi žmonės, netekę pajamų. „Praėjusių metų spalį turėjome 79 maisto banko paramos gavėjus, kovo pradžioje – 90, o dabar jau visą 100.  Tiesa, žmonės keičiasi, nes mes nedaliname maisto tiems, kurie ateina girti. Pirmas įspėjimas, po antro karto – braukiame iš sąrašų. Mes užkandos nedaliname. Turiu kategorišką nuostatą, kad  gerti ir po to prašyti paramos maistu yra didžiulė nepagarba savanoriams, kurie visą savaitę dirbę savo darbus, šeštadienį aukoja, kad pagelbėtų kitiems. Nepagarba ir žmonėms, aukojantiems maisto produktus, jie tikrai nori, kad jų aukos pasiektų skurstančius, o ne geriančius“, – pabrėžia samariečių vadovė.

Įspėjimas, kad maisto paketai nedalijami neblaiviems asmenims, pranešamas iš anksto, o ir užrašas ant samariečių durų tai kaskart primena. Vis tik yra tokių, kurie nepajėgia išsiblaivyti porą kartų per mėnesį – tokie atėję ginčijasi, plūstasi ir grasina net teismais.

„Išbrauktųjų vietą nedelsiant užpildo kiti žmonės, kuriems pagalba gyvybiškai reikalinga“, – sako pašnekovė.

Paramos organizacijos pastebi, kad skurstančiųjų gretas papildė vidutinio amžiaus žmonės, daugiausia – vyrai, kurie grįžo iš emigracijos. Tai tvarkingi, tačiau santaupų neturintys žmonės, šiuo metu nerandantys darbo. Kita dalis – socialiai pažeidžiamos grupės: 55 metų ir vyresni žmonės, kurie neteko darbo, dalies darbingumo netekę žmonės, daugiavaikės mamos. „Be to, yra dalis žmonių, kurie nedirbo, nedirba ir nedirbs. Jie nepiktnaudžiauja alkoholiu, bet dirbti nenori, nepajėgia, nesugeba. Tokių žmonių visada bus ir niekur nuo to nepabėgsime, nors  su „profesionaliais prašytojais“, kurie vaikšto po įvairias paramos organizacijas ir susirenka visas įmanomas labdaras, patikrinę faktus, taip pat atsisveikiname. Mums labai svarbu padėti tiems, kuriems iš tiesų reikia pagalbos. – sako S. Patkauskaitė. –

Senjorų, gaunančių pensijas, pas mus ateina mažai. Jie gauna šiokias tokias pensijas, jeigu turi darbo stažą. Vaistai yra kompensuojami. Jų pensijos yra didesnės už mūsų remiamas pajamas – mes teikiame paramą tiems, kurių pajamos yra mažesnės arba neviršija 245 eurų vienam žmogui. Bet turime keletą gaunančių mažas pensijas senjorų, nes darbo stažo neturi arba jis labai mažas.“

„Skurstančiųjų daugėja, kreipiasi žmonės, netekę pajamų. Praėjusių metų spalį turėjome 79 maisto banko paramos gavėjus, kovo pradžioje – 90, o dabar jau visą 100.“   Sonata Patkauskaitė

Pristato maistą į namus

Kėdainių samariečiai sako, kad darbo netrūko visą antrąjį karantiną, tik keičiasi reikalingų paslaugų pobūdis. „Panašu, kad kuo daugiau „kovido“, tuo mažiau žmonės jo bijo, pavargę nuo kaukių, nuo reikalavimų, – pastebėjo samariečių jaunimo koordinatorius Mantas Patkauskas. – Pavyzdžiui, per antrą karantiną sumažėjo prašymų vežioti maisto produktus į namus. Žmonės patys ėjo daugiau į parduotuves. Tačiau liko tie, kuriems ši paslauga tikrai labai reikalinga, senjorai užsisako maisto kiekvieną savaitę. Štai ir šiandien, išdalinę „Maisto banko“ labdarą, važiuosime pirkti maisto ir vešime jį žmonėms į namus.“

Tiesa, per antrąjį karantiną pastebima ir tai, kad maisto pristatymo į namus paslauga ėmė prarasti pagrindinę paskirtį – apsaugoti žmones nuo viruso, kad jie nesilankytų parduotuvėse. Kai kurie žmonės, apsukę ratą po prekybos centrus, skambina prašydami pavėžėti maistą iki namų. „Tai ne visai tai, kam skirta paslauga, todėl orientuojamės į tuos žmones, kuriems jos reikia iš tikrųjų ir kurie saugosi užsikrėtimo“, – pabrėžė samariečiai.

Samariečiai taip pat intensyviai ėmėsi teikti pagalbos namuose paslaugą. Ja naudojasi užsienyje ar kituose miestuose gyvenantys vaikai, mūsų rajone turintys senyvo amžiaus tėvus.

Priežastys savanorystei skirtingos, bet tikslas vienas

Ne kiekvieną šeštadienį dirba tie patys savanoriai.  „Negalima iš savanorių atimti visų šeštadienių, – sako pirmininkė S. Patkauskaitė, – todėl dirba trys komandos, kurios keičiasi. Visi žino savo „darbo“ grafiką ir dirba kaip laikrodžiai“.  Tai Irena Golovašova, Vaida Gružauskaitė, Mantas Patkauskas, Aivaras Gulbinas, Indra Narbutaitė, Viktorija Kazlauskienė, Neringa Rabikauskienė. Kiekvienas savanoris be maisto banko turi ir kitas pareigas: produktų pristatymas į namus, pagalba senoliams namuose, projektų įgyvendinimas, patalpų tvarkymas ar edukacijos.

Samariečių savanorė Vaida Gružauskaitė pasakoja, kad savanorystei skiria laisvą laiko po darbo. Šeštadieniais ji padeda parvežti maisto produktus, ruošia maisto paketus. Vaida – iniciatyvi auksarankė.  Samariečių pirmininkei  atkreipus dėmesį, kad paramos maistu ateinančios atsiimti moterys neturi veiklos ir jaučiasi nereikalingos, todėl reikėtų joms rengti susitikimus prie kavos puodelio, Vaida pradėjo vesti  rankdarbių edukacijas. Kol kas jas sustabdė karantinas, tačiau Vaida pasirengusi ateityje moteris mokyti pagražinti savo buitį, dekoruoti įvairius daiktus.

Asociacijos „Kėdainių samariečiai“ viena pirmųjų savanorių Irena Golovašova greitai randa bendrą kalbą su senoliais, todėl, kai reikia pagalbos namuose – ji būna pirmoji, kurios prašoma atlikti šį darbą.  Irena sako, kad kiekvieną kartą, bendraudama su senoliais, stengiasi padaryti daugiau nei šie tikisi, nes samarietė žino, kad dažnai  ji būna vienintelė, kuri padeda ir bendrauja su vienišu senoliu. 

Viktorija Kazlauskienė ir  Indra Narbutaitė itin gerai pažįstamos prekybos centrų pardavėjams. Po prekių lentynas jos nardo tartum žuvys, nes bene daugiausiai maisto produktų pristatymo į namus užduočių tenka būtent joms.

Savanoriai dirba skirtingomis dienomis, tad maisto produktus pristato tą  dieną budintys, tačiau kartais  planai koreguojami. „Reikia pripažinti, kad senoliai, su kuriais bendraujame nuolatos, turi savo numylėtinius. Tenka ne tik išklausyti kokios pagalbos jiems reikia, ar kokių produktų atvežti, bet ir klausimus: Ar Mantukas šiandien galės atvažiuoti? O kada Neringa galės mane apipirkti?“ – pasakoja samariečių pirmininkė.

Mantas, Viktorija, Indra, Vaida sako, kad savanoriauti atėjo norėdami save realizuoti, išbandyti naujas veiklas. Aivaras tikina, kad savanorystė geriausias būdas rasti naujų pažįstamų,  praplėsti komunikacijos galimybes.  Irena ir Neringa  mano, kad  suteikdamos pagalbą kitiems, jos padeda sau tapti  dvasiškai turtingesnėmis.

„Kad ir kokios priežastys šiuos jaunus energingus žmones suvedė į vieną samariečių būrį, visų mūsų tikslas vienas – skubėti daryti gera“, – sako asociacijos „Kėdainių samariečiai“ pirmininkė Sonata Patkauskaitė.

Pas „caritiečius“

Kiekvieną penktadienį apie 50–60 maisto produktų krepšelių nepasiturintiesiems iškeliauja ir iš Kėdainių Šv. Juozapo parapijos „Carito“ būstinės. Kieme nusidriekusi eilė įvairaus amžiaus žmonių – atrodo ilga gal todėl, kad žmonės stovi kas pora metrų, atokiau vieni nuo kitų. Močiutės laukia susėdusios ant suoliukų. Akimis susiduriu su pažįstama jauna mama – žinau, kad ji jau kurį laiką neturi darbo.

Užeiti į vidų po vieną žmones pakviečia „Carito“ savanorė, kiti savanoriai sparčiai prikrauna maišelį su įvairiais maisto produktais, daržovėmis, užregistruoja ir išleidžia pro kitas duris.

„Žmonių, prašančių pagalbos, padaugėjo, bet vien pandemijos neišskirčiau. Pastebėjome, kad rudenį ir visą žiemą žmonių padaugėja, o vasarą žmonių srautas mažesnis – iš dalies dėl to, kad atsiranda sezoninių darbų ir pajamų, – svarsto Lina Zakaravičienė, „Carito“ vadovė. – Iš besikreipiančių prašome pažymos apie pajamas, nes būna, kad ir žmonės mumis pasinaudoja. Bet jeigu tą minutę reikia pamaitinti alkaną žmogų ar kitos pagalbos, niekam neatsakome, padedame. Yra paliktas savanorių, mano numeris, kad skambintų, kreiptųsi. Penktadieniais „Carito“ būstinėje budime nuo 11 iki 18 valandos.“

Reikia ne tik maisto

Atsiimti dalijamų maisto paketų ateina labai įvairaus amžiaus žmonės – nuo jaunimo iki vienišų senolių, daugiavaikės šeimos. Aplinkiniuose kaimuose senoliams maisto produktus „Carito“ savanoriai atveža ir į namus. „Esame labai dėkingi „Maisto bankui“ už paramą maisto produktais, nes be jų ir be kitų rėmėjų, mes galėtume pamaitinti tik labai mažą dalelę žmonių. Visi žmonės labai nuostabūs, dar nebuvo taip, kad kas nors paprašytas atsisakytų paremti. Norintys paremti ir patys pasisiūlo atvežti daržovių, vaisių, konservuotų produktų“, – tvirtina pašnekovė.

Labai trūksta ne tik maisto. Didelė stoka ir higienos priemonių, patalynės, rankšluosčių. „Todėl labai džiaugiamės, kad už bažnyčioje surinktas „Caritui“ aukas galime žmonėms jų nupirkti“, – sako L. Zakaravičienė.

„Didelė stoka ir higienos priemonių, patalynės, rankšluosčių. Todėl labai džiaugiamės, kad už bažnyčioje surinktas „Caritui“ aukas galime žmonėms jų nupirkti.“ Lina Zakaravičienė

Jaučiasi dėkinga

Pakalbintos kėdainietės Janinos akyse pasirodo ašaros: „Esu labai dėkinga „Caritui“ ir vadovei už užuojautą ir dėmesį. Labdarą išdalina iki paskutinio grūdelio. Gyvenu viena, negalią turiu jau seniai, dabar dar didesnę. Vienai sunku. „Caritas“ padeda maistu, rūbeliais, neturėčiau už ką nusipirkti. Sveikata šlubuoja. Vartoju labai daug vaistų, nes kenčiu didelius skausmus. Turėjau devynias operacijas, dabar ruošiuosi dar vienai. O parvažiavus nėra kas aptarnautų po operacijos, dar neprašau pagalbos, bet turbūt reikės…“

Tam, kad pasiimtų maisto, bet tikriausiai dar ir dėl to, kad būtų apdovanota ir šypsenomis bei geru žodžiu, sunkiai vaikštanti močiutė, padedama stumdomos vaikštynės, ryžtasi pusantros valandos trunkančiai kelionei nuo namų iki senamiesčio, kur įsikūręs „Caritas“. Ji sako negalinti įlipti į autobusą, be to, niekur neskubanti ir pasivaikštanti. „Esu labai laiminga, kad galiu čia ateiti. Namuose per karantiną viena, visi užsidarę, šiaip taip iškenčiu, bet ką darysi… Turiu dvejus stumdomus ratukus, nes jau sunku vaikščioti. Vienus sutiekė samariečiai, esu jiems labai dėkinga“, – sako Janina.

Savanorių komanda

„Vienas žmogus nieko nepadarytų, turime savanorių komandą, be kurios neišsiversčiau, – sako L. Zakaravičienė. – Pati jauniausia savanorė – šeštokė, kiti vyresnių klasių moksleiviai. Vyresnės „Carito“ narės, Otilija ir Vaida, nuvažiuoja į kaimus, padeda senoliams nuvykti į polikliniką, pas dantų gydytojus, sutvarkyti kitų būtinų reikalų. Bendradarbiaujame su bendruomenėmis, socialinėmis darbuotojomis. Savo savanoriams esu pasakiusi: jūsų akys mieste turi būti plačios. Turite pamatyti žmogų, kuriam reikia pagalbos. Taip jie ir elgiasi.“

Yra ir smagių nutikimų. „Carito“ savanorė Austėja, moksleivė, su lauknešėliu aplanko močiutę Žemaitės gatvėje, o šiai paprašius pasirūpinti priglaustu katinu, per socialinius tinklus surado jam šeimininkus. Katiną priglaudė žmonės net iš Klaipėdos – atvažiavo pasiimti ir dabar atsiunčia nuotraukas, kad parodytų, kaip gyvenantis.

„Mes per visą pandemiją dirbome, pasiskirstę valandomis ir užduotimis. Vieną penktadienį pabandėme užsidaryti, bet pamatėme, kad nieko nebus, pagalba būtina. Tad vyresnio amžiaus „caritiečių“ paprašėme melstis už mus ir su klebono palaiminimu nesustojome dirbti nei dienos“, – šypsosi pašnekovė.

„Ačiū Dievui, kad juos suradome“

Savanorė Augustė Balsevičiūtė, Šviesiosios gimnazijos dešimtokė, koordinuoja jaunųjų „caritiečių“ veiklą. „Anksčiau čia savanoriavau vaikų dienos centro stovyklose, taip ir įsitraukiau. Labai patiko ir pasilikau. Anksčiau neįsivaizdavau savęs padedančios kitiems žmonėms, bet kai atsirado galimybė pabandyti ir matau šypsenas žmonių veiduose, tai ir skatina padėti, raginti kitus prisidėti. Kai apsilankai pas vienišus senolius, nuvežęs lauknešėlius, kai pamatai, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena, akys atsiveria ir pagalvoji: ačiū Dievui, kad jie surado mus ar kad mes suradom juos“ – sako Augustė, savanoriaujanti jau keletą metų.

Pasak merginos, per karantiną su lauknešėliais lankant senolius, jų veidai nušvinta, daugelis kviečia užeiti, nes yra pasiilgę bendravimo, tik tenka kvietimų atsisakyti. „Po truputį planuojame kurti socialinius burbulus, nuolat testuotis, kad galėtume lankyti vienišus senelius ir su jais pabendrauti“, – planuoja savanorė.

Rasa „Carite“ jau treti metai ir savanorystei skiria didelę dalį savo laiko. „Atvedė noras padėti žmonėms, realizuoti save. Palaiko tikėjimas, nes tarnauti Dievui darant gera žmonėms yra prasminga. Žinoma, būna atvejų, kai šiek tiek atmuša norą, bet pergyveni tai ir eini toliau. Gyvenimas būna visoks ir nieko nepadarysi“, – šypsosi moteris.

Šiandien – ypač reikalingi

Pasak Šv. Juozapo parapijos klebono kun. Norberto Martinkaus, pandemijos, kaip ir kiekviename kitokiame išbandymo laikotarpyje, atsiranda žmonių, kuriems trūksta socializacijos, solidarumo, patirties, susivokimo naujame vyksme. „Sumanesnis ar turtingesnis dar prisitaikys, o tam, kuris buvo vienišas, nepritekliuje, tampa sunku. Tokioje situacijoje ne tik „Caritas“, bet ir visos socialinės institucijos, švietimo institucijos, šiandien visuomenės nuotaikų ir patirčių sugeria ir nuveikia daugiausiai. Žinoma, „Caritas“ pandeminiu laikotarpiu irgi išgyvena visai kitokius potyrius, kaip ir kiekviena socialinės pagalbos institucija turi persiorganizuoti, permąstyti, kur prioritetus sudėti, kas iš tikrųjų reikalinga šiandien“, – kalbėjo dvasininkas, klebonas kun. N. Martinkus.

„Kėdainių mugės“ ir asmeninio archyvo nuotr.