Kad kitaip galvotume apie pasaulį

Kėdainių kultūros centras tęsia vieną iš naujų kultūros centro projektų – edukacijų ciklą jaunimui „Procesas“, kurio tikslas – gilinti Kėdainių miesto jaunimo žinias apie kultūros ir profesionalaus meno procesus, dalyvaujant profesionalių menininkų praktinėse edukacinėse veiklose.

Kviečiami jauni žmonės ir ne tik jaunimas ateiti ir susipažinti su šiuolaikiniu menu bei sudalyvauti įdomiose kūrybinėse dirbtuvėse.

Vienas iš šio ciklo renginių vyko spalio 13-ąją, Kėdainių kultūros centro Pelėdnagių skyriuje, kur šiame skyriuje veikiančios Atvirosios jaunimo erdvės lankytojai susitiko su tarpdisciplininio meno kūrėja Daina Pupkevičiūte bei patys dalyvavo performatyvaus meno praktinėje edukacijoje.

Apie tai, kas svarbu mene

Su performanso menu supažindinusi Daina Pupkevičiūtė pasakojo, kad tendencijos, kurias ji pristato mieste ir rajonuose, yra tos pačios.

,,Iš tiesų, man labai smagu, kad šio meno dirbtuvės vyksta ne kažkur centruose. Nes vykstantys centruose jie dažnai lieka tarsi vakuume, labai hermetiškai užsidarę ir neplinta plačiau. Todėl smagu, kad įmanoma tuos procesus išvežti ir jais pasidalinti su kitais žmonėmis ir ypač su jaunimu. Ir man pačiai svarbu – galbūt ne tiek kalbėti apie performanso meno tendencijas šiuo metu, nesu tikra ar tikrai kaip menininkė, o ne teoretikė galiu jas aprėpti.

Svarbiau kalbėti apie tam tikrus dalykus, kurie mano nuomone, yra mene svarbūs apskritai ir performanso mene taip pat. Ir tarp tų dalykų galbūt yra ir meno politika, ir kūnas kaip politika.

Nėra tikslo vieno susitikimo metu iš jaunų žmonių padaryti menininkes ar menininkus. Mano tikslas – veikiau patraukti į tokį dialogišką būvį, kuriame įmanomas mainas, idėjų cirkuliacija bei paskatinti galvoti, kaip dar kitaip galima galvoti apie pasaulį, apie mus pasaulyje ir apie mūsų santykius su pasauliu ir pan.,“ – teigė perfomansų kūrėja Daina Pupkevičiūtė.

Supažindino su performansų kūrimu

Susitikimo dalyviams ji pristatė performanso meno apibendrintą apibrėžimą, kalbėjo apie savo praktikas tiek performanse, tiek apskritai mene ir tiriamojoje veikloje.

Viena iš svarbių susitikimo dalių buvo su dalyviais per judesius, užsiimti kūno praktikomis, kurios yra darbo dalis, rengiantis performansams. Nes, pasak D. Pupkevičiūtės, padaryti performansą per pusantros valandos nėra realu ir nėra taip svarbu.

,,Svarbu pasižiūrėti, kokius dialogus su kitais ir tarp kitų galime ,,įsteigti“, dalindamiesi viena erdve, naudodamiesi labai minimaliomis priemonėmis.

Performansas yra tokia meno forma, kuri duoda arba suteikia labai daug laisvės, priima daug laisvės, kurią mes norime atsinešti, bet drauge padeda suvokti ir tam tikrus neverbalinius procesus, kurie vyksta tarp performansą atliekančių ar jame dalyvaujančių asmenų.

Man nesinori sakyti – menininkų ir auditorijos, nes man atrodo, kad auditorija neretai labai dideliu mastu įtakoja tai, kas vyksta performanso kūrinyje. Tai bus labiau bandymas patyrinėti, ką galim drauge, erdvėje ir laike, dialogiškame procese padaryti,“ – kalbėjo ji.

Kiekvienas kūrėjas turi savo tikslą

Paklausta, koks yra performansų tikslas, D. Pupkevičiūtė sakė negalinti kalbėti už kitus, nes, jos nuomone, kiekvienas kūrėjas, kūrėja ar kūrėjai turi savo tikslus. Ir kiekvienas kūrinys turi savo tikslus. Kūrinys taip pat gali ir neturėti tikslo.

,,Mano asmeninė performanso praktika, kurios šiuo metu neturiu tiek daug, labiau atsiremia į tyriminius procesus ir galbūt daugiau mano kūriniai skleidžiasi garsu ir instaliacijomis. Bet vis dar prie jo sugrįžtu. Dabartinė mano performanso praktika atliepia mano kaip tyrėjos interesus, kurie skleidžiasi klimato krizės ir žmonių, ir ne žmonių dialogų srityje.

Man labai svarbu, kokiame pasaulyje šiuo metu gyvename, kaip užmezgame santykius su tuo pasauliu ir kokią įtaką tas santykis daro tam, kas vyksta aplinkui mus – tai yra, didelės katastrofos, krizės ir t. t.,“ – komentavo performansų kūrėja.

Apie vyksmą čia ir dabar

,,Mano praktika yra gana politiška ir man tai labai svarbu. Ir man norisi, kad ta praktika tarsi durys padėtų ,,įeiti“ į tam tikras temas, kuriomis aš domiuosi ir paskatintų atliepti tas temas, kurios, mano galva, yra paviršutiniškai panaudojamos. Tai yra mano kūrybinis kelias, bet aš esu tikra, kad jeigu tą patį klausimą – koks yra performansų tikslas, užduotumėt kitam žmogui, jis turėtų kitą atsakymą.

Kai sakau ,,performansas,“, turiu galvoje laike ir erdvėje vykstantį kūrinį, kuris yra šiek tiek suplanuotas ir apibrėžtas. Jis turi gana aiškią koncepciją ir vystosi tam tikromis sąlygomis. Jį daro tam tikras menininko ar menininkės kūnas ir jis turi tam tikrus rėmus, kurie yra gana laisvai judantys.

Performansas tradiciškai vyksta čia ir dabar, yra labai efemeriškas. Dedamas didelis akcentas, kad patirtis, kuri vyksta čia ir dabar yra svarbi ne tik performeriui, bet ir tiems, kurie dalyvauja kaip žiūrovai.

Šiandieniame pasaulyje matome, kad dabartinės multimedijos ir nuotolinės technologijos suteikia galimybę performanso ,,čiadabartiškumą“ išplėsti,“ – pasakojo susirinkusiems D. Pupkevičiūtė

Dalinosi savo patirtimi

Pasakojusi apie savo patirtį perfomanse, menininkė pažymėjo, kad jai tai buvęs menas, kaip priemonė išspręsti tam tikrus dalykus, kurie jai skaudėjo.

,,Taip sutapo, kad vienais metais, kai Rusija išsiveržė į Ukrainą aš ,,performinti“ turėjau Bristolio (Anglija) bienalėje. Tai, kas man labiausiai skaudėjo, buvo labai didelis aklumas ir neatitikimas. Nes tai, kas Lietuvoje buvo vadinama ,,invazija“, Jungtinėje Karalystėje buvo vadinama ,,konfliktu ir įtampa“.

Ir man buvo labai įdomu pamatyti, kaip mes skirtingai reflektuojame pasaulyje. Performansų vakaras vyko buvusiame kalėjime, kiekvienoje celėje vyko po performansą.

Šis performansas truko apie pusantros valandos. Jo metu aš lanksčiau popierines gerves iš straipsnių, kurie buvo stebėtinai neadekvatūs iškarpų, kurios buvo surinktos mano draugų gal mėnuo iki performanso. Ir tos iškarpos buvo apie Rusijos išsiveržimą į Ukrainą.

Aš lanksčiau gerves ir tvirtinau ant savo kūno adatėlėmis. Gervės tarsi keliavo nuo rankos iki rankos, o paskui jas sudeginau. Tai buvo kūniškas būdas reflektuoti tai, kas iš tiesų skauda,“ – savo asmenine patirtimi dalinosi Daina Pupkevičiūtė.

Išbandė patys

Kėdainių kultūros centro Pelėdnagių skyriaus Atvirosios jaunimo erdvės dalyviai, dalyvavę performatyvaus meno praktinėje edukacijoje, turėjo atlikti tris praktines užduotis, kurias pateikė perfomanso meno kūrėja Daina Pupkevičiūtė, kurios jaunimui labai patiko. Jie mokėsi, kaip pažinti savo judesius, suprato, kad susikaupiant galima nuveikti daug daugiau nei skubant ir lekiant. Kaip svarbu mokėti bendrauti ir suprasti vienas kitą be žodžių, vien iš žvilgsnio, ar jausti ir saugoti vienas kitą.

,,Tai buvo tikrai naudingos ir įdomios patirtys jaunimui, taip pat ir man,“ – teigė su jaunimu Atvirojoje jaunimo erdvėje dirbanti Lina Draudvilienė.

Pažintis su menu – tęsiasi

Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Genovaitė Gustytė priminė susirinkusiems apie edukacijų ciklą jaunimui „Procesas“.

Jau spėjo įvykti šiuolaikinės klounados praktinė edukacija „Klounados pažinimas“, kurią vedė aktorius, režisierius, klounas Žilvinas Beniušis.

Spalio 19 d. 16 val. – režisierius Antanas Gluskinas ves kino meno praktinę edukaciją „Filmo kūrimo dirbtuvės“.

Su Kėdainių miesto architektūra, spalio 28 d. 11 val., supažindins architektė Eglė Januškienė.

Edukacijų ciklą užbaigsime lapkričio 16 d. 16 val. muzikos praktinėje edukacijoje su kompozitoriumi, muzikantu Aleksėjumi Sapego. Registracija į projekte vykstančias veiklas vykdoma tel. +370 672 26 991.

L. Draudvilienės ir A. Raicevičienė nuotr.